Medicina ir medikai
Klaipėdos vaikų ligoninės gydytojas chirurgas Jonas Hugo Silius neseniai atšventė savo septyniasdešimtmetį.
Prieš keliasdešimt metų jam teko ir kiškio lūpą, vilko gomurį operuoti; sunku ir išvardinti visas operacijas.
"Nenuobodus tas kasdienis darbas, nes pacientas - vis kitokia asmenybė, ir net, regis, banalių apendicitų operacijų eiga nebūna identiška. Atrandi sau vis ką nauja", - sako jis.
Kuo skiriasi vaikų chirurgija nuo suaugusiųjų chirurginių ligų ir traumų?
Yra pereinamosios augimo būklės, kurių nereikia gydyti - įvairių organų disfunkcijos, diskinezės ir disharmonijos. O šiaip skiriasi gabaritai. Nors, tarkim, buvo viena pacientė, keturiolikos metų, kurios ūgis - 1,80 metro, sverianti 70 kilogramų. Tai būna tokių kraštutinumų. Dabar mūsų ligoninėje kūdikiai nebeoperuojami, bet anksčiau jie čia patekdavo iš gimdymo namų - dėl įgimtos patologijos, sveriantys 2-3 kilogramus.
Tačiau dabar atsirado naujų paauglių susirgimų, tarkim, perforuotos skrandžio opos, kurias turėjo tik suaugusieji - dėl girtuoklystės ir nesveiko gyvenimo būdo. Gal tai įgimti faktoriai, tačiau paaugliai anksti pradeda rūkyti ir svaigintis. Ir juos tenka operuoti. O daugumai mūsų pacientų tenka operuoti įstrigusias išvaržas ir apendicitą. Tai mūsų pagrindinė duona. Kartais tėvai įtaria vaikui apendicitą laiku, pirmąją parą, ir mums operuoti yra "tiesiog malonumas", o štai žemaičiai kaimuose labai kantrūs, kantrūs ir jų vaikai kelias paras kenčia pilvo skausmus, nesiskundžia. Kai uždelsiama operacija, tuomet mes bijome pooperacinių komplikacijų.
Dar neretai pasitaiko operuoti pūlinukus, kurie atsiranda ar dėl silpnos imuninės sistemos, ar dėl infekcinių ligų, pažeidus odą.
Kokias traumas patyrusius vaikus dažniausiai atveža į priimamąjį?
Lūžimai, autotraumos, kadangi vis daugiau vaikų nukenčia avarijose. Bet mūsų chirurginis skyrius atsiskyrė nuo traumatologinio. Kaukolės, stuburo traumas operuoja neurochirurgai, ir rezultatai nepalyginamai geresni, nei prieš kelis dešimtmečius. Naujausia medicininė įranga padeda išvengti rizikos ir komplikacijų.
Vėlgi turėtume rūpintis, kad mūsų vaikai važinėtų dviračiais su atšvaitais, o patys - su šalmais ir antalkūniais. Bet ar noro, ar supratimo trūksta, kad apsaugos priemonės nėra populiarios.
Ką tėvai pražiūri, nepastebi? Gal sportininkai dažniau susižeidžia?
Anksčiau būdavo sudėtingų alkūnės sąnarių lūžimų, dabar yra telerentgenas, ir visa tiksliai "sudurstoma", laiku atstatoma, be pasekmių. Nebereikia mums "išmąstyti", kaip įvyko lūžimas, aiškintis anamnezę, kad grąžintum kaulus į savo vietą atvirkštine tvarka kaip jie yra lūžę.
Dabar pacientų tėvai kreipiasi į chirurgus dėl smulkmenų, ypač jeigu vaikai yra apdrausti. Nepasakyčiau, kad sportuodami vaikai patiria didelių traumų; tai išimtiniai atvejai. Buvo vienas ypatingas atvejis, beveik kazuistika: futbolo vartai užgriuvo berniuką ir prispaudė pilvą - trūko kepenys, mažesnioji kepenų skiltis atitrūko visiškai. Tą vaikelį vos pavyko išgelbėti, buvo ir komplikacijų, problemų dėl dvylikapirštės žarnos. Po tokių traumų retai išgyvenama, sakyčiau, tai šimtmečio atvejis.
Na, o vaikų stuburo iškrypimų sumažėjo?
Tai sena problema, kaltas gyvenimo būdas ir nesveiki įpročiai. Nepasakyčiau, kad tėvai kreipia dėmesį į vaiko taisyklingą laikyseną, sėdėseną, tas pats ir mokykloje. O į mus kreipiasi tada, kai jau ryškūs stuburo defektai, tenka daryt sudėtingas operacijas, ir vėliau, kai stuburas fiksuotas, negalimi tam tikri judesiai. Kad šito išvengtum, reikia rūpintis nuo kūdikystės taisyklinga sėdėsena. Aš tai esu senų pažiūrų, manau, kad nereikia naujagimio sodint, apkamšius pagalvėmis, siekiant, kad jis greičiau atsisėstų. Raumenys turi išsivystyti tiek, kad vaikas pats atsisėstų - nesvarbu, jis keturių, šešių ar aštuonių mėnesių. Pats turi sugebėt atsistot; tuomet visos funkcijos vystysis natūraliu biologiniu ritmu, o jeigu mes priverstinai ką darom, tai ir turim netikėtas pasekmes. Tokie vaikai, kurie iki pusės metų amžiaus ar metų turi netaisyklingą laikyseną, ir diskai, raiščiai negali sutvirtėt, tinkamai išsivystyt raumenys, išauga, nebėra mūsų pacientai, bet stuburo problemų turi, sulaukę 50-60 metų.
Sakyčiau, nedaug vaikų vaikšto sugipsuotom galūnėm. Žiniasklaida vis skelbia apie vaikus, iškritusius pro langą.
Gipsas yra tik pagalbinė priemonė. Dabar naudojamos metalinės konstrukcijos, lenkti strypai, kurie idealiai fiksuoja šlaunikaulio ar blauzdikaulio lūžgalius. Tai tokios minimalios intervencijos operacijos duoda labai gerus rezultatus.
Prisimenu, tėvas atvežė apžiūrai trejų metų vaiką, iškritusį iš ketvirto aukšto. Buvęs su juo viename kambaryje, staiga pamatė, kad nėra vaiko, nors durys užrakintos. Pažvelgė pro langą - nėra. Pasirodo, po balkonu buvo papilta durpių, kuriose buvo įsispaudę vaikelio pėdos, o jis pats - nuėjęs žaisti su vaikais. O kitas ir nuo spintos nukritęs, smarkiai susižaloja, būna daugybinės traumos. Teko susidurti su tėvų smurtu prieš vaikus, kurių galvos traumuotos ar ranka sulaužyta. Tai motiną vyras mušęs, ir ji prisidengė savo kūdikiu... Bet normaliose šeimose to neatsitinka.
Ar avalynė dar traumuoja vaikų pėdas? Kaip dėl antsvorio?
Dauguma batų yra su supinatoriais, formuojančiais pėdos skliautą, tad plokščiapėdystė nebėra dažnas reiškinys. Dėl antsvorio vaikai chirurginių problemų neturi; pažiūrėkit, kokios lieknos mūsų paauglės. Berniukų storų yra, bet jie turi endokrininių problemų, o chirurginės prasidės, sulaukus vidutinio amžiaus. Tada pajus susidėvėjusius klubo sąnarius, kremzlių ir raiščių netvirtumą. Gerai, kad sąnarius dabar galima keisti į dirbtinius, o jeigu ne - įsivaizduokit, kiek gatvėse būtų klipatų.
Mergaitės vėliau, kai gimdo, turi problemų dėl siauro dubens, nes varžo jį džinsais, aptemptais drabužiais. Tai man primena kines, kurių pėdas sprausdavo į kalades, kad būtų mažytės, taip jas žalodami. Aukštų pakulnių deformuotos pėdos vargina brandžiame amžiuje.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą