Sakoma, jog motina myli už nieką, tėvas - už ką nors. Motiniška meilė vaikui - saugi užuovėja, tėviška reikalinga įgūdžiams įgyti ir išlydėti į pasaulį.
Vienas neatstos dviejų
Psichologė psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė sako, jog abu tėvai vienas kitą papildo ir vaikui duoda skirtingų, tačiau vienodai vertingų patyrimų.
"Abiejų lyčių tėvai vaikams suteikia skirtingus dalykus. Pradėkime nuo to, kad mama žindo, tad dažniausiai būtent ji ima motinystės atostogas ir lieka auginti namie kūdikio; ji ruošia maistą, rūpinasi apranga, švara, vaikų dienotvarke... Tėčiai mūsų visuomenėje dažniau materialiai išlaiko šeimą, o su vaikais bendrauja vakarais, po darbo, arba savaitgaliais...
Mokslinių tyrimų duomenimis, mamos dažniau su vaikais kalba, užsiima mažiau aktyvia veikla, jų meilė švelnesnė; tėčiai linkę į fizinę veiklą, pavyzdžiui, dėmesį parodyti grumtynėmis, kumščiavimusi.
Psichologiniu požiūriu, tėčiai padeda vaikui "iškrauti" savo agresyvumą. Iš tėčio vaikas mokosi bendravimo su aplinkiniu pasauliu, o iš mamos - savo ir kitų žmonių emocijų pažinimo", - sakė vaikų psichiatrė. Anot jos, negalima lyginti, kieno meilė stipresnė ar vertingesnė, nes tai visiškai kitoks patyrimas. "Idealiu atveju geriausia turėti abu tėvus."
Ko netenka vaikas, jei jį augina tik vienas iš tėvų? "Mylintis žmogus iš tiesų duoda labai daug, tačiau vis tiek vienas negali atstoti dviejų, - samprotauja pokalbininkė. - Pavyzdžiui, tik viena mama ar tik viena tėtis negali parodyti vaikui tėvų tarpusavio bendravimo ypatumų. Tiek tėtis, tiek mama kažko neturės ir neduos, ką galėtų duoti pilna šeima."
"Netikiu meilės rūšimis"
"Aš neskirstau meilės į jokias rūšis, - į klausimą, kas yra tėviška meilė, atsakė filologė, profesorė, habilituota daktarė bei politikė, besigilinanti į lyčių lygybės ir žmogaus teisių problematiką, Marija Aušrinė Pavilionienė. - Mano supratimu, yra tik žmogaus meilė. Nemanau, kad sugebėjimas mylėti vaikus atsiranda nusižiūrint, pamėgdžiojant kokį nors modelį. Daugybė pamestų vaikų, užaugusių globos namuose, sukuria gražias šeimas ir puikiai prižiūri savo atžalas. Vadinasi, jie mokosi ne tik iš modelių. Gyvename ne dykumoje - vaikai stebi ne tik tėvus.
Kita vertus, ar visi šeimos vyrai žino, kas yra tas tėvas? O kiek yra negatyvių "tėviškos meilės" pavyzdžių, kai tėvas - alkoholikas?
Taigi toji "įgimta tėviška meilė" tėra abstrakti sąvoka, vešinti patriarchalinėje visuomenėje, kuri mano, kad be senų tradicinių modelių vaikas negali išaugti žmogumi.
Aš netikiu tėviškos arba motiniškos meilės instinktais, kurie neva perduodami iš kartos į kartą. Vaikas perima ne tėvystę ar motinystę, o žmonių elgesio modelį. Jis pirmiausiai mato, kaip tėvas elgiasi su motina; tokio elgesio ir mokosi.
Ko reikia vaikui, kad jis galėtų augti visavertė asmenybė?
Mylinčio žmogaus. Emocinio artumo, saugumo, rūpesčio. Puiku, jei visa tai duoda tėvai, bet jei jų nėra, tai gali suteikti ir kitas žmogus, esantis šalia. Pavyzdžiui, seneliai. Arba svetimi. Kartais svetimi vaiką myli labiau nei biologiniai tėvai.
Kiek valstybė turi kištis į vaikų auginimą duodama šeimai tinkamos tėvystės pamokas?
Valstybė neturi kištis į privatų šeimos gyvenimą, išskyrus atvejus, kai vaikas apleistas, neprižiūrimas, žlugdomas smurtu.
"Tėvystės" pamokų, man regis, duoda Bažnyčia prieš santuoką, taip pat mokykloje kalbama apie pasiruošimą šeimai, bet, mano požiūriu, ugdyti vaiką pirmiausia reikia kaip žmogų - laisvai mąstantį, neįspraustą į dogmas, ribojančias jo pasaulėvaizdį.
