- Adelė gimė sverdama vos 640 gramų. Kaip ji atrodė?
- Ji gimė nepanaši į vaikelį. Naujagimį įsivaizduoji rubuilį, rausvais skruostais, o čia matai mėlynos spalvos varliuką... Adelytė beveik mėnesį mano įsčiose badavo.
- Kaip su dukra bendraudavote iškart po gimimo?
- Gydytojai išimdavo ją iš inkubatoriaus ir padėdavo man ant krūtinės. Taip kokią valandą su vyru sėdėdavome ir bendraudavome su ja. Buvo labai baisu.
- Kiek reikėjo laiko, kad baimė praeitų ir patikėtumėte, kad Adelė užaugs?
- Kai sulaukėme metų, tik tada galėjome patikėti, kad viskas bus gerai. Iki metų, auginant tokį vaiką, niekas jokių garantijų neduoda. Kai Adelei buvo pusė metų, reikėjo patikrinti, kaip ji mato. (Tada operacija jau buvo atlikta, nes Adelė, kaip ir daugelis neišnešiotukų, sirgo naujagimių retinopatija). Aš neišdrįsau. Suorganizavau viską taip, kad vaiką nuvežtų tėtis. Bijojau sužinoti, kad kažkas ne taip. Bet Dainius paskambino ir pasakė, kad viskas kuo puikiausiai.
- Ar įmanoma išsilaižyti žaizdas, patirtas po traumos, pagimdžius neišnešiotą naujagimį? Juk dabar matau gražią, ramią mamą, įdomiai gyvenančią, šokančią TV projekte.
- To reikia mokytis visą gyvenimą. Praėjo devyneri metai, bet vis tiek spaudžia širdį. Įdomiausia, kad daugelio gimdymo dalykų net neprisimenu.
Pirmą kartą, kai ėjau prie inkubatoriaus, gydytoja mane sustabdė ir pasakė: "Nusišluostai ašaras, nes gyvenimas yra gražus. Tik su tokia mintimi gali eiti pas vaiką. Negali sau leisti bijoti". Tačiau, žinoma, ta baimė niekur nedingsta.
- Kiek dabar sveria Jūsų turtelis?
- 24 kilogramus. Kaip devynerių metų mergaitei – nedaug, tačiau manęs tai nebaugina.
- Ar Adelė vis dar svajoja būti balerina?
- Ne, baletas – tik hobis. Manau, ji patyliukais tikisi, kad kitais metais mokysis gatvės šokių. O šiandien ji puoselėja mintį būti gydytoja.
Kalbino Solveiga POTAPOVIENĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą