"Apkabindama jas, negalvoju, kad tai nusikaltėlės. Mumyse tūno ir angelas, ir velnias, juoda ir balta, ir nežinai, kurią akimirką pasireikš kokia savybė. Tikiu, kad meilė nugali tamsą, sušildo sužvarbusią širdį", - sakė išskirtinių renginių "Raudoni bateliai" organizatorė ir vedėja, Klaipėdos socialinių mokslų kolegijoje dėstanti režisūros pagrindus aktorė Eglė Jackaitė, šiandien jau trečiąjį kartą aplankysianti Panevėžio moterų pataisos namuose kalinčias moteris ir iš įvairiausių Lietuvos miestų ir miestelių atvešianti pas mamas 17 vaikų.
Kartu su E. Jackaite važiuoja 40 žmonių iš laisvės - žinomi atlikėjai, parengę koncertą bei dovanų.
Egle, koks jausmas ar įvykis tave nuvedė pas tas moteris?
Vasarą Marijampolės Šventos šeimos vienuolyne susipažinau su Lietuvos "Carito" projekto "Kalinių globa ir reintegracija" koordinatoriumi Vytautu Ilevičiumi. Iki tol net negalvojau ir nesigilinau, kaip įkalinimo įstaigose gyvena moterys. Panorėjau kuo nors padėti. Tą dieną, kai vykau, jaudinausi, nes žinojau, kur vykstu, ir kad tai nebus eilinis kūrybos vakaras, nebus paprasta. Važiuojant Vytautas, kuris mane ten ir vežė, palaimino susitikimą: "Dieve, įdėk į Eglės lūpas tai, ką Tu nori pasakyti."
DOVANA. "Kai veži dovaną kitiems, pirmiausia duodi dovaną sau", - sako aktorė Eglė Jackaitė.
Svarbiausia - tikėjimas
Koks buvo pirmasis susitikimas?
Visa plaukė iš širdies. Moterų susirinko į salę nemažai. Kalėjime yra trys korpusai, iš viso per 300 moterų. Trečiajame korpuse gyvena jau trečią kartą įkalintosios, jos dažniausiai nieko nebenori, ten savas pasaulis. O pirmojo korpuso moterims, kur jos pateko pirmą kartą, reikia paramos ir psichologinės pagalbos.
Tos moterys yra užsidariusios, atrodo, galvoja: "Tu čia, moteriške, atėjai, nulipusi nuo žurnalo viršelio, ir ką gi mums papasakosi?" Iš karto pradėjau kalbėti nuoširdžiai, ilgai ir atvirai kalbėjome. Palinkėjau joms stiprybės ir priminiau, kad visi mes žmonės, ir klystantys, ir vėl bandantys keltis - aš irgi ne išimtis, ir man būna sunku, ir kad man pačiai vos panašiai neatsitiko, buvau teisiama, išnarstyta po kaulelį ir pasmerkta.
Kuo galėjai jas paguosti?
Svarbiausia vidinis tikėjimas savimi ir Dievu, ir tuo, kad viskas praeina, ar tai būtų labai bloga, ar atvirkščiai. Aš esu tikinti, ir melsdamasi sakau: "Dieve, kad ir kiek duosi man išbandymų, ačiū Tau už tai, bet duok jėgų jiems pakelti." Juk po audros būna giedra, jeigu išlaikai tą egzaminą, nepalūžti ir nesi nusivylusi, visus keikianti, kaltinanti.
Kalbėjome, kad jos turi tiesiog išlikti ir nepasiduoti, to, kas įvyko, nepakeisi, jos dabar už tai jau moka savo laisve. Yra ten moterų, kalinčių už žmogžudystes: buitinis konfliktas, svaigalai... Bet niekas labiau nenubaus, kaip jau jos pačios save nubaudė. Pasakojau, kiek kartų mano gyvenime buvo, kai nenorėjau prabusti, norėjau miegoti amžinai, norėjosi manyti, kad tai - baisus sapnas, kad tai vyksta ne su manimi. Bet ištveri tuos dalykus, esi mama, negali vaikams pasirodyti nuolat apsižliumbusi ir nelaiminga.
Manau, man pavyko sudaužyti mano sukurtą įvaizdį, kuriuo žmonėms taip patinka tikėti. Ir kai tik prisilietė prie manęs tikros, jos atsipalaidavo, nebebuvo susikausčiusios kaip mokinukės, atsivėrė. Viskas vyko be jokio scenarijaus, aš padainavau keletą dainų, padeklamavau keletą eilėraščių apie meilę, mamą, viltį - jos ir verkė, ir juokėsi, tas susitikimas buvo labai žmogiškas, kupinas visų gyvenimo spalvų.
Aš džiaugiuosi, kad jos gyvena, kad ir kaip, bet gyvena. Ir piešia, ir skaito, daro rankdarbius, vaikšto kiemelyje. Sakė, iš pradžių yra be proto sunku, rūpi tik kaip nors išverti egzistenciją, paskui prisitaiko, priima taisykles, nes žino, kad jų kažkas laukia laisvėje.
Vaiko neįkalino
Ar buvo sukrečiančių patirčių?
Kai atvažiavome antrą kartą su spektakliu "Laisva meilė", kurį vaidinau su kolega Ramūnu Šimukausku, sutikau dvasingą, protingą bibliotekininkę, žavią moterį. Maniau, kad tai darbuotoja, bet ji pasakė: "Aš - viena iš jų." Verkėm abi... Ji laisvėje dirbo buhaltere, turi tris vaikus, mažajam - dveji metukai. Vyras iškart, kai tai įvyko, savo moterį paliko, o vaikus augina močiutė. Ši moteris paprašė, kad jos vaikams sakytų, jog mama yra ligoninėje. Iki trejų metų vaikus galima auginti pataisos namuose, bet ta moteris sakė: "Tai man atimta laisvė, nenoriu savo mažylio įkalinti. Negi būsiu tokia egoistiška, kad pasiimsiu tą vaikelį, man bus galbūt lengviau, o paskui jį nuo manęs atplėš."
Galvojau, Dieve, kokia ji stipri. Pasielgė itin išmintingai ir nesuvokiamai aukšta kaina. Kambaryje ji gyvena su dar penkiomis moterimis. Baisu ir liūdna. Moterys vėlavo į spektaklį, nes nuo 12 iki 14 val. yra pietūs, o tądien davė maltinius, kuriuos gauna tik du kartus per mėnesį. Kas mums, pasauliečiams yra normalu, joms yra didelė šventė.
Jos juokėsi, žiūrėdamos spektaklį, po to apkabino mane, dėkojo. Yra labai jaunų, labai gražių moterų. Kai esi ten, supranti, kad ne viskas pasaulyje šviesu. Deja...
Šviesos akimirkos
Užkabino mamos ir vaiko tema?
Aš pati esu mama ir suprantu, ką reiškia būti atskirtai nuo vaiko. Jeigu jos padarė nusikaltimą, jos jau moka laisvės kainą, bet kodėl turi kentėti vaikai? Jos sakė, kad nėra kas atveža mažylį, jie yra arba globos namuose, arba pas močiutę, kai kurių iš jų kali ir tėvas. O susitikimams reikia pinigų ir laiko.
Todėl šiandien mes vešime 17 vaikų nuo 6 metukų iš įvairių šalies kampelių: Kuršėnų, Kaišiadorių, Kelmės, Kėdainių, Vilniaus... Puošime kalėdinę eglutę, ateis Kalėdų Senelis, juo bus mano kolega Dovydas Šamrajus, ir žinoma rašytoja Daiva Vaitkevičiūtė, koncertuos Aistė Pilvelytė ir Romas Bubnelis. Su dovanomis važiuoja Klaipėdos Šv. Kazimiero bažnyčios kunigas, suruošęs "plotkeles", šventus paveiksliukus.
Manau, tai šventė bus visiems toje ašarų pakalnėje, nes ten susipynę begalinis skausmas, liūdesys ir džiaugsmas. Po tų susitikimų labai skaudu išsiskirti, bet nors ir trumpą akimirką kažkas nusišypsos, kažkam bus šviesiau gyventi...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą