Gruodžio 3 dieną Klaipėdoje įvyko pirmasis susitikimų ciklo "Šiltas šeimos mėnuo" renginys onkologinėmis ligomis sergančius vaikus auginančioms šeimoms.
"Šilto šeimos mėnesio" renginius, finansuojamus 2007-2013 metų
Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis, organizuoja Sveikatos apsaugos ministerija.
Artimiausiu metu Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigas, teikiančias kompleksinę onkologinę pagalbą, pasieks beveik 134 mln. litų struktūrinių fondų parama. Ketinama gerinti ankstyvąją onkologinių ligų diagnostiką, paslaugų kokybę ir prieinamumą.
Prisimena tik šviesiąją ligos pusę
Renginio Klaipėdoje metu ligoniukus auginančios šeimos pasidalino patirtimi, nes reikalingiausia informacija su vėžiu susidūrusioms šeimoms yra ta, kuri sklinda iš lūpų į lūpas. Vienintelė tema yra tabu: išėję draugai. Tačiau atsisveikinimas su ligos nugalėtu draugu yra vertingas, kaip ir kartu nueitas kelias, draugystė, patirtis, likimas, kuriuo dalinaisi; kartu tai yra savęs apgailėjimas. Ir neatsisveikinęs jausi gėlą dėl to, kad tai nesugrąžinama, neišbaigtumo jausmą.
"Mirtis visada šalia mūsų, juk nežinome, ar šiandien sugrįšim namo, tik krizinėje situacijoje ji akivaizdesnė. Jutimas, kad ji šalia, suteikia ypatingų pajautų ir gyvenimo skonį. Išmoksti įvertinti atsivėrimo akimirką, laiką, jausmus, nušvitimą. Užuodi, kaip kvepia miškas, kaip niekada iki šiol neužuodei, įkalintas vaistais atsiduodančiame palatos kalėjime. Neatsimeni blogų dalykų, baimės nei skausmo, tik juokingus, graudinančius, ir tos patirties nebenorėtum atsisakyti. To, kas dabar mano gyvenime man labiausiai patinka, nebūtų, jeigu nebūčiau susirgusi", - sakė onkohematologinių ligonių bendrijos "Kraujas" pirmininkė Dalia Bielskytė.
Labiausiai bijo izoliacijos
Diskusiją vedęs Vilniaus universitetinės vaikų ligoninės Onkohematologijos skyriaus psichologas Dima Kuniskis pasidalino savo įžvalgomis apie jo pacientų gyvenimą su sunkia liga.
"Vaikai į šią ligą žiūri kitaip nei suaugusieji, bet jie irgi turi savo brandą ir supratimą. Iš pradžių jie neigia sergantys, netiki, kad jiems taip gali būti, po to po truputį ateina supratimas ir vaikas priima tokį faktą", - sakė psichologas, motyvuojantis vaiką daryti viską, kad įveiktų ligą.
Paskaitos ir įtikinėjimai nepadeda. Didžiausias šokas būna tėvams, o vaikai reaguoja į šių reakciją ir jiems sunkiau pakelti tai, kad staiga atsiduria izoliacijoje. Po laiko tai gali sukelti kažką panašaus į depresiją. Yra vaikų, kurie pyksta.
"Viena ketverių metų mergaitė nenorėjo kalbėtis, buvo labai pikta. Kai paduodavau jai žaislą - ji iš peties trenkdavo jį į grindis. Tai tęsėsi daugiau kaip savaitę; jai reikėjo išlieti pyktį. Priimti šitą faktą ir suaugusiam būna sunku, kartais nuleidžia rankas, kyla noras ką nors apkaltinti dėl to, kad susirgo. Mažesnio amžiaus vaikams net lengviau pakelti nuotaiką - per žaidimus, užsiėmimus, meno terapiją", - sakė pokalbininkas.
Ar vaikai supranta, kad gali numirti, kaip su tuo susitaiko?
"Tai labai subtilu, sudėtinga. Yra nuomonė, kad vaikai iki penkerių metų turi supratimą apie ją. Mažesnieji priima mirtį kaip izoliaciją: aš būsiu atskirtas nuo artimųjų, tėvų, savo žaislų. Neretai bijoma, kad mirtis gali būti susijusi su kančia. Suaugusieji bijo su vaikais apie tai kalbėti, ir vaikai, kai gerai jaučiasi, to nenori. Bet tai nereiškia, kad ši tema neegzistuoja. Buvo sukrečiantis pavyzdys. Mergaitė apie tai niekada nekalbėjo, bet po jos mirties rastas dienoraštis, kuriame ji svarstė apie šiuos dalykus. Vaikai kartais tarp savęs išsikalba. Kad išsikalbėtų su manimi, turi būti labai didelis pasitikėjimas", - sakė psichologas.
Jo nuomone, galimybė sergantiesiems ir jų šeimoms bendrauti su psichologu yra nepaprastai svarbi. Kita vertus, ne visi jaučia poreikį; amerikiečių statistiniais duomenimis, tik 50 proc. onkologinių ligonių nori bendrauti su psichologais, kiti tvarkosi patys. Itin stiprina tėvų bendravimas ligoninėje, labiau patyrusių žmonių palaikymas. Bet būna ir tokių šeimų, kurios kalbasi tik su psichologu.
D. Kuniskis pastebėjo, kad anaiptol ne visi yra totaliai stiprūs kaip kumštis. Kai kurie pasyviai žiūri į gydymo procesą, į save - kaip į mechanizmą, atvarytą į dirbtuves remontui. Bet yra ir nusiteikusių kovoti iš visų jėgų; tokių yra ir vaikų. Jie nenukabina nosies ir priima palaikymą.
To, kas dabar mano gyvenime man labiausiai patinka, nebūtų, jeigu nebūčiau susirgusi. D. Bielskytė
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą