"Pykčio valdymas nėra įgimtas dalykas - šio įgūdžio tenka mokytis, - sako psichiatras. - Didžiausia bėda, privedanti prie tragedijų, ir yra ta, kad mes to nedarome."
Jeigu mes, tėvai, nesistengsime pažinti pykčio anatomijos, tai negalėsime ir savo vaikų išmokyti tvirtai laikytis kritinėse situacijose.
Savo knygoje R. Campbellas teigia, jog pyktis yra didžiausias pavojus, kuris gresia vaikui bet kuriame gyvenimo etape.
Pyktis - gamtos dovana
Neilas Clarkas Warrenas knygoje "Padarykite pyktį savo sąjungininku" sako, kad gebėjimas pykti - nuostabi gamtos dovana, fizinis pasirengimas veikti. Jo tikslas - duoti mums ginklą, kuriuo galėtume gintis nuo to, kas skaudina, verčia bijoti ir nusivilti. Jeigu neįveiksime šių "priešų" - nuolat jausimės bejėgiai.
Dr. Warrenas taip pat pastebi, kad svarbiausias faktorius, formuojantis įgūdžiams adekvačiai reikšti pyktį, yra vientisa "Aš" koncepcija. Kai tenka prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, niekas nevaidina svarbesnio vaidmens už vientisą "Aš" sistemą.
"Kai aiškiai suvokiate save kaip vientisą asmenybę ir turite aukštą savivertę, jūsų energija neeikvojama veltui, nešvaistoma pykčiui - jūs ją galite skirti savo gyvenimui kurti", - sako dr. Warrenas.
Kuo mes skiriamės nuo vaikų?
Taigi mes pykstame, kai suvokiame situaciją kaip kritišką. Vaikai - lygiai taip pat. Jeigu gerai įsižiūrėtumėte į supykusį suaugusįjį, tai pamatytumėte aštuonmetį vaiką.
Pyktis nuplauna skirtumus tarp vaiko ir suaugusiojo.
Tačiau, kitaip nei suaugusieji, vaikai neturi pakankamai jėgų ir savarankiškumo, kad galėtų iš esmės pakeisti tą kritišką situaciją ir savo gyvenimą. Jų sistema "Aš" dar nėra susiformavusi, jie dar neturi tiek patirties ir žinių, kad aiškiai suvoktų, kaip yra susiję su išorinio pasaulio įvykiais.
Suaugę, reikšdami pyktį, remiasi jėga. Vaikai tai daro atsižvelgdami į savo priklausomybės laipsnį nuo suaugusiųjų.
Kai susierzina suaugęs žmogus, jis paprastai (nors ne visada) žino, kas yra ne taip ir ką reikėtų keisti. Kai pyksta vaikas, jis retai kada žino kodėl. Todėl tėvai ne vaiko, o savęs turėtų klausti apie vaiko pykčio priežastis.
"Kas kelia nerimą mano vaikui? Ko jis nori? Ar tai įmanoma? Ar tai protinga? Ar aš jam suteikiau skausmo, ar galbūt kas nors kitas?"
Vaikai tiki tik poelgiais
Kodėl vaikai tokie pikti? Kodėl jie virsta piktais suaugusiaisiais? Į šiuos klausimus R. Campbellas atsako taip: "Pagrindinė vaikų pykčio priežastis yra jų abejonė, ar jie tikrai mylimi."
Vaikai negali egzistuoti negaudami besąlygiškos meilės, kuri laiduoja jiems saugumo jausmą. Keista, tačiau tik nedaugelis vaikų yra tikri, kad tėvai juos myli būtent šitaip.
Negaudami besąlygiškos meilės, vaikai jaučia pyktį. Pyktis pasireiškia protestais ir maištavimu.
Skamba neįtikimai, tačiau net pačiose darniausiose šeimose vaikai nežino, ar tėvai juos iš tikro myli. Tėvai atsisako tuo patikėti, nes jie iš visos širdies myli savo atžalas!
Kaip tai paaiškinti?
Anot R. Campballo, tik nedaugelis tėvų sugeba perduoti savo meilę iš širdies į širdį. Dauguma mano, kad pakanka pasakyti "Aš tave myliu". Tačiau vaikai orientuojasi į poelgius.
Viena iš esminių auklėjimo taisyklių yra ta, kad tėvų meilė turi reikštis poelgiais.
Jeigu jūs, išvykę į komandiruotę, paskambinsite žmonai (arba vyrui) ir pasakysite jai (jam), kaip labai ją (jį) mylite, - tikriausiai savo antrąją pusę labai nudžiuginsite. Tačiau jeigu kur nors išvykę, paskambinsite vaikui ir pasakysite, kad jį mylite, jis paklaus: "Gerai, o kodėl skambini?"
Žodinė meilės išraiška gali daug reikšti jūsų sutuoktiniui, bet ne vaikui.
Penki pykčio pavyzdžiai
Knygoje dr. R. Campbellas pateikia tokius pavyzdžius.
1. Dženei ketveri metai. Sulaukusią 18-os mėnesių tėvai ją išmokė naudotis puoduku, tačiau pastarąjį pusmetį ji vėl ėmė daryti į kelnytes. Tėvai konsultavosi su gydytoju, ir paaiškėjo, kad Dženė fiziškai visiškai sveika. Jie išbandė įvairiausias priemones - niekas nepadėjo.
R. Cambbellas tėvams išaiškino, kad Dženė, darydama į kelnes, iš tiesų taip reiškė savo pyktį. Paprastai toks elgesys netraktuojamas kaip pykčio išraiška, todėl jį bandoma koreguoti vien fizinėmis priemonėmis. Tada pyktis auga toliau ir sukuria vaikui dar didesnių problemų ateityje. Tai klasikinis pasyviai agresyvaus elgesio pavyzdys, kai pasąmonė ieško išeities nusikratyti pykčio.
2. Aštuonerių metukų Džonas nuolat erzino jaunesnius broliuką ir sesutę, dažnai juos skriaudė. Džono agresyvumas namuose kėlė tikrą chaosą. Jis veikė visą šeimą, todėl situaciją keisti buvo itin sunku. Tėvai nežinojo, ką daryti, kad toks elgesys pagaliau liautųsi, ir kreipėsi į specialistą. R. Campbellas nustatė tikrąją Džono agresijos priežastį - nesuvoktą pyktį, ir reikalai pasitaisė.
3. Devynerių metų Džojus rūpesčių tėvams nekėlė beveik jokių, tačiau vidury mokslo metų jie staiga gavo raštelį iš mokytojo, kad jis pastaruoju metu neruošia namų darbų, ir pažymiai blogėja.
Pasak R. Cambbello, Džojaus "užmaršumas" - įprastas reiškinys tarp 9-10 metų vaikų, kurie savyje slepia nesuvoktą pyktį. Tai dar vienas pasyvios agresijos, tūnančios pasąmonėje, pavyzdys.
4. Trylikos metų Debė visada buvo linksma ir guvi, tačiau staiga nutolo nuo tėvų, su ja pasidarė sunku kalbėtis. Mergaitė tapo uždara ir niūri, daug laiko leido savo kambaryje viena.
5. Penkiolikos metų Džesika visuomet džiugino ir tėvus, ir mokytojus, ir savo draugus. Todėl įsivaizduokite, kaip buvo šokiruoti tėvai, kai jos kambaryje rado narkotikų.
Tiek Debė, tiek Džesika, pasak R. Campbello, sirgo paauglystės depresija, o tai ypač pavojingas pykčio šaltinis. Pasyviai agresyvus elgesys yra norma ankstyvosios paauglystės amžiuje, tačiau - iki tam tikros ribos. Gerai, kai tėvai ją pastebi. Debės atveju viskas nuėjo per toli.
Kas vyksta visų šių vaikų gyvenime?
"Kalbėdamasis su jais ir su jų tėvais aš supratau, kad savo elgesiu jie sąmoningai arba nesąmoningai išreiškė pyktį, - tvirtina psichiatras. - Jie neturėjo įgūdžių išreikšti jį kitaip."
"Aš nekaltinu tėvų - juk daugelis iš jų mano, kad pykti yra blogai, - priduria Campbellas. - Pyktis tėvus glumina, todėl jie apskritai draudžia bet kokias jo apraiškas. Ir nieko čia keista. Pyktis verčia sutrikti ir daugelį psichologų. Perprasti pyktį labai sunku. Aš jį tyrinėjau 25 metus ir iki šiol nesu tikras, kad suprantu visus jo aspektus.
Viena man tikrai aišku: labai svarbu mokyti vaiką suvokti ir išreikšti savo pyktį. Tačiau leiskite jus perspėti: niekada neauklėkite tiesmukai, nurodinėdami: "Tai reikia daryti taip ir anaip."
Bus daugiau.
Parengė Vaiva Vaidilaitė
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą