Krūties vėžį įveikusi vilnietė žurnalistė Erika Umbrasaitė savo gyvenimo ir knygos "Vienos krūties istorija" herojumi laiko ir Klaipėdos universitetinės ligoninės Chemoterapijos skyriaus vedėją Alvydą Česą.
Papasakokite apie savo ligą ir kaip ją įveikėte.
Aš sirgau pirmos stadijos, bet labai agresyviu Her2 teigiamu krūties vėžiu, kuris nustatomas 25 proc. susirgusių moterų. Tikiu, kad jį įveikiau. Yra manoma, kad 90-96 proc. pirmos stadijos vėžiu sergančių pacienčių gali pasveikti arba išgyventi be ligos atsinaujinimo 5 metus.
Žinau moterų, kurios ir su ketvirtos stadijos krūties vėžiu gyvena 10 metų ir ilgiau, nei joms negailestingai lemia statistika. Gyvenime iš tikrųjų nėra nieko neįveikiamo. Bet labai daug kas priklauso nuo žmogaus nusiteikimo - jeigu būsi nuliūdęs, agresyvus ir visą laiką to vėžio bijosi - tu jau būsi pralaimėjęs. Gal nebesirgsi, bet moraliai būsi tam vėžiui pasidavęs. Ir man sergant buvo labai svarbu netapti vėžio auka. Bandžiau nuo jo pabėgti, su juo derėtis, bet būtent moralinis nusiteikimas padėjo jį įveikti. Būna, man skambina moteris ir sako: "Aš jau treji metai sergu vėžiu". Klausiu: "Ar visą laiką gydotės?" "Ne, - sako, - mane operavo prieš trejus metus". Ji to vėžio pati nepaleidžia.
Daugelis sergančiųjų įsitikinę, kad nugalėtas vėžys dar sugrįš.
Liga gali sugrįžti. Aš irgi klausiau savo gydytojo, ar pasveikau visiškai, ar vėžys kada nors sugrįš. Jis pasakė: "Niekada nežinai, ar jis grįš, bet jei gyvensi jo laukdama, tu jau jam pralaimėjai. Tu negali jo laukti sugrįžtant - turi gyventi savo gyvenimą, turi būti čia ir dabar."
Mums trukdo mūsų lietuviškas mentalitetas - vis liūdėti ir liūdėti, laukti geresnio rytojaus ir skųstis šia diena.
Kuo palaikėte savo optimizmą?
Mane labai palaikė mano šeima. Sakoma, kad meilė nugali viską, tai mano gyvenime pasitvirtino. Jaučiau didelį ir šeimos, ir draugių, ir net nepažįstamų žmonių, gydytojų palaikymą. Sulaukiau begalinio žmonių gerumo, todėl negalėjau nepasveikti.
Kitas dalykas, kuris mane gelbėjo, - humoras, sveika saviironija. Stengiausi skaityti juokingas knygas, žiūrėti komedijas, užsiimti malonia veikla, kad gyvenimas nesustotų. Nes susirgus yra baimė, kad norėsi užsidaryti, pasislėpti nuo visų, niekur neiti. Ir mano vyras pasakė: "Negi mes leisime, kad mūsų gyvenimas sustotų?" Mes ir toliau dalyvavome gyvenime, ėjome pasivaikščioti, į kiną... Beje, kai sirgau, pradėjau matyti stebuklus kasdienybėje.
O kaip vienu iš knygos herojumi tapo klaipėdietis gydytojas Alvydas Česas?
Aš nebuvau jo pacientė, jis mane konsultuodavo telefonu, elektroniniu paštu. Mat sužinojusi, kad yra toks stebuklingas daktaras, Vilniuje per konferenciją paprašiau, kad su juo supažindintų. Priėjau, parodžiau savo ligos istorijos išrašą. Jis pasižiūrėjo į mane ir pasakė savo žymiąją frazę: "Jei tu būtum mano žmona, rekomenduočiau amputuoti krūtį".
Ir po krūties amputacijos, kadangi gydymas buvo ilgas ir komplikuotas (turėjau laukti biologinės terapijos, kuri dar tuomet Lietuvoje sergant pirma ir antra vėžio stadijomis nebuvo taikoma), daug su daktaru A. Česu konsultavausi.
Beje, dėl krūties amputacijos gydytojai buvo pasidaliję į dvi stovyklas: 50 proc. pasisakė už krūties amputaciją, 50 proc. - prieš. Aš nusprendžiau padaryti viską, kad paskui nesigailėčiau.
Pasveikusi kartu su kolege Gintare Kyburyte įkūrėte Rožinio kaspino draugiją. Kokie jos tikslai?
Ši bendrija vienija geros valios žmones, nesvarbu, ar jie serga, ar ne. Mūsų pagrindinis tikslas - šviesti žmones, tiek sveikus, tiek sergančius, jų šeimos narius. To labai trūksta. Taip pat rengti labdaros projektus.
Jūsų išgijimo istorija, aprašyta knygoje, sergančioms moterims turbūt įkvėps optimizmo?
Daugelis moterų, kurios perskaitė knygą, skambino ir sakė, kad nebebijo vėžio. Ir pati susidūrusi su liga pamačiau, kad vilkas nėra toks baisus, kokį jį piešia. Užsienyje vyrauja nuomonė, kad vėžys - lėtinė liga, panašiai kaip diabetas, su kuria reikia mokėti gyventi visą gyvenimą. Lietuvoje, deja, vėžys dažnai dar suvokiamas kaip mirties nuosprendis, nors daugybė išgyvenusių ir pasveikusių žmonių galėtų tai paneigti. Nors man buvo taikoma gana agresyvi chemoterapija, galiu pasakyti, kad įsivaizdavau ją blogiau, nei buvo iš tikrųjų. Teisingai sakoma, kad pats baisiausias dalykas yra pati baimė.
O svarbiausia kovoje su liga - kad ji būtų nustatyta kuo anksčiau. Todėl moteriai patariu save prižiūrėti, įsiklausyti į savo kūną. Jei yra kokių pakitimų ar įtarimų, - nenumoti ranka ir negalvoti, kad jei nežinau diagnozės - esu sveika.
Kai susirgau, du daktarai iš eilės tikino, kad man nieko nėra, nors net išorėje buvo matyti guzelis. Jie sakė, kad 35 metų moteris, neturinti jokių vėžio atvejų giminėje, tiesiog negali sirgti vėžiu. Tik trečias daktaras, nors pats netikėjo, kad man vėžys, padarė biopsiją ir buvo nemaloniai nustebintas rezultato. Taigi laiku diagnozuoti ligą padėjo klausymasis vidinio balso. Reikia iš tikrųjų mylėti save ir gyvenimą, jį branginti.
Lietuvoje vėžys dažnai dar suvokiamas kaip mirties nuosprendis, nors daugybė išgyvenusių ir pasveikusių žmonių galėtų tai paneigti.
Genovaitė PRIVEDIENĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą