"Esu savo vietoj..."

Metų klaipėdiečiai

"Nerasit sensacijų, nieko įdomaus nepasakysiu", - perspėjo interviu pradžioje mažakalbis Jūrininkų ligoninės Abdominalinės chirurgijos skyriaus vedėjas Bronius Stanslovaitis.

Nenoriai sutikęs kalbėti ir savęs nei savo darbo žodžiais nedailinęs gydytojas "Vakarų ekspreso" skaitytojų išrinktas metų klaipėdiečiu "Kilniausio poelgio" nominacijoje - už profesionalumą, išskirtinį dėmesį pacientams, neretai - už išgelbėtą gyvybę.

59-erių metų gydytojas į Klaipėdos chirurgų gretas įsiliejo 1969 metais, baigęs Kauno medicinos institutą. Teko dirbti abiejose - ir miesto, ir Raudonojo Kryžiaus (dabar - apskrities) ligoninėse, kol tapo Jūrininkų ligoninės skyriaus vedėju.

"Niekas netrukdo"

Per 36-erius darbo metus B. Stanslovaičiui teko atlikti visokių operacijų, net neurochiruginių, urologinių, pastaruoju metu pagal skyriaus specifiką gilinasi į pilvo chirurgiją. Kiek tų operacijų atlikta - nėra skaičiavęs. Kiekvieną dieną - skirtingai.

Paklaustas, kokios operacijos mieliausios, atsako: "Visos operacijos patinka. Svarbu, kad žmogui gerai būtų. Nėra mažų ar didelių operacijų. Kai žmogus serga, jam ta liga svarbiausia. O aš privalau jam padėti. Dirbame dėl žmonių. Juk ne pacientai yra dėl gydytojų, o gydytojai yra dėl pacientų".

Kaip ruošiasi ilgam stovėjimui prie operacinės stalo? Atsako, jog ruoštis tam specialiai nereikia. O operuoti esą pats lengviausias gyvenime dalykas - "niekas netrukdo, nekalbina".

Kamantinėjamas, ką mano apie sveikatos apsaugos reformą, numoja ranka: "Reforma nevyksta. Arba vyksta ne taip, kaip turėtų. Prieš 15 metų ji turėjo įvykti."

Ką darytų, jei turėtų galios pakreipti tą reformos eigą? "Kaip aš galiu pakreipti? Aš galiu padaryti tik tai, kas nuo manęs priklauso. Vienas žmogus nieko nepadaro. O keisti reikėtų taip, kad žmogui būtų gerai, kad dėl paciento būtų daugiau daroma".

O jei tektų vadovauti ligoninei? "Vadovu niekada nebūčiau. Noriu dirbti, žmones gydyti", - pašnekovas jokių galimybių svartyti nelinkęs.

Skundo rezultatas - padėka

"Nesureikšminu tų rinkimų. Tai ne mano - viso skyriaus nuopelnas, vienas chirurgijoj nieko nepadarysi", - kuklinasi gydytojas, kalbėdamas apie metų klaipėdiečių nominacijas.

"Bet tai geriau, nei gauti nepagrįstą skundą", - taria. Tokių, nepagrįstų skundų, "gal porą" yra gyvenime gavęs. Po vieno jų, kai auditas ištyrė, ne papeikimą - o padėką gavo.

Dėl ko tas skundas, gal pacientas numirė, - kamantinėju. "Tai medicinos užkulisiai, nenoriu kalbėti, - išsisuka, bet lakoniškai paaiškina: - Niekas nenumirė. Mirštantis po operacijos pasveiko".

Pastebėjus, jog pernelyg kuklinasi, taria: "Esu, manau, savo vietoj. O chirurgijoje nėra ko girtis. Tie, kas giriasi, greitai dingsta iš chirurgijos... Kalbom šioje srityje nėra vietos. Darbui yra vietos."

Gydosi liaudiškai

"Negeriu ir nerūkau. Niekada nerūkiau", - sako gydytojas, paklaustas, kaip pats savo sveikatą prisižiūri. O sunegalavęs gydosi liaudiškais būdais - "chemijos" vengia.

Ar šeima nepriekaištauja, kad daug dirba? "Žmona irgi daug dirba, ji mokytoja", - šypsosi pašnekovas. O vaikai jau užaugę - dukra Kristina, beje, irgi pasirinko mediko profesiją, Vilniuje dirba akušere-ginekologe. "Jokios įtakos nedariau, - "teisinasi" chirurgas. - Pati pasirinko, savo galva nusprendė." O sūnus Andrius, vadybininkas, dar su tėvais gyvena.

B. Stanslovaičio hobis - istorija ir geografija. Nuo darbo atitrūksta žiūrėdamas sporto varžybas, filmus, pabūdamas gamtoje, susitikdamas su draugais. Štai ir Kalėdoms, pasiėmęs atostogų, į užsienį važiavo - su senais draugais susitikti.

Dievą tikįs gydytojas mano, jog svarbiausia gyvenime - nedaryti kitam to, ko pats nenorėtum iš kitų sulaukti, ir laikytis 10 Dievo įsakymų.

Genovaitė PRIVEDIENĖ