Žmogų su „tamsesne“ praeitimi į darbą priimtų tik kas penkta

Realybėje – šviesesnis paveikslas

49 proc. apklaustųjų priimtų į darbą socialinės atskirties grupių asmenis tik su sąlyga, jei šie pripažintų praeities klaidas ir pasižadėtų jų nekartoti.

Dar 21 proc. juos įdarbintų tik tuo atveju, jei nebūtų kitų kandidatų su „švaria“ praeitimi, o 13 proc. išvis tokių žmonių į darbą nepriimtų, rodo socialinės komunikacijos kampanijos „Lygink rūbus, ne žmones“ metu atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 1012 respondentų. Šia iniciatyva siekiama pakeisti visuomenės ir darbdavių nuostatas ir parodyti, jog darbinės kompetencijos ir kvalifikacijos yra svarbiau nei asmeninė žmogaus praeitis.

Tačiau personalo atrankos specialistai teigia, jog realybėje paveikslas kur kas šviesesnis – skundų dėl diskriminacijos darbo rinkoje sulaukiama tik išskirtiniais atvejais. To priežastis paprasta – į kandidatų asmeninės praeities niuansus darbdaviai per daug nesigilina, o potencialūs darbuotojai savo marškinių taip pat nelinkę viešai skalbti.

„Vertiname tik žmogaus gebėjimus ir kvalifikaciją, apie praeitį neklausinėjame, nejaučiame ypatingo susidomėjimo šiais aspektais ir iš darbdavių“, – sako personalo atrankos ir laikinojo įdarbinimo įmonės „Simplika“ direktorė Akvilė Kazlienė.

Yra ir sėkmės istorijų

Darbo rinkos specialistė įsitikinusi, kad sprendžiant socialinės atskirties – integracijos ir įtraukties – problemas labai svarbu apie tai viešai kalbėti, juk nė vienas iš mūsų nėra be trūkumų.

„Žinoma, labai svarbu pačių darbo ieškančių žmonių nusiteikimas. Jei jie motyvuoti, nebijo darbo, imlūs naujovėms, susirasti darbą jiems neturėtų būti problema, ypač šiuo metu, kai rinkoje jaučiamas darbuotojų trūkumas. Be abejo, apie tamsesnes praeities dėmes nebūtina rašyti savo CV, o jei darbuotojas įrodys savo tinkamumą pareigoms dirbdamas, praeitis neturėtų pakenkti, kai apie ją bus sužinota“, – teigia „Simplikos“ vadovė.

Personalo atrankos specialistė pasidalijo ir keliomis sėkmės istorijomis, kuomet socialiai pažeidžiami asmenys buvo pripažinti darbdavių: „Bene dvigubai didesnio už rinkos vidurkį atlygio paprašė ir gavo didelę judėjimo negalią turintis IT specialistas. Taip pat esame įdarbinę savarankiškai nevaikštantį žmogų pardavimų srityje. Tai buvo pasitikintys savimi savo sričių profesionalai, tad tikrai labai dažnai svarbu ne tik žmogaus fizinė būklė ar praeitis, bet ir jų pačių pasitikėjimas savo jėgomis, gebėjimas įrodyti savo gabumus“.

Būna specifinių nusistatymų iš darbdavio pusės

Pasak A. Kazlienės, galbūt kiek didesnė diskriminacija iš darbdavių pusės gali būti jaučiama dėl amžiaus.

„Vyresnio amžiaus žmonės dažniau diskriminuojami, nes darbdaviai laiko juos per daug kvalifikuotais, o toks žmogus, tikėtina, norės greičiau kilti karjeros laiptais, didesnio atlygio. Be to, tai dažnai būna specialistų karjerą jau baigę ir į vadovaujančias pareigas pretenduojantys asmenys, o tokių žmonių poreikis yra mažesnis“, – pasakoja A. Kazlienė.

Pasak A. Kazlienės, darbdaviai turi ir daugiau įvairių nusistatymų, tačiau tai būdinga nedidelėms grupėms. Pavyzdžiui, kai kurie įmonių vadovai labiau linkę priimti darbuotojus iš kaimo vietovių ir mažų miestelių, nes mano, kad jie darbštesni, labiau motyvuoti dirbti.

„Taip pat labai skiriasi požiūris į aukštąjį išsilavinimą. Pavyzdžiui, finansų srityje kai kurie darbdaviai vengia universitetus baigusių finansininkų, nes įsitikinę, kad šie tinkami tik vadovaujančiam darbui, ir prioritetą teikia kolegijų absolventams. Nemažai daliai darbdavių, ypač IT ar kitų specifinių sričių, išsilavinimas visiškai nesvarbus, svarbu profesiniai gebėjimai“, – pasakoja A. Kazlienė.

Tuo tarpu tarptautinius projektus vykdančios įmonės prioritetą dažnai teikia užsienyje studijavusiems arba kvalifikuotą darbą dirbusiems darbuotojams.

„Lygink rūbus, ne žmones“ – socialinė kampanija, kurios tikslas – atskleisti, jog darbinės kompetencijos ir kvalifikacija yra svarbiau nei asmeninė žmogaus praeitis.