Nematomos anglų elgesio taisyklės: perpratus jas gyvenimas Anglijoje taps geresnis

Dauguma šiuolaikinių socialinio gyvenimo tyrėjų sako, jog toks dalykas, kaip angliškumas jau neegzistuoja. Tačiau kiekvienas, kas ilgiau pagyveno Anglijoje, gali patvirtinti, kad bendravimo būdu, įpročiais, apranga, elgesiu anglai išsiskiria iš kitų Europos tautų.

K. Fox, 12 metų tyrinėjusi socialinį elgesį aludėse, hipodromuose, parduotuvėse, naktiniuose klubuose, traukiniuose ir gatvėse savo pastebėjimus sudėjo į didžiulio populiarumo sulaukusią knygą „Stebint anglus: nematomos anglų elgesio taisyklės“ ir šią savo analizę pavadino angliško elgesio „gramatika“.

 

Ši tauta turi begalę ypatingų įpročių, todėl nieko keisto, jeigu svetimšaliai dažnai lieka nesupratę vietinių poelgių, stebisi jais, pyksta ar juokiasi.

 

O JK gyvenanti J. Paulauskienė tikina, kad perskaičiusi šią knygą pajuto tikrą palengvėjimą, be to, perpratus bent dalį anglų įpročių gyvenimas šioje šalyje tapo žymiai įdomesnis.

 

„Gyvenu JK šešis metus, daug tenka bendrauti su anglais. Prieš metus perskaičiau Kate Fox knygą. Ir koks palengvėjimas! Net neįsivaizdavau, kokie įpročių ir tradicijų vergai yra mūsų kolegos anglai! Pradėjau geriau suprasti situacijas, kartais pažvelgti į save angliškomis akimis. Vienu žodžiu, gyvenimas Anglijoje tapo įdomesnis, malonesnis ir smagesnis.

 

Šalia turiu puikų konsultantą: mano draugas - anglas, tai vis pasitikslinu su juo tos knygos teiginius ir, dideliam jo paties nustebimui, vis K. Fox pastebėjimai yra tarsi tiesiai i dešimtuką“, - sako J. Paulauskienė.

 

Jos manymu, ši knyga yra puikus edukacijos šaltinis JK lietuviams, todėl moteris nusprendė knygą išversti ir pasidalinti įžvalgomis su tautiečiais.

Pradžiai ji siūlo susipažinti su studijos skyriais, kuriuose pristatoma, apie ką anglai kalba su nepažįstamais, plepa su draugais ar atsisveikina su svečiais.

 

 

Pagarba privatumui yra nekintama, per amžius išsaugota religija Anglijoje ir kiekvieno anglo genuose. Privatumas yra visos šalies gyvenimo pagrindinis principas, pradedant teisine baze, baigiant namais. Anglai nuo mažens yra mokomi nekišti nosies ne į savo reiklaus, nesmalsauti, nesukelti scenų ar kito šurmulio ar kaip kitaip neatkreipti dėmesio į save ir, šiukštu, neviešinti savo „nešvarių skalbinių“. Turbūt todėl anglai užsieniečiams atrodo šalti, užsidarę, nedraugiški.

 

Nenuostabu, kad turbūt vienintelė priimtina tema, norint užmegzti pokalbį su anglu, yra oras. Užseniečiai mano, kad anglai yra apsėsti oro temos. Ir iš tikrųjų, nuolat kintantis, nenuspėjamas salos oras išties yra puikus pagalbininkas pokalbyje. Jei oras nebūtų toks kintantis, anglai, greičiausiai būtų priversti ieškoti kitos neutralios temos bendravimo sunkumams įveikti.

 

Visai neseniai, prasilenkdama su apykurčiu senuku dar kartą tuo įsitikinau. Senukas akivaizdžiai negirdėjo, ko aš klausiu ir kuo garsiau aš kartojau savo klausimą, tuo atkakliau jis antrino, koks nuostabus šiandien oras, taip nuo mažumės įpratęs išsisukti iš nepatogios padėties.

 

Tą patvirtina ir Kate Fox tyrimai. Oro tema yra reikalinga anglams kaip oras, tam kad peržengti savo įgimtą uždarumą, rezervuotumą ir pradėti kalbėti. Visi supranta, kad pastebėjimai apie orą yra ne metoeroliginių sąlygų analizė, bet pasisveikinimo ritualai, frazės pokalbiui užmegzti, palaikyti, nutraukti nejaukią tylą. “Nice day, isn’t it?” ir panašios frazės yra tiesiog užkoduotas anglo klausimas – aš norėčiau su jumis pakalbėti – o jūs?

 

Svarbi taisyklė, kalbant apie orą, visada sutikti. Prieštaravimas apie orą yra tikras etiketo pažeidimas. Būtų labai grubu į pastebėjimą kaip šalta atsakyti, o man visai šilta. Į bet kokią repliką apie orą, anglas būtinai turi paantrinti, nors jam ir nėra šalta, kaip pirmajam užkalbinusiam ar kaip kitaip galėtų nesutikti. Jei jūs sąmoningai pažeidėte šią taisyklę, galite pajusti, kaip atmosfera įsitempia, pašnekovai pasijunta keblioje situacijoje ir net gali rimtai susierzinti. Kaip visada, niekas akivaizdžiai nesiskųs ar neiškels scenos, tačiau matysis, kad pašnekovas įsižeidęs.

 

Antrinant apie orą, labai tipiška ne tik sutikti tačiau ir pasiguosti. Šalta, tačiau gerai, kad bent nelyja. Lyja, tačiau gerai, kad bent nešalta. Iš tikrųjų nėra labai svarbu, kokioje formoje paantrinsite pašnekovui apie orą. Svarbu sutikti ir rasti ką nors toje situacijoje bendro.

 

Anglai savo orą vertina, kaip šeimos narį. Patys gali skųstis dėl savo vaikų ar tėvų elgesio, bet bet kokia negatyvi užuomina iš išorės yra nepriimtina ir rodo prastas manieras. Tas pats ir su oru. Nesvarbu kiek anglas skųsis vietinėmis meteoro-loginėmis sąlygomis, joks užsienietis neturi teisės sumenkinti angliško oro lygindamas jį su savo krašto audromis, karščiais ar šalčiais. Visi užsieniečių komentarai apie kur kas dramatiškesnį orą kitose šalyse skaitosi nepritarimu bei “šeimos nario” kritika, jokiais būdais nepamalonins angliškos širdies.

 

 

Privatumo kultas yra toks įsišaknijęs, kad net tokia paprasta informacija kaip vardas, profesija, šeimyninė padėtis anglui jau yra teritorijos pažeidimas ir kiekvienas toks nepažįstamojo klausimas tarsi danties traukimas, verčiantis susigūžti ir atsitraukti.

 

Jei jūs vakarėlyje prie ko nors prieisite ir prisistatysite, pasakydami savo pavardę, anglas greičiausiai surauks nosį, nudėbs sutrikusią šypsenėlę, tarsi išgirdęs apie jus kažką intymaus ir gluminančio. Anglai nenori žinoti jūsų vardo ar pasisakyti savo tol, kol nesusipažinote arčiau.

 

Net jei pašnekovas regis entuziastingai nusiteikęs pabendrauti, yra įprasta pažaboti bet kokį skubėjimą save pristatyti. Jūs tik laimėsite, jei kitas prisistatys pirmas. Jei vakarėlis eina į pabaigą, o jūs dar nežinote pašnekovo vardo, galima lyg tarp kitko pasiteirauti vardo atsisveikinant ar lyg netyčia pačiam prisistatyti.

 

Anglai prisistato ar pristato kitus kiek įmanoma labiau paskubomis tarsi nenorėdami ar gėdydamiesi. Nepatogumas ir sutrikimas yra būtini angliško bendravimo atributai. Jei vardai iš viso paminimi, tai burbant, rankos pusiau ištiestos paspaudimui ir po to nerangiai ištrauktos. Tarsi iš tikrųjų niekas su nieku ir nenorėtų susipažinti, o juo labiau liestis. Jei pristatymo metu pasirodėte drovus, sustingęs, nerangus, sutrikęs ir padavėte ranką kaip „žuvį“, o paskui ją greit ištraukėte – pataikėte į angliškumo dešimtuką.

 

Šiukštu neklauskite pirmą kartą sutikto anglo, kuo jis užsiima. Būdami pamišę dėl privatumo, anglai susikūrę gana komplikuotas socialinio gyvenimo taisykles, todėl nenuostabu, kad etiketas reikalauja ieškoti apylankų, ratų, netiesioginių kelių, kaip sužinoti naujo pažįstamojo veiklos sritį. Dažnai įdomu klausytis kokius ilgus ir įmantrius klausimų kelius gali anglai nueiti bandydami netiesiogiai atspėti jūsų profesiją. Toks žaidimas yra kiekvieno vidutinės klasės anglų susibūrimo atributas. Svečiai bando nuspėti vienas kito profesijas iš aplinkinės informacijos.

 

Pavyzdžiui, jei kas užsimena apie kamščius gatvėse, kitas gali klausti – ar jūs vairuojate? Jei kas išsiduoda, kad dirba ligoninėje, kitas būtinai sureaguos į tai teiginiu – jūs turėtumėte būti gydytoja. Mandagumas reikalauja spėlioti nuo aukštesnio link žemesnio rango. Jei ligoninė – pradedame nuo gydytojo, jei koledžas – pradedame nuo dėstytojo ir panašiai.

 

Visi žino šio žaidimo taisykles, todėl dažnai užuominomis padeda vieni kitiems. Ir net jei jūs este labai kuklus ar gėdijatės savo darbo, yra nemandagu slėpti savo veiklą kaži kiek ilgai. Sykį išgirdus tikslų spėjimą, jums būtina atskleisti savo profesiją. Kuo jus beužsiimtumėte, atskleidus jūsų profesiją, kitas būtinai turi nustebti, tarsi tai būtų kažkas visiškai netikėto ir nuostabaus. Toliau beveik visada seka pauzė, ieškant tinkamo klausimo ar komentaro apie jūsų veiklą.

 

Tas pats spėlionių žaidimas naudojamas išsiaiškinti, kur jūs gyvenate, kur mokėtės , kokia jūsų šeimyninė padėtis. Vieni klausimai skaitomi mandagesniais, kiti-mažiau. Pavyzdžiui paklausti tiesiai, kur jūs gyvenate yra labiau priimtina, nei kuo užsiimate.

 

Vedę anglai dažnai nenešioja žiedo, todėl klausimas „Ar turite vaikų?“ yra daug labiau priimtina užuolanka vedybiniam statusui išsiaiškinti.

 

Ir nors šis spėlionių žaidimas leidžia išsiaiškinti nemažai anketinių duomenų apie naują sutiktąjį, pagal anglų privatumo taisykles, tikrieji gyvenimo vingiai visada liks tik draugams ir šeimai.

 

Intymios detalės aptariamos rato principu. Kuo tolimesnė nuo pašnekovo yra žmonių grupė, tuo platesniame rate šia informacija jis dalinasi. Savo asmeniniu gyvenimu – tik su artimais draugais ir šeima, draugų ir kolegų – su kolegomis ir kaimynais, tuo tarpu įžymybių gyvenimą gali aptarti beveik su bet kuo.

 

Anglų privatumas turi labai keistą, taisyklę patvirtinančią išimtį – privatumo atskleidimą viešai. Intymias detales, kuriomis jie negalėtų pasidalinti net su draugais, jie mielai atskleidžia knygose, laikraščio skiltyse ar žurnalų straipsniuose, televizijos ar radijo šou. Žvaigždės gali rašyti ir viešai kalbėti apie savo skyrybas, padidintas krūtis ar vėžį, tačiau privačiame vakarėlyje niekam nei netoptelės į galvą apie tai paklausti. Privatus gyvenimas gali būti atskleidžiamas milijonams, bet tik profesiniais tikslais.

 

 

Kur bebūtų – pub’e, restorane, kavinėje, naktiniame klube, hipodrome, teatre, koncerte, moterų institute ar baikerių suvažiavime, parduotuvėse ar gatvėse, viena kitą sutikę pažįstamos anglės tuoj pat įsijungia į komplimentų žaidimą. Viena ima girti draugę, o pastaroji – neigia komplimentą, pateikdama savo kontra-komplimentą. Čia svarbiausia paneigti ar kaip kitaip sumažinti savo privalumus ir išaukštinti kito. Šmaikštus, su jumoru savęs sumenkinimas ir taiklus draugės gyrimas tampa žaidimu, kuriame galima užsidirbti daug populiarumo taškų. Pralaimi ta, kuri priversta pripažinti komplimentą, jį priimti, ir , žinoma, susikuklinusi padėkoti.

 

Temos gali keistis nuo plaukų kirpimo iki batų, profesinių pasiekimų, sporto, asmeninio gyvenimo, vaikų. Tačiau formulė lieka ta pati- komplimentas negali būti priimtas, o „saviplaka“ turi būti draugių apiberta naujais komplimentais. „Tavo plaukai puikiai atrodo. Norėčiau, kad mano plaukai būtų tokie. Ne, ne, norėčiau tokio kirpimo, kaip tavo, bet mano veidas per platus, ne kaip tavo smulkus ir gražus. Ką tu kalbi, mano oda susisukus, kaip naginė, nepalyginsi su tavo. Pagal savo amžių puikiai atrodai…“ Ir taip toliau.

 

Kas nutiktų, jei priimtumėte komplimentą ir tiesiog padėkotumėte? Iš karto visos atspėtų, kad Anglijoje dar neseniai, nes toks pasitikėjimas savimi gali pasirodyti nemandagumo, nedraugiškumo ir arogancijos ženklu.

 

Savas taisykles turi ir anglų vyrų bičiuliški pašnekesiai. Čia galioja atvirkštinė taisyklė – viskas, kas „mano“ yra geriau nei „tavo“. „Mano“ gali būti bet kas: automobilis, futbolo komanda, politinė partija, atostogos, alus, filosofinė teorija.

 

Tokios priemonės kaip keiskmažodžiai, pašaipos ir net užgauliojimai yra tinkamos „mano“ apginti, išskyrus tikrus jausmus. Visi supranta, kad tai tik žaidimas, kuriame niekas iš tikrųjų nepasiduoda ir nepripažįsta kito požiūrio, todėl tikrų emocijų čia niekas nedemonstruos.

Neįkliūkite! Nepulkite karščiuotis ar kumščiuotis. Tai tik anglų bičiuliški pašnekesiai.

 

 

Atėjo laikas atsisveikinti. Skirtingai nei skubus pasveikinimas, atsisveikinimas Anglijoje yra ilgas ir varginantis.

 

Bet koks per ilgas užsisėdėjimas vakarėlyje ar svečiuose laikomas grubiu privatumo pažeidimu, todėl kiekvienas svečias stengiasi nelikti paskutinis. Vos tik kas nors atsistoja ir pradeda vardinti priežastis verčiančias judėti namo (transportas, auklė, ankstyvas darbo laikas), kiti svečiai kaip mat sužiūra į laikrodžius, nuduoda labai nustebę dėl vėlyvo meto ir ima ieškoti savo daiktų, po truputį apsikeisdami įžanginiais atsisveikinimais.

 

Toliau atsisveikinimas banguoja įvairiomis mandagumo frazėmis tai pakildamas, tai nurimdamas dar 10-20 minučių. Ir tie, kurie trokšta, kuo greičiau išeiti, ir šeimininkai, tarpdury, svajodami jas greičiau uždaryti, negali net duoti užuominos apie tokius ketinimus.

 

Abi pusės turi tęsti šou – „niekas nenorėjo išsiskirti“. Ir net kai jau paskutiniai, paskutiniausi atsisveikinimo žodžiai pasakyti, svečiams susėdus į automobilius, šeimininkai atidaro langą, kad dar kartą apsikeistų maloniais žodžiais. O automobiliui pajudėjus, dar rankomis, rodo būsimą bendravimą telefonu ar mojuoja, kol automobilis pasuka už kampo. Tada pagaliau abi pusės lengviau atsidūsta.

 

Čia pat prasideda burbėjimas ir apkalbėjimas tų pačių svečių, nuo kurių tik ką negalėjo atsiplėšti. Nors vakarėlis ir pasisekė, po to tarsi privaloma pasiguosti, kaip ilgai viskas užsitęsė, kaip išvargino ir kaip reikia greičiau išgerti puodelį arbatos, kaip nuostabu vėl matyti namus tik sau ar grįžti į savo lovą. Ir jei ilga atsisveikinimo ceremonija dėl kokių nors priežasčių sutrumpėja, anglai jaučiasi labai nepatogiai ar net įsižeidę, jei kita pusė atsisveikino skubotai.

 

Kaip matyti iš sudėtingų prisistatymo slėpynių žaidimų, kalbėjimų apie orą ir kitų bendravimo nepatogumų matome, kad anglų negebėjimas atvirai bendrauti, neracionalus mandagumo perteklius, etiketo pirmenybė logikai yra elgesio „gramatikos“ ašis, įtakojantis visas bendravimo ir veiklos sritis.