Dar ilgai netils diskusijos apie spalį Vatikane vykusią viso pasaulio katalikų vyskupų asamblėją šeimos tematika. Viešojoje erdvėje nesiliauja svarstymai, kas per tris savaites trukusį susirinkimą iš tikrųjų buvo nuspręsta ir kokie dabar laukia to vaisiai. Žurnalistai ir pasauliečiai visą šį sąmyšį vadina "Vatikano detektyvu", vertu Deno Brauno* plunksnos, o katalikų apžvalgininkai, teologai, kunigai bei tikintieji vienas per kitą cituoja evangelijas ir patį Kristų, bandydami šiomis aksiomomis pagrįsti savo pačių įsitikinimą teisumu. Kitaip tariant, "teisieji" Kristaus žodžiais puola "nuodėminguosius", o šie, remdamiesi tuo pačiu šaltiniu, ginasi.
Nors Bažnyčios pozicija dėl skyrybų ir juo labiau vienalyčių santuokų nepakito, vien mintis apie galimybę švelniau vertinti antrosios santuokos šeimą ir be neapykantos žvelgti į homoseksualus daliai pasaulio katalikų sukėlė tikrą įniršį. Jis liejamas į kairę ir dešinę neaplenkiant paties popiežiaus.
Kodėl?
Į šį klausimą pabandė atsakyti katalikų rašytojas, jėzuitas Džeimsas Martinas (James Martin). Tinklalapyje www.cnn.com jis parašė straipsnį "Kodėl kai kurie katalikai taip bijo pokyčių?" ("Why are some Catholics so afraid of change?").
D. Martinas yra JAV katalikų žurnalo "America" kultūros skyriaus redaktorius, parašęs daug knygų, tarp kurių - ir 2014 m. lietuviškai išleista "Jėzuitų patarimai visiems gyvenimo atvejams".
Pyktis
"Šeimos Sinodas, ką tik pasibaigęs viso pasaulio vyskupų susitikimas, nepakeitė nė vienos katalikų doktrinos. Nė vienos.Tačiau sprendžiant iš aršios reakcijos, nė nebūtum to pagalvojęs. Net mintis apie galimybę, kad Bažnyčia galėtų švelninti požiūrį į išsituokusius ir antrąkart susituokusius bei homoseksualus, daliai katalikų sukėlė įniršį.
Tokia reakcija buvo netikėta ir neadekvati, turint galvoje, kad Sinodo diskusijos ir galutinis dokumentas priminė gana įprastą šeimos tematikos apžvalgą. Pavyzdžiui, galutiniame pranešime net neužsimenama, kad išsiskyrę ir antrą kartą susituokę žmonės galės gauti Komuniją; pranešime kalbama apie galimus būdus susitaikyti su sutuoktiniu, apie kuriuos kalbėta ir anksčiau. Pranešime nepritariama ir tos pačios lyties asmenų santuokai; kalbama apie pagarbų požiūrį į žmones.
Apskritai dokumentas pabrėžė dvi sąvokas: "lydėjimas" ir "ieškojimas". Bažnyčia turi lydėti šeimas per sudėtingą jų gyvenimą ir skatinti ieškoti teisingų sprendimų, paremtų Bažnyčios mokymu.
Galutinis dokumentas - tai net ne galutinis sprendimas. Popiežius Pranciškus po kelių mėnesių turbūt išleis savo dokumentą, kuriame apibendrins Sinodo atradimus ir veikiausiai pratęs diskusiją.
Tačiau vien mintis apie pokyčius sukėlė įtūžį. Jis buvo liejamas ant popiežiaus Pranciškaus, vyskupų, katalikų komentatorių, teko ir man. Kartais ši absoliuti pagieža mane priblokšdavo."
Baimė
"Pirmiausiai pasistenkime suprasti, kas būtent sukelia šį pyktį.
Galimi pokyčiai dažniausiai trikdo ypač pamaldžius katalikus, kurie tiki, jog įstatymai yra svarbi tradicijos dalis. Taip ir yra. Nesupraskite manęs klaidingai: Jėzus pats sakė, jog atėjo "vykdyti įstatymų". Daugelis Bažnyčios įstatymų yra paimti tiesiogiai iš evangelijų. Pagalvokite apie skyrybas, vieną iš Sinodo diskusijų temų, kuri prikaustė Vakarų dėmesį. Jėzus tiesiai šviesiai pasakė, jog skyrybos yra blogis.
Įstatymai yra dalis tradicijos, kurios, kaip tiki katalikai, moko Šventoji Dvasia. Net jei kai kurios taisyklės ir nebuvo išgirstos tiesiai iš Jėzaus lūpų, o veikiau iš popiežių ar kitų tarybų, laikoma, kad jas įkvėpė Šventoji Dvasia. Tad iš to kyla dar viena priežastis priešintis pokyčiams: kodėl gi mes turėtume keisti tai, ką prisakė Jėzus arba ką saugo Šventoji Dvasia?
Tad kai kurias baimes galima suprasti.
Tačiau kai kurios yra sunkiai suprantamos.
Jei esate pamaldus katalikas, tikintis Šventosios Dvasios vadovavimu, tuomet turėtumėte tikėti, kad ta pati Šventoji Dvasia veda ir popiežių Pranciškų bei Sinodą. ("Šventoji Dievo Bažnyčia buvo dieviškai įsteigta kaip hierarchinė bendruomenė, kurioje tikinčiuosius vedanti valdžia ateina iš Dievo per popiežių ir jam pavaldžius vyskupus". Vatikano I Susirinkimas, konstitucija Pastor Aeternus. - Red. past.)
Deja, panašu, kad pasitikėjimas Šventąja Dvasia kai kur tiesiog išgaravo išrinkus šį popiežių, ir pasitikėjimo vietą pripildė abejonės, įtarimai ir pyktis.
Ir vėl - kodėl?
Pirma: šiandienos katalikai painioja tikėjimo dogmas, doktrinas ir praktiką.
Kalbant pačiais paprasčiausiais teologiniais terminais, dogma reiškia esminius įsitikinimus. Pavyzdžiui, tokius, kaip Jėzaus prisikėlimas: šis įsitikinimas pamatinis.
Doktrina - tai bendri Bažnyčios pamokymai. Pavyzdžiui, pamokymai, kaip apsisaugoti nuo nėštumo. Kiekviena doktrina yra svarbi, tačiau ne kiekviena doktrina yra dogma.
Galiausiai pastoralinė praktika yra tai, kaip tos doktrinos veikia realybėje. Pavyzdžiui, ką kunigas pataria žmogui dėl kontracepcijos naudojimo.
Keli pastarieji dešimtmečiai parodė, kad šios trys kategorijos sukrito į vieną - bent jau populiariajame katalikybės vaizdinyje. Kiekvieną pamokymą linkstama priimti kaip dogmą. To pasekmės pražūtingos. Pražūtingos todėl, kad bet kokie pokyčiai priimami kaip išpuolis prieš visą tikėjimą.
Taigi galimi pokyčiai toje srityje, kaip Bažnyčia elgiasi su išsituokusiais ir antrąkart susituokusiais katalikais, atrodo kaip išpuolis ne tik prieš tikėjimo praktiką, bet ir prieš doktrinas ar net dogmas. Taip sakau ne norėdamas sumenkinti svarbius mokymus, bet siekdamas padėti pažvelgti į tai iš kitos perspektyvos."
Tiesos
"Tradiciškai mes tikime "tiesų hierarchija", pagal kurią vienas mokymas yra svarbesnis už kitus. Akivaizdu, jog Prisikėlimas yra svarbesnis mokymas nei jūsų kunigo nuomonė apie vietinius politinius rinkimus.
Taigi kai trys kategorijos (dogma, doktrina ir praktika) suplakamos į vieną, net užuomina apie pokyčius priimama kaip grėsmė. Štai iš kur kyla dalis minėto katalikų pykčio.
Antra, patys pokyčiai kai kuriems katalikams yra gana sunkūs, nes jie reiškia grėsmę stabilios Bažnyčios idėjai. Tačiau Bažnyčia visuomet keitėsi. Ne iš pagrindų, bet praktikos atžvilgiu - Jėzus tai vadino "laiko ženklais".
Pagalvokite apie pokyčius, kuriuos atnešė Antroji Vatikano taryba: visiškai pasikeitė Bažnyčios santykiai su žydais. Mišių vertimas iš lotynų į gimtąsias kalbas pakeitė tai, kaip mes meldžiamės. Abu pokyčiai buvo didžiuliai - abu buvo būtini.
Trečioji, tamsesnė, pykčio priežastis - tai gniuždantis legalizmo (skrupulingas laikymasis galiojančių teisės normų. - Red. past.) jausmas, toks, apie kurį Jėzus perspėjo iš anksto. Deja, mūsų Bažnyčioje tai akivaizdu, ir gana ironiška, kad tie, kurie tiesiog prisikaustę prie evangelijų, legalizmą mėgsta labiausiai, nors Jėzus aiškiai tam nepritarė: "Ir jums, įstatymo žinovams, vargas! Nes jūs apkraunate žmones sunkiai pakeliamomis naštomis, o patys nė vienu savo pirštu nepaliečiate tų naštų!" (Lk 11,46).
Sakydamas baigiamąją kalbą Sinode, popiežius priminė, kad žmogus, kuris nuoširdžiai laikosi doktrinos, nėra tas, kuris aklai vykdo įstatymą, bet tas, kuris seka jo dvasią.
Ketvirta pykčio priežastis dar tamsesnė: neapykanta LGBT katalikams, paslėpta po susirūpinimo jų sielomis kauke, nenoras įsileisti antrąkart susituokusius žmones, nes jie "nuodėmingi", tad turėtų būti atskirti nuo Bažnyčios bendruomenės, ir teisumo demonstravimas bei arogancija, kurie atskiria žmogų nuo gailestingumo poreikio. Be to, tai paprasčiausias priešiškumas pokyčiams, nes jie grasina juodai-baltai pasaulėžiūrai."
Pokyčiai
"Pokyčiai Bažnyčioje prasidėjo tada, kai prasidėjo pati Bažnyčia. Šv. Paulius žengė toliau už šv. Petrą - "uolą", ant kurios Jėzus pastatė savo Bažnyčią - klausimu, ar neapipjaustyti vyrai turėtų būti priimti į tikėjimą. Jei tas pirmasis pokytis nebūtų įvykęs, Bažnyčia nebūtų išsiplėtojusi toliau žydų bendruomenės. Šv. Paulius suprato pokyčių reikšmę ir jų būtinybę, net jeigu jie ir prieštaravo kai kuriems branginamiems įpročiams.
Taip elgėsi ir Jėzus. Jis nedvejojo, ar keisti, ar atidėti taisykles į šalį, kai to reikėjo išreikšti gailestingumui. Kai šabo metu Jėzus išgydė ligotą moterį (Evangelija pagal Luką), jis buvo sukritikuotas, kad nesilaiko taisyklių. Atsakydamas Jis supeikė kritikus, kad šie bando jį sukaustyti nepajudinamomis taisyklėmis: "Veidmainiai!"
Pokyčių baimė stabdo Bažnyčią. Dar blogiau - iš tikėjimo formulės ji pašalina meilę. Per pastarąsias kelias savaites mačiau, kaip ši baimė kėlė įtarinėjimus, nepasitikėjimą ir neapykantą. Ir viso to priežastis, manau, yra baimė.
Šv. Paulius sakė: "Tobula meilė išvaro baimę". Tačiau tobula baimė išvaro meilę."
* Dan Brown, "Da Vinčio kodo" autorius.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą