Eksperimentas

"Vakarų ekspresas" toliau ragina mesti rūkyti. Šiandien kalbiname psichiatrą Aleksandrą Slatvickį, kuris keletą dešimtmečių tą kenksmingą įprotį slėpė nuo priklausomybės ligomis sergančių savo pacientų. Kol vieną dieną sau pasakė: "Aš priklausomas. Turiu pasirinkti: arba - arba".

Kaip vertinate tai, kad kompanijos vadovas primygtinai ragina savo pavaldinius mesti rūkyti?

- Jis - šaunuolis! Kai žmogus nuolat vartoja psichoaktyviąją medžiagą ir ja piktnaudžiauja, puiku, kai vadovas susirūpina savo darbuotojų sveikata ir primygtinai ragina mesti rūkyti, nors tai nėra jo pareiga. Būtų blogiau, jeigu vadovas į darbuotojų savijautą nekreiptų dėmesio.

Tačiau tai - toks malonumas, ritualas, kai išėję kiemelin galime laisvai pabendrauti su kolegomis. Juk ir indėnai rūkydavo taikos pypkę.

- Ar išties yra malonu rūkyti vieną cigaretę po kitos? Jeigu prisiminsime pirmos paragautos cigaretės skonį, ar buvo malonus potyris? Ne: supykino iki vėmimo, svaigo galva. Bet vėliau mes laipsniškai pratinomės prie tos bjaurasties...

O ar negalima išeit, sakykim, šiaip grynu oru pakvėpuot, ar taip jau būtina uždegti tą baltą popieriuką ir traukti dūmus į plaučius? Išeikit su žvakutėm. Štai švedai kas vakarą vakarieniaudami uždega daugybę žvakelių, štai jums ugnis, ir viskas gražu.

Pasak psichologų, yra keli žmonių tipai: "raumeniniams" palaima, kai jie pabėgioja, paplaukioja, mina dviratį, "oraliniams" gyvenimas nušvinta, kai jie ką skanaus suvalgo, parūko, išlenkia taurelę...

- Įvairių teorijų galima rasti gyvą velnią: oralinių, analinių, sakralinių, apie "cielas" ir pradurtas auras, ir taip mes įklimpsim į sofistiką.

Kokiam žmogui sunkiausia mesti rūkyti?

- Tam, kuris nesuvokia, kad yra priklausomas, ir kategoriškai tai neigia. Toks turi tvirtą gelžbetoninį gynybos mechanizmą ir jam mesti beveik neįmanoma. Nes jeigu žmogus neigia turįs priklausomybės nuo tabako sindromą, jaučiasi sveikas, ir laiko ligoniais tuos, kurie čia mato problemą.

Daugiau turbūt tų, kurie nori pasikeisti. Ir prasideda "metimai", o po abstinencijos - dar didesni apsivalgymai, prisirūkymai...

- Kitas variantas, kai žmogus suvokia esąs priklausomas, tačiau dėl tam tikrų priežasčių (gal tai asmenybės ypatumai) neturi tvirtos motyvacijos atsisakyti įprastos medžiagos. Tai būdinga kiekvienam priklausomam žmogui, nes kai jis gauna įprastą svaigalų ar tabako porciją, jam yra gera, jis patenkino savo psichologinę ar fizinę priklausomybę. Bet kai jam gerai ir jis yra stabilios psichologinės būsenos, pradeda galvot: gal man visgi nenaudinga tą medžiagą vartot, nesveika. Mąstantis žmogus, turintis pakankamai informacijos apie rūkymo žalą, ir kosėjantis, dūstantis dėl to, varginamas nuovargio ar nemigos, o gal jau turi širdies ir kraujagyslių problemų, arba supranta, kad jos gali atsirast (tai tik laiko klausimas), pradeda svarstyti apie atsisakymą. Ir atsiranda motyvacija, ir ji stiprėja iki tam tikro laiko. Po to atsiranda poreikis vartoti įprastą medžiagą, ir motyvacija silpnėja. Tai vadinama kognityvinio disonanso teorija: kognicija - tai tam tikros žinios, informacija, o disonansas - priklausomybė. Viena mano pusė norėtų mest, kita - mėgautis dūmu, tuomet kyla vidinis prieštaravimas. Tai negali tęstis nuolat, ir turi atsirasti trečia mintis, kuri panaikins tą disonansą. Bet sau sakai: "Na, šią savaitę tiek to; dar turiu darbe pusę pakelio ir visą - namie, tai mesiu nuo pirmadienio." Ateina pirmadienis, ir vėl disonansas: aš pažadėjau, bet aš noriu, tiek to, mesiu nuo mėnesio pradžios. Ir taip žaidimas, besikeičianti motyvacija gali tęstis metų metus, kol žmogus priims tvirtą sprendimą.

Dažnas pasakytų, kad didžiausias trukdis apsispręsti - stresai.

- Tai tik ritualinė saviapgaulė. Svarbu suprasti, kad pagrindinis priklausomo žmogaus stresas tas, jog mažėja įprastos narkotinės medžiagos koncentracija organizme. Stresų kiekvienam gyvenime užtenka - tai dar viršininkas "velnių davė", bijai nespėt padaryt krūvos darbų. Papildomi stresai sustiprina ir išprovokuoja potraukį.

Manote, kad mesti rūkyt galima pradėti mažinant cigarečių?

- Geriau mest iš karto, juolab kad fizinės abstinencijos dėl nerūkymo žmogui nebūna. Aš tikrai nemačiau tokių, kurie atsisakę cigaretės prakaituotų, jaustų pykinimą ar prasidėtų traukuliai. Yra tik gana stipri psichinė priklausomybė, ir žmogus jaučia diskomfortą, būdamas tik sudirgęs, nerimastingas. Kad pragyventum dieną be cigaretės, reikia tik truputį užsispyrimo ir valios.

Jeigu žmogus, rūkęs "Primą", kai vienos cigaretės užtekdavo pusvalandžiui, jas pakeis lengvesnėm, aromatinėm, tai greičiausiai per tą pusvalandį surūkys jų dešimtį. Tai irgi saviapgaulė. Arba tu išvis neragausi, arba priklausomybė privers tave grįžti prie įprastos dozės, nes mažesnė nepatenkins, nors nusišauk.

Bet jūs pats rūkėte tiek metų ir jautėte malonumą.

- Tuos 22 metus aš jaučiau ir malonumą, ir nemalonumą, tačiau visą laiką buvo nevisavertiškumo kompleksas: kad aš dirbu priklausomybių psichiatrijoje, bet ir pats esu priklausomas. Teikiu profesionalią pagalbą kitiems, o savo problemos neįveikiu. Todėl aš savo ligą slėpiau nuo aplinkinių, gatvėje nerūkydavau, tik su savo draugais - tamsiam kambarėlyje, užsimerkęs, su dujokauke, kad dūmai nepatektų į plaučius, - su autoironija kalbėjo pašnekovas.

- Dauguma mano pacientų nustebdavo sužinoję: "Mes galvojom, kad jūs nerūkote." Aš, kaip ir kiekvienas ligonis, perėjau visus tuos etapus: ir kognityvinį disonansą, ir savo prikausomybės gynybą. Pamenat, viename "multike" skambėjo: "Kto nekurit i nepjot, tot zdorovenkij umriot" (kas nerūko ir negeria - numirs sveikutėlis). Bet ir numirti galima kitaip, nugyvenus kokybišką gyvenimą.

Ir man buvo remisijų periodai, kai nerūkydavau mėnesį ir tris, o paskui paragaudavau, ir vėl atkrytis. Ieškojau jo priežasčių: kodėl, gal kad šalia kas užsirūkė, išprovokavo? Kai turi nuostatą nerūkyti, šalia gali užsirūkyti nors ir šimtas, ir nepasiduosi. Vėl iki galo turi apmąstyti: nereikia ieškoti pateisinančių aplinkybių, turiu liguistą priklausomybę tabakui.

O kokie buvo konkretūs veiksmai?

- Vieną dieną pamiršau nusipirkt cigarečių, turėjau daug darbo, o grįžęs namo patingėjau išeit į parduotuvę. Na, pagalvojau, nieko neatsitiks, jeigu vieną dieną neparūkysiu. Net neturėjau jokio griežto nusistatymo. Kitą dieną vėlai nuėjau į darbą, ir nusprendžiau, kad jeigu vakar išgyvenau be cigarečių, tai galiu ir šiandie. Toks, beje, anoniminių alkoholikų priesakas: "Aš nesisvaiginsiu šiandien."

Pirmaisiais nerūkymo metais, be abejo, periodiškai užeidavo noras užsirūkyt tą vienintelę. Bet patirtis bylojo: pameni, anąkart buvo viena, o paskui - visos kitos. Tad kai supranti, kad čia kompromisų nėra, viskas tampa paprasta.

Ivona ŽIEMYTĖ