Joniškietis Marcijonas Urmonas buvo vienas iš Lietuvos žmonių su negalia aplinkos pritaikymo asociacijos pradininkų. 1997 metais įkurta organizacija pradėjo „mūšius“ dėl nuovažų įrengimo įstaigose, parduotuvėse, būsto pritaikymo judėjimo negalią turintiems žmonėms.
Dabar M. Urmonas, 25-erius metus sėdintis neįgaliojo vežimėlyje, sako, kad tokių žmonių gyvenimas per porą dešimtmečių pasikeitė neatpažįstamai.
Teko atlaikyti protestą
1991 metais buvo priimtas Invalidų integracijos įstatymas, nurodęs, kas ir kaip turi pritaikyti aplinką neįgaliesiems, 1995 metais – Respublikinės statybos normos, tačiau darbai trūkčiojo vietoje.
Tuo metu Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Neįgaliųjų reikalų departamento Invalidų reikalų taryba Marcijoną Urmoną paskyrė koordinuoti padėtį Šiaulių apskrityje.
Jam, vienam pirmųjų Lietuvoje, teko derinti, tikrinti, pasirašyti visų naujai statomų ir rekonstruojamų objektų projektus, jis buvo įtrauktas į objektų priėmimo valstybinę komisiją.
Pradininkams praminti takus nebūna lengva.
Marcijonas Urmonas mena, kad netrukus prieš jį sukilo architektų, daugiausia šiauliečių, bendruomenė, nepratusi projektuoti pastatų su pritaikymu neįgaliesiems.
Daugelis jų tiesiog atstovavo užsakovų, nenorinčių papildomai išleisti lėšų, interesams. Architektai per tuometį apskrities viršininką A. Girnių kreipėsį į Neįgaliųjų reikalų departamentą, reikalaudami M. Urmoną pakeisti, ką čia toks „iš provincijos“ vadovaus.
Tačiau gavo nusivilti, nes jiems atsakyta, kad tokios kompetencijos asmens apskrityje daugiau nėra.
Marcijonas Urmonas 1992 metais dėl aplinkos pritaikymo neįgaliesiems stažavosi Mičigano universitete (JAV), kur jį pakvietė Joniškio rajone apsilankęs neįgaliųjų reabilitacijos Lietuvoje pradininkas D. Voringas.
1997 metais buvo įkurta Lietuvos žmonių su negalia aplinkos pritaikymo asociacija, kurios skyriui Šiaulių apskrityje ėmė vadovauti M. Urmonas.
Briuselyje – kaip ir Lietuvoje
– Kokia laukė padėtis, su kokiais stereotipais teko kovoti?
– Buvo apgailėtina situacija. Noriu – pritaikau pastatą neįgaliesiems, noriu – ne. Daugeliui kildavo klausimų, o kam to reikia? Neįgalūs žmonės atrodė nematomi, ypač sėdintys vežimėliuose.
Prieš trejus metus teko lankytis Kryme. Ten į mane, riedantį vežimėliu gatvėmis (M. Urmonas su vežimėliu juda nuo 1988 metų – aut. past.), žiūrėjo kaip ateivį. Kai norėjau laivu plaukti į jūrą ir privažiavau prie krantinės, darbuotojai rankomis pradėjo mosuoti: negalima, kur čia su rateliais. Pas mus jokių problemų nekiltų, jei kitaip neįmanoma, žmonės ant rankų įneštų į laivą. Supratau didžiulį skirtumą, pamačiau, kur mes nuėjome.
–Tačiau judėjimo negalią turintys asmenys ir dabar Lietuvoje ne į visas įstaigas gali pakliūti.
– Daug ką diktuoja aplinkybės. Lengva pritaikyti naujai statomą pastatą, kur kas sudėtingiau rekonstruoti. Kartais žmogus atneša dokumentus, kuriuose matome, kad praeina vandentiekio tinklai, elektros kabeliai, jų negalima užstatyti. Tad tenka koreguoti projektą dėl nuovažos.
Arba – kitas atvejis. Žmogus Akmenėje už 6000 litų nusipirko 13 kvadratinių metrų ploto vieno kambario butą ir nori atsidaryti lombardą. Neįgaliųjų įvažiavimo takui įrengti nėra vietos, o keltuvas kainuotų daugiau kaip 30 tūkstančių litų. Jeigu griežtai jo reikalausime, žmogus negalės atsidaryti įmonės, žlugdysime smulkųjį verslą. Todėl pasiūliau kitus variantus: pasidaryti iškabą su telefonais, kuriais klientas vežimėlyje galėtų išsikviesti pardavėją, arba įrengti prie lombardo durų skambutį.
Šiemet neįgaliųjų organizacijų, departamento atstovai su Aplinkos ministru Valentinu Mazuroniu kalbėjome, kad reikėtų tobulinti statybos normas, kategorizuoti įstaigas pagal svarbą. Pavyzdžiui, būtina ligoninėse įrengti nuovažas, o, tarkim, kokiai langų firmai pakaktų skambučio.
Geri dalykai tapo kasdienybe
– Žmonės viską lygina su Vakarų Europa?
– Žmonės mėgsta sakyti, kad ten viskas kitaip. Kartu su žmonių su negalia organizacijos atstove, taip pat sėdinčia vežimėlyje, lankėmės Briuselyje. Radome ir ten neįveikiamų stačių nuovažų, ir eskalatoriumi įsikibus į turėklus teko kilti. Šis vidury kelio užstrigo, gerai, kad kiti padėjo, užnešė rankomis.
O minėtai kolegei važiuojant nuo šaligatvio vežimėlio ratas įsmuko į vandeniui nutekėti skirtą griovelį, ir ji apvirto.
Mums daugelis gerų dalykų tapo kasdienybe, todėl jų nebepastebime.
– Iš pradžių asociacija rūpinosi statybos objektų priežiūra, vėliau prisidėjo ir būsto pritaikymas žmonėms su negalia. Kaip ir kiek žmonių gyvenimo kokybė pagerėjo per tuos metus?
– Daug žmonių su negalia gyveno būstuose be patogumų arba buvo įkalinti tarp keturių sienų, nes negalėdavo iš antro aukšto ar dar aukščiau esančio buto nusileisti žemyn. Jiems pradėjome statyti keltuvus, įrengti specialius tualetus ir dušus.
Kiek būstų per metus pritaikydavome, priklausydavo nuo kiekvieno rajono vadovų. Kiek jie skirdavo (Savivaldybės turėjo finansuoti pusę sumos – aut. past.), tiek prisidėdavo Neįgaliųjų reikalų departamentas. Dabar jau Departamente lėšų gerokai mažiau, tad pritaikomų būstų skaičius irgi sumažėjo.
Joniškio rajone kelerius metus iki 1998-ųjų tik vienkartinėms pašalpoms skirdavome iki 200 tūkstančių litų, o šiemet beskirta 36 tūkstančiai litų.
Nuo 2007 metų būsto pritaikymo komisijos veikia atskirai savivaldybėse. Aš dalyvauju trijų rajonų – Šiaulių, Joniškio ir Kelmės – komisijose. Per tą laiką Šiaulių mieste pritaikyti 44, šiemet – bus pritaikyti 7 būstai, Kelmės rajone atitinkamai – 14 ir 1, Joniškio rajone – 24 ir 1 būstai.
Mato ir problemų
– Daug metų dirbdamas šioje sistemoje turbūt matote problemų, turite minčių, kaip padėtį pagerinti?
– Pastebėjau, kad visuomenė pasikeitė. Į viską žiūrima per naudingumo prizmę, todėl pasitaiko piktnaudžiavimo atvejų. Ima ir pareikalauja šeima pritaikyti būstą neįgaliajam, nes kartu gyvena garbaus amžiaus motina ar tėvas, kuris sunkai juda. Nors vaikai pakankami uždirba, turi lėšų ir jiems derėtų pasirūpinti tėvais, valstybės lėšomis pasigerina savo buitį.
Arba kitas atvejis: Meškuičiuose (Šiaulių rajonas) jaunai moteriai su negalia įrengėme prie namo nuovažą, tualetą su dušu, o po kelių mėnesių ji mirė.
Tada pradedi galvoti: gerai būtų turėti Savivaldybės socialinį būstą, pritaikytą žmonėms su judėjimo negalia. Jei nuomininkas mirtų, į tokį būstą galėtų keltis kitas tokią pat negalią turinti asmuo. O kai namas privatus, greičiausiai kitas neįgalus žmogus patogumais nepasinaudos.
– Nuo 2003 metų vadovaujate Joniškio socialinių paslaugų ir užimtumo centrui, kuris šiemet įsikėlė į renovuotas patalpas, plečiate paslaugų neįgaliems žmonėms spektrą. Vadinasi, poreikiai auga?
– Joniškis, kaip daugelis provincijos rajonų, sparčiai senėja, o senėjančioje visuomenėje tokių paslaugų reikės vis daugiau. Šiuo metu vien lankomosios prežiūros darbuotojai prižiūri 168 asmenis.
Teikiame dienos užimtumo paslaugas, centro lankytojai nemokamai gali išsiskalbti, išsimaudyti po dušu.
Mūsų specialistai dirba su socialinės rizikos šeimomis, turime Krizių centrą ir nakvynės namus, aprūpiname specialiuoju transportu, kompensacine technika, turime kineziterapeutą.
Galvojame apie trumpalaikės globos paslaugas. Žmonės, kurie prižiūri neįgaliuosius, galėtų juos čia palikti keletui dienų ar savaičių, jeigu patiems tektų atsigulti į ligoninę ar kažkur išvažiuoti.
Turima minčių ir dėl Žagarės Socialinių paslaugų centro vaikų globos namų. Užtektų įkurti 4–5 šeimynas, kurios vaikus paimtų globoti, ir tų namų nebereiktų. Išlaikymas kainuotų gerokai mažiau, o ir globėjai jiems galėtų daugiau skirti dėmesio negu vaikų namų darbuotojai. Mano nuomone, globos namuose galėtų apsigyventi seneliai. Senų žmonių daugėja, o jiems kažkur keliauti iš namų į kitą rajono vietovę – didelė trauma.
25-eri metai vežimėlyje
– 1977-aisiais patyrėte avariją. Po dešimties metų nepavykus stuburo disko išvaržos operacijai, pačiam teko atsisėsti į neįgaliojo vežimėlį. Kas buvo sunkiausia, kaip nepalūžote?
– Iš ligoninės grįžau į butą penktame aukšte. Nebuvo nei reabilitacinių centrų, nei pritaikytos buities. Į galvą lindo negeros mintys, bet teigdavau sau, kad aklieji visą laiką gyvena tamsoje, o aš matau, turiu rankas, galiu judėti.
Netoli namų buvo muitinė, Policijos komisariatas. Paskambindavau vyrams, jie ateidavo manęs išnešti, po kurio laiko vėl įnešdavo. Taip pragyvenau apie ketverius metus.
Invalidumo pensija buvo menka. Tad ėmiau verti karoliukus. Paskui rajono Žemės ūkio valdyboje dirbęs saugumo technikos inžinierius Juozas Galkus pasiūlė spausdinti saugumo technikos instrukcijas kolūkiams bei įmonėms.
Baigiau ekonomikos studijas Vilniaus universitete. Dėstytojai palaikė, skatino, ateidavo egzaminuoti mane sėdintį automobilyje. Net diplominį darbą taip apsigyniau.
Esu dėkingas Joniškio ligoninės vyriausiajam gydytojui Edmundui Baltakiui, kuris 1995-aisiais priėmė dirbti pagal specialybę – ekonomistu, pritaikė darbo vietą.
Rašyti komentarą