Kam dvasios ligoniams kapelionas?

Naujovės

Jau kelintas mėnuo Švėkšnos psichiatrijos ligoninėje šios išskirtinės tikinčiųjų grupės sielovada užsiima kunigas kapelionas Antanas Gylys. Tai ne pirmas toks atvejis respublikoje; Šiaulių psichiatrijos ligoninėje jau dešimt metų kapelionas eina savo pareigas.

Švėkšnos psichiatrijos ligoninėje ne tik taikomos moderniausia psichoterapija, bet ir judesio, šviesos, muzikos, užimtumo terapijos, mokoma darbo kompiuteriu pagrindų. Bet labiausiai socialinę ligonių atskirtį bei stigmą mažina tai, jog įstaigoje sukurta bendruomeniška, kuo artimesnė namams aplinka, įsiklausant į pačių pažeidžiamiausių asmenų giluminius dvasinius poreikius.

"Tolerancijos, bičiulystės ir solidarumo dvasia, moralinės vertybės, kuriomis mes pasirengę dalytis su plačiaja visuomene, turėtų apsaugoti mus visus nuo susipriešinimo, netakto, autodestrukcijos", - įsitikinęs ligoninės kapelionas.

Esminiai gyvenimo klausimai

"Kas sekmadienį atvažiuodavau į vietos koplyčią išklausyti ligonių išpažinčių, ir tuomi mano misija pasibaigdavo. Bet pamačiau, kad išklausyti kitą žmogų neužtenka dviejų valandų, ir kad daugelis jų nori ne tik pagilinti savo tikėjimo tiesas, bet ir pasikalbėti, išsakyti savo problemas, o kartais ir paguodos ieško, "paglostymo", - sakė kapelionas, prieš keletą mėnesių gavęs vyskupo įgaliojimus kasdien atlikti sielovadą Švėkšnos psichiatrijos ligoninėje. Jis suprato, jog psichikos ligos - tai dvasios ligos, tai yra, sielos ir sąžinės reikalai.

"Aš neskiriu vaistų nei procedūrų, mano tikslas yra ligonius, kuriuos palyginčiau su bitėmis, nukritusiomis ant sniego ir stingstančiomis šaltyje, surinkt, sušildyt ir padėti joms susirasti savo pievą", - sako dvasininkas. Pasak jo, dvasios ligoniai sutrikę ir nedrąsūs, gal kažkuomet gyvenime suklydę ar degradavę, ir jiems svarbu atkurti ryšį su Dievu ir pasauliu. O atsiprašę artimųjų, kurie gal tapę abejingi ar priešiški, už jiems padarytas skriaudas, tie žaizdotų sielų žmonės atgauna ramybę, pusiausvyrą, ir būna pasirengę spręsti ir kitas savo problemas.

Paklaustas, ar psichikos liga yra Dievo rykštė, kapelionas sako, jog tie žmonės, kurie pasirenka kitokį gyvenimo būdą, nei dauguma, bet nekenkia kitiems ir nepažeidžia jų laisvės, kartais yra turtingesni, kūrybingesni dvasią, negu "normalieji". Šie, beje, ir iš gero gyvenimo, išlošę milijoną, "gali sublūsti".

"Aš manau, kad reikalingi keturi dalykai: jeigu žmogus serga priklausomybės liga, tai niekas kitas prievarta negali jos išgydyti, žmogus pats turi norėti. Neišbris iš ligos be medikų pagalbos, be artimųjų palaikymo ir, žinoma, be Dievo pagalbos", - sakė pokalbininkas.

Gydo meilė

"Daugumai žmonių palengvėja, kai jie išsisako. Savo namiškiams ligoniukas nusibodęs su savo skundais, jį tik smerkia, bara ir palieka bejėgį. O kai jie man atiduoda savo juodžiausias mintis, tarsi nuima naštą, ir tada palengvėja. Kai kurie ligoniai linkę kaltinti kitus: draugai jį nugirdė, artimieji išvedė iš proto. Jie nori užuojautos ir palaikymo: "Nesvarbu, kad tavęs atsižadėjo draugai ar šeima, visi esame Dievo vaikai, jam - visi lygūs ir brangūs, ir Jis nenori, kad pražūtume".

Išpažintis - sąžinės dalykas, žmonės gali meluot ir prifantazuot nebūtų dalykų, bet tegu tai vertina specialistas. Mano tikslas paaiškinti, kad Dievas davė gyvybę ir tik jis gali ja disponuoti", - sakė kapelionas, sutinkąs žmonių, kurie, tarsi atsidūrę visiškai susiaurėjusiame gyvenimo kelyje, galvoja apie savižudybę.

"Mano tikslas kaipsyk tame susiaurėjime paskatinti žmogų susimąstyt apie gyvenimo prasmę ir atrasti išeitį. Juk senais laikais savižudžiai buvo laidojami už kapinių tvoros, užraukdavo negarbę visai giminei. O ir tada buvo trėmimų, nepriteklių ir skyrybų. Lengviausias kelias - pakelt prieš save ranką, bet tuomet Dievas užveria dangų", - sako sielovadininkas.

Kodėl vadinami "normalieji" linkę rodyti tiek paniekos psichinę nagalią turinčiam žmogui? Kapelionas negali suprasti, kaip daugelis aplinkinių nemato, kad ir jie patys turi visokiausių psichologinių ir psichikos problemų. Žmonės to bijo, nenori matyti, todėl ir bėga nuo tų, kuriems pripažinta kokia diangnozė. "Keistas tai procesas: santykių šaltumas, abejingumas kito nelaimei, užsidarymas savo kiaute: "Tai tik mano gyvenimas", sumaterialėjimas, susvetimėjimas. Tai susargdina mūsų visuomenę", - sakė jis. Be abejo, paniekinamas požiūris į ligonis - tai ir netaktas, neišsilavinimas, savivertės kėlimas, sumenkinant kitą.

Kapelionas papasakojo, kad į mišias koplytėlėje susirenka ir kitų konfesijų tikintieji. Ir visai nesvarbu, kad kuris bus agresyvesnis ar pašūkaus, galbūt jis meldžiasi viduje. Vienam mišių metu leidžiama pagroti vargonėliais, kitam - paskaityti Šventraštį ar vadovauti giedojimui. "Kiekvienas mūsų, ne tik ligonis, nori būti pastebėtas, matomas, nori, kad atsirastų bet vienas žmogus, paspaudžiantis ranką ir pasiteiraujantis: "Kaip tu gyveni?" - sakė pokalbininkas.

Šypsodamas papasakojo tokį nutikimą. Į kapelioną kreipėsi jaunas, atletiškas vyras. Jam, esą, kažkokia jėga trukdanti žegnotis, apskritai trukdo gyventi. Gal jis yra velnio apsėstas. - "Neskubėk verst velniui kaltę", - atsakė kunigas, net nespėliojęs, ar tas velnias - baltosios karštinės, ar kitos ligos sukeltų haliucinacijų padarinys, tik užsiminęs, kad gal vertėtų pasirengti išpažinčiai, priimti Komuniją. Vyriškis, tai atlikęs, nebepasirodė koplyčioje. Tačiau kai kapelionas jį sutiko, žmogus visas švytėjo: "Man blogumą kaip ranka atėmė", - sakė. Kapelionas galvoja, kad padėjo vaistai ir psichoterapija, tačiau prisidėjo ir susigrąžinta dvasios ramybė. Didelė tikimybė, jog ir ligonio artimieji suprato, kad jų kantrumas ir meilė gydo kančią ir pralaimėjimo bejėgiškumą.

Be stebuklingų išgijimų

"Nei vaistai, nei mūsų psichoterapija, nei sielovada stebuklų nedaro. Bet kokią kūno ar dvasios ligą sunku išgydyti, ir tam sutelkiame visos komandos pastangas", - sakė vyriausiojo gydytojo pavaduotoja medicinai Marina Ivanina.

Sakė, kad kapelionas patiko medikams, nes, prieš porą metų pradėjusį lankytis ligoninėje, pamėgo ir personalas, ir ligoniai. "Jokių ryškių pokyčių neatsirado, bet patogiau, kad jis kasdien yra vietoje, prieinamas bet kuriam, ir išklausantis kone kiaurą parą. Ir ligoniams nereikia pažeisti ligoninės režimo, per šalčius tam tikru laiku skubant į mišias bažnyčioje. Aš pati esu tikintis žmogus, ir galvoju, kad kunigas yra reikalingas bet kokiu gyvenimo atveju.

Žinoma, kapelionas padeda ligoniams pritapti ir prisitaikyti gyvenimui stacionare, pasijusti visateisiais mišių dalyviais ir bendruomenės nariais, bet tai toli gražu nelygu išgijimui".

Pasak gydytojos, yra pakankamai pozityviai nuteikiančių, empatiškų (gebančių įsijausti į žmogaus būsenas) psichoterapeutų; tai priklauso ir nuo šių asmenybės ir nuo psichoterapijos mokyklos, kaip esti ir kunigų, sužadinančių nusidėjėlio kaltės jausmą ir grėsmingai riaumojančių apie liūdną gyvenimo baigtį.

"Tačiau kunigas duoda išrišimą ir atleidimą, ir aš pastebėjau, kaip žmonėms šito reikia. Daktaras gali, išanalizavęs situaciją, pasakyt, kad ten nebuvo to žmogaus kaltės, bet pasąmonėje šiam sunku tuo įtikėt. Kita, kai kunigas sako: "Tu save laikai kaltu, bet Dievas tau atleidžia", ir tas Dievas yra didesnis už tą, kuriam esam prasikaltę. Tai ir yra tas išpažinties stebuklas, ir gydomoji galia", - šypsosi gydytoja. - Pas kapelioną ligoniukai eina kaip maži vaikai - ir išsisakyti, ir patarimo, ir pamokymo. Kunigas reikalingas bet kokia psichikos liga sergančiam, bet labiausia galbūt padeda sutrikusio intelekto žmogui, nes jis besąlygiškai tiki, o su mumis, daktarais, dar pasiginčijama", - šypsojosi gydytoja. Ji sakė, kad su kunigu bendrauti nori ir asocialūs asmenys, jeigu jie yra tikintys, o ypač - vyresnio amžiaus žmonės, kurie žino tikėjimo tiesas, bet iš kunigo lūpų jos visai kitaip skamba.

Ivona ŽIEMYTĖ