Dabar vaikai tapo pernelyg saugomi nuo paties gyvenimo, nuo jo kontrastų. Manau, jie turi žinoti ir apie gyvenimo žiaurumus, žinoti, kad gyvenimas neidealus - kad mokėtų reaguoti į blogį ir gėrį. Ne izoliuoti juos nuo to reikėtų, o aptarti, kalbėti apie visus gyvenimo reiškinius.
ABU. "Abiejų lyčių tėvai vaikams suteikia skirtingus dalykus. Iš mamos vaikas mokosi pažinti save ir kitus, iš tėčio - bendrauti su pasauliu", - sakė D. Mickevičiūtė.
Vaikas yra pirmiausiai pilietis, ir ugdyti jį reikia kaip pilietį, elgtis kaip su piliečiu - nežeminti, o gerbti kaip sau lygų.
"Geras tėvas - tai geras partneris žmonai"
"Ar daug yra tėvų, kurie parėję namo sakytų: "Kokia puiki buvo darbo diena!" ir pasidalytų su vaikais savo gera nuotaika, šypsenomis, džiaugsmais, sėkme..? Tikriausiai daužniau tėvai grįžta pervargę, viskuo nepatenkinti, keikia savo darbą, uždarbį... - pokalbį apie tėvystę pradėjo Klaipėdos pedagoginės psichologinės tarnybos direktoriaus pavaduotojas psichologas Vidas Karvelis ir savo mintį apibendrino taip: "Būti geru tėvu - tai pirmiausiai būti pozityviam."
Tėvas turi būti griežtas, mama - švelni. Ką apie tai manote?
Stereotipai keičiasi, modeliai keičiasi, tėvas nuo griežtesnių auklėjimo metodų pereina prie švelnesnių. Ir tai yra gerai. Gerai vaikui. Jeigu, tarkime, mama darbe yra vadovaujantis asmuo, ji, žinoma, nejučia tą vadovavimo stilių parsineša ir namo. Todėl gerai, jei tėtis yra švelnesnis vaikams. Kaip atsvara. Jeigu augina viena mama - ji turi ir griežtumo, ir švelnumo, jeigu vienas tėvas - irgi ir to, ir to. Jie daro, ką gali, prisitaiko. Kai yra dviese, tai daug paprasčiau yra "specializuotis", o vaikui lengviau susiorientuoti. Vaikai nori to grynumo, jiems tai duoda saugumo jausmą.
O kas, pagal Jus, yra tėvo autoritetas?
Tai, ką vaikas mato, turi atitikti tai, ką jis girdi tėvus jam sakant. Pavyzdys: štai universitetą baigęs ir juodai ariantis tėvas verčia vaiką mokytis vien aukščiausiais pažymiais, kad tik šis galėtų taip pat įstoti į universitetą. Tuo tarpu vaikas mato neišsilavinusį kaimyną santechniką, kuris gyvena sau ir vargo nemato.
Norite pasakyti, jog autoritetas nepriklauso nuo statuso?
Taip. Ar tėvas yra universiteto dėstytojas, ar gatvės šlavėjas, svarbiausia - kaip jis žiūri į gyvenimą, į savo darbą, ar laiko save sėkmingu žmogumi. Svarbu tik tai, ar jis asmenybė, kokie jo tikslai, sumanymai, veikla, kiek jam pavyksta tvarkyti savo gyvenimą ir valdyti save.
Vaikai tėvuose ieško žmogaus, kuriuo galėtų sekti, jie stebi, ar jie sėkmingi, patenkinti tuo, kaip gyvena. Nuolat zyziantis, nesėkmingas žmogus negali būti autoritetas ir sektinas pavyzdys.
Ne paslaptis, kad autoritetas kartais įteisinamas brutaliais metodais: fiziniais - tėvo, psichologiniais - motinos. Tai daro gilų įspaudą, kuris lieka ilgam laikui ir kurio sunku atsikratyti.
Autoritetas nesisieja su niekuo, kas negatyvu.
Ar šiandien motina netapo labiau tėvu, o tėvas - labiau mama? Nepastebėjote tokio socialinio reiškinio?
Tokių tyrimų nežinau, negaliu spėlioti. Vaidmenų pasiskirstymas, manau, yra susitarimo reikalas. Ko vienai pusei trūksta - kitas kompensuoja, ir vaikas pasiima - jei ne iš vieno, tai iš kito. Blogai, jei tėvas ir motina vienas kito nepapildo, jei nė vienas iš jų kažko svarbaus nesugeba, tarkime, būti griežtas, arba atvirkščiai - būti švelnus, arba galvoja: čia ne mano darbas. Kontrastas turi būti. Tėviška meilė, sakyčiau, yra gera partnerystė žmonai, meilė žmonai.
Vyras neturi įgimto poreikio būti tėvu?
Yra teorija: mama turi instinktą, o tėvas - ne. Moters instinktas - vaikai ir namai, tai yra namų vidus, o vyro - išorė, apsauga. Iki šiol tradicinėse visuomenėse taip ir būdavo: tėvas - į karą ar medžioklę, mama - skalbia, gamina, tvarko namus. Namų ruoša seniau užimdavo daug laiko, tai buvo milžiniškas darbas. Vasarą - ruošti maistą žiemai, konservuoti. Dabar daug technikos šį darbą palengvino, ir moterys gali tarnauti kariuomenėje, vyrai prižiūri vaikus. Ir kas? Kažkada mokytojai buvo tik vyrai, dabar - vien moterys.
Pastebėjote - kai tėvai nueina pas gydytoją su sergančiu vaiku, daktarė apie jo būklę klausia mamos. Bet kartais tėvas geriau žino. Ir ši tendencija yra labai džiuginanti.
Manau, jog tėvystės instinktas yra sąmoningas pasirinkimas. Tai noras būti tėvu, noras užmegzti ryšį su vaiku. Žmonės susituokia, gimsta vaikas. Mamoje vaikas būna 9 mėnesius, ji gimdo, žindo. Tėvas arba po senovei "į medžioklę" eina, algą į namus neša, arba glaudžiasi prie pilvo, dalyvauja gimdyme, leidžia daug laiko kartu - žodžiu, užmezga ryšį. Jeigu neužmezga - santykiai formalesni. Tačiau tėvo santykiai su vaikais gali būti net intymesni negu su mama.
ABSTRAKTU. "Įgimta tėviška meilė" tėra abstrakti sąvoka, vešinti patriarchalinėje visuomenėje, kuri mano, kad be senų tradicinių modelių vaikas negali išaugti žmogumi", - teigia A. Pavilionienė. Eimanto CHACHLOVO nuotr.
Tiek vyras, tiek moteris neturi būti įsprausti į siaurą vaidmenų apibrėžimą.
O dar svarbu, kad tėvai būtų skirtingų lyčių?
Žinote, daugelį vėjų lietuviai yra atlaikę, atlaikysim ir šitą - dženderizmo. Nervintis tikrai nematau prasmės.
Bet visuomenė gi nervinasi.
Žinoma, gerai, kad visuomenė reaguoja, reiškia nuomonę, kovoja už savo vertybes, tačiau aš, kaip specialistas, panikai priežasčių nematau. Mes, specialistai, tikim demokratija ir pusiausvyra. Mokyklose, darželiuose dirba protingi žmonės, jie nesąmonių nedarys.
Visas tas dženderizmas yra politizuotas. Nuo ko viskas prasidėjo? Europoje vienu metu buvo kilusi mintis, kad viena iš vaikų psichologinių problemų yra labai griežti lyčių stereotipai - vyro ir moters vaidmenų atskyrimas. Dalis politikų - čia labiau kalbame apie Norvegiją - pasiūlė: pabandykim ištrinti lytiškumą, ir problemos išsispręs. Bet esmė gi ne čia! Politikai per daug išpučia viską, jie linkę perspausti, rėkti, jie gi negali pateikti pasvertos tiesos - toks jau stilius. O ten, kur perlenkiama - kyla pasipriešinimas. Tai natūralu. Ir tai džiugina.
O kas liūdina?
Liūdina, kad švietimo srityje - darželiuose, mokyklose - dirba vien moterys. Nėra atsvaros, pusiausvyros. Štai kuo turėtų iš tikro rūpintis politikai.
Vienas iš tūkstančio
Klaipėdos darželiuose dirba 847 ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogės. Visos iki vienos - moterys. Kaune situacija ta pati: nė vieno vyro iš daugiau nei tūkstančio grupėse su vaikais dirbančių auklėtojų. Vilnius pasigyrė prieš pusmetį turėjęs du stipriosios lyties atstovus, tačiau nežinojo, ar jie dar dirba.
Iš keturių didžiųjų miestų tik Šiauliuose, lopšelyje-darželyje "Pasaka", pavyko atrasti vyrą. Tarp daugiau nei tūkstančio šiame mieste dirbančių darželinukų auklėtojų.
"Ne, nesu vienas toks egzempliorius Lietuvoje, - juokėsi "didysis atradimas" Mindaugas Brazas, - žinau dar vieną Šiaulių rajone, Bubių miestelyje..."
Šiaulių universitete muzikos pedagogiką baigęs, šiuo metu priešmokyklinio ugdymo mokslus kremtantis 32 metų vyras darželyje darbuojasi jau pusantrų metų ir neketina darbo ieškoti kitur. "Dirbsiu šitą darbą, jei tik neišmes, - patikino linksmų plaučių pokalbininkas, - nes man tinka ir patinka."
Mindaugai, tai kiek jūs turite vaikų?
Dvidešimt. Kaip tik dabar ruošiamės jų išleistuvėms į mokyklą.
Brauksite ašarą?
Visko gali būti, - juokiasi. - Jaudulio tikrai yra - neslėpsiu.
Kuo jiems jaučiatės esąs? Tėčiu? Mokytoju?
Labiausiai, sakyčiau, draugu.
Draugų retai kada klausome, o jums tenka ugdyti, auklėti...
Žinot, pradėjau nuo draugo, o tapti auklėtoju, ugdytoju reikia laiko. Auklėtojo vardą reikia užsitarnauti. Aš tą dabar ir darau.
Kaip pavyksta susitvarkyti, išsireikalauti disciplinos? Žinote kokių nors ypatingų auklėjimo paslapčių?
Mano visi vaikai geri ir disciplinos reikalavimus žino - nereikia priminti, - šypsosi pokalbininkas.
GERAI. "Tėvas nuo griežtesnių auklėjimo metodų pereina prie švelnesnių. Ir tai yra gerai. Gerai vaikui", - pasidžiaugė V. Karvelis. Eimanto CHACHLOVO nuotr.
Na, jau... netikiu.
Tikrai. Jie žino, kada reikia valgyti, kada miegoti, kada reikia tylos... Aišku, paišdykauja, bet juk jie vaikai! Mes nesipykstame. O paslapčių jokių specialių nežinau, nes vaikai yra nenuspėjami, visada reikia improvizuoti. Iš anksto visoms situacijoms nepasiruoši. Tiesiog įsijauti į jų kailį, pažiūri jų akimis - ir randi sprendimą.
Rytais į darbą noriai keliatės?
Na, dar nebuvo nė vieno ryto, kad nenorėčiau eiti į darbą.
Esate iš tų pedagogų, kurie išlaiko distanciją, ar leidžiatės apkabinamas, šukuojamas ir panašiai?
Ir apkabina, ir šukuoseną padaro... - juokiasi. - Ateinu - ryte jie manęs jau laukia - apkimba iš visų pusių...
Esate tikrai retas atvejis. Saviems vaikams tiek leidžiate?
Dar neturiu. Bet planuose yra. Su žmona jau aptarinėjame šį klausimą, - juokiasi.
Kaip manote, tėvystės instinktą vyrui gamta dovanojo?
Rimtas klausimas... - minutėlę galvoja. - Gal ir duotas. Bet ne visiems. O išsiugdyti gali visi. Taip, vis dėlto tai, manau, yra sąmoningas vyro pasirinkimas. Kitaip nei motina, jis turi galimybę rinktis.
Kas yra svarbiausia Jūsų darbe?
Kad vaikai būtų sveiki ir saugūs. Pirmiausiai tai. Vaikai yra didžiulė atsakomybė.
O kas maloniausia?
Kai jų akys žiba. Kartais prieina, pasako, kad myli. Vaikai nuoširdūs, kalba, ką galvoja.
APSISPRENDIMAS. "Būti tėvu yra sąmoningas vyro pasirinkimas. Kitaip nei motina, jis turi galimybę rinktis", - taip mano darželio auklėtojas M. Brazas. Eimanto CHACHLOVO nuotr.
Labas, Tėti,
aš noriu visiems papasakoti, kaip myli tėčiai.
Pirmiausiai turiu pasakyti, kad man 29 metai ir jau esu išmokusi gyvenime daugybę problemų išspręsti pati. Žodžiu, jaučiuosi pakankamai galinga. Prie to tikriausiai prisidėjo ir mano darbo specifika - kelionės. Man jau nebaisu pasiklysti, pamesti dokumentus, pinigus, patekti į atokiausią pasaulio kaimelį, nuolatos keliauti vienai į nepažįstamas šalis, nuraminti šimtą žmonių dėl parą vėluojančio skrydžio, susitaisyti mašiną naktį dykumoje... Nes žinau: kad ir kur būčiau, šalia manęs yra tėtis.
Kai turiu bėdą, aš žinau, kad visada galiu jam paskambinti, ir jis padarys viską, kas įmanoma.Jis kelsis naktį ir iš Šilutės važiuos į Vilnių, kad penktą ryto pasitiktų mane oro uoste. Paskui vairuos penkias valandas atgal į namus, kad galėčiau per dieną pabūti su šeima.
Kartą paskambinau tėčiui ir pasakiau, kad niekaip negaliu užvesti automobilio. Jis išsiprašė iš darbo ir 50 kilometrų važiavo pasižiūrėti, kas nutiko.
Mano tėtis keliasi žiemos naktimis ir nukasa sniegą, kad galėčiau išvažiuoti iš kiemo. Jis papildo sąskaitą 20 Lt, kai man prireikia kreditų išsiųsti vienai žinutei. Kartą Ispanijoje man nepavyko išsinuomoti automobilio, ir aš paskambinau tėčiui. Jis per 10 minučių kompiuteriu atliko visas banko transakcijas - konvertavo valiutą, padarė pavedimus... Paskui paskambino ir patenkintas tarė: "Nusiramink, Aistuli."
Tėtis man visada atiduoda skaniausią maisto gabaliuką - mėsytę be lašinuko ir panašiai... Atiduoda skaniausius pasaulyje sumuštinius su storai atpjauta duona, daktariška dešra ir daug sviesto, kuriuos grįžęs iš darbo pasidarė sau.
Tėtis rūpinasi mano kompiuteriu, telefonu, programomis, televizoriumi, pulteliais, lemputėmis, kištukais ir t. t. Jis prireikus pataiso batus ir rankines, prisega raktus, padeda į SAUGIĄ vietą svarbias sutartis, dokumentus. Jeigu man kas nors neveikia ar nepavyksta - jis sutvarkys.
Manau, kad, jo akimis, aš darau daugybę nesąmonių. Tačiau jis nėra man pasakęs nė vieno blogo žodžio. Niekada.
Nors jau užaugau, bet jaučiu, kad likau jo dukrytė. Gobojama, lepinama.
Tėti, aš labai ilgiuosi tavęs būdama toli nuo namų, ir laukiu nesulaukiu, kada tu su mama ir sese atvažiuosi atostogų pas mane.
Su Tėvo diena, mano brangiausias tėte. Myliu tave.
Aistulė
Svajonių tėvas
Jis tavęs lauks taip pat nekantriai, kaip ir aš. Ir jaudinsis net labiau už mane. Kasdien glaus galvą prie pilvo ir klausysis. Tikriausiai kažką girdės. Kažką, ką žinosit tik judu.
Tau gimus, jis pravirks kartu su tavimi, tik, žinoma, kitaip nei tu: tyliai, juokdamasis. Paskui pabučiuos man kaktą: padėkos už tai, kad ištvėriau - dėl tavęs, dėl jo, dėl mūsų trijų.
Nuo tol mes viską darysim kartu, turėdami vieną tikslą - kad tik tu būtum, kad tik augtum laimingas. Jis kelsis naktimis dažniau negu aš ir netgi užrašys, kiek gramų pieno išgėrei, kad galėtų man raportuoti. Tu jausi jo tvirtas rankas ir vyriškos širdies šilumą visą gyvenimą. Kasdien. Ir būtent todėl tu tapsi toks tvirtas ir protingas.
Užaugęs prisiminsi, kaip bariausi, kai jis mokė tave plaukti. Kaip ramiai šypsodamas žiūrėjo, o tu kapsteisi it kokia varlė. Man aikčiojant iš baimės tu išplauksi, nes žinosi, kad šalia tėčio nieko blogo negali nutikti.
Septynias rugsėjo pirmąsias tu matysi jį stovint šalia manęs tėvų rikiuotėje. Matysi šalia manęs per Paskutinį skambutį ir atestatų įteikimą - santūrų, susikaupusį, išdidžiai iškėlusį galvą. Tokio išdidumo nepamatysi vyrų veiduose net per Nobelio premijų įteikimą Stokholme. Jis didžiuosis tavimi. Nuo tavo gimimo iki savo mirties.
Man atrodys, kad jis per mažai tave giria, per mažai su tavimi kalba, bet tai netiesa: žodžių nereikia. Jis kantriai tave mokys ne kalbėti, o veikti. Savo pavyzdžiu išmokys gerbti save ir gyvenimą, ir visas jo pasireiškimo formas: baimę, nesėkmę, nusivylimą. Mokys ištverti ir eiti toliau.
Būdamas mažas tu seksi juo atkartodamas judesius, posakius, klausysi kiekvieno jo patarimo. Bet vieną dieną jis paleis tavo ranką tardamas: "Nuspręsk pats."
Ir tu žinosi, ką daryti. Netgi tada, kai jo nebus šalia.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą