Palikti be atsakymo

Komplikuotos netektys

Per metus Lietuvoje nusižudo apie pusantro tūkstančio žmonių. Statistikos duomenimis, dėl vieno žmogaus savižudybės kenčia vidutiniškai 6-8 žmonės, bet už šių skaičių slypi didžiulė žmogaus tragedija. Apie tai kalbamės su Klaipėdos psichikos centro "Vilties linijos" psichologe Jelena Dementjeva.

Psichologinės pagalbos telefoninė tarnyba sulaukia 1 500 skambučių per mėnesį, ir pastebėta, jog niūrūs rudens orai ir artėjančios Vėlinės primena apie mirusius artimuosius. Tai sukelia ypač didelį skausmą, jeigu jie mus paliko savo valia.

"Kai miršta senas žmogus, mes raminamės, kad jis turėjo gana sėkmingą gyvenimą ir išėjo savo laiku, o kai žmogus pats pasirenka mirtį, mums tai psichologinė trauma, kurią labai sunku priimti. Tuolab kad žmogus atsakymą išsineša su savimi, ir mes niekada sau tiksliai nepasakysim, kodėl jis taip pasielgė", - sakė psichologė.

Skeletas spintoje

Artimo savižudybę patyrusiųjų jausmai stipresni už logiką ir su jais sunku susitvarkyti. Jie jaučiasi atstumti, palikti ir labai dažnai gali pykti ant to žmogaus. Kankina kaltės jausmas, kad kažko nepadarė, buvo negeras, įskaudino, o atsiprašyti, susitaikyti nebeįmanoma - jis už amžinybės durų. Mūsų kultūroje nėra priimta pykti ant mirusiojo, ir kaupiantis neišlietiems jausmams, skausmingi išgyvenimai labai ilgai užsitęsia. Ne veltui sakoma, kad žmogus, kuris nusižudė, visiems laikams palieka savo griaučius artimųjų spintoje.

Kaip gėdijamės artimųjų, sergančių psichikos liga, jaučiame gėdą ir jiems nusižudžius. Sielvartaujama, kad kunigas atsisako laidoti, laikyti mišias. Kartais artimieji stengiasi nuslėpti mirties priežastį, norėdami išvengti kaltinimų, įtarimų, prielaidų ar "skersų" žvilgsnių.

Skaudulys pratrūksta

"Kai kam atrodo, jeigu negalvos apie tai, kas įvyko, nustums mintis, gal sielvartas praeis. O kai susitvarkyti nesiseka, reaguojama skirtingai: vieni suserga depresija, kito skaudulys, kurį nešiojasi savyje, gali pratrūkti nevaldoma agresija, autodestrukcija. Žmogus gali bijoti užmegzti naujus ryšius, nes bijo vėl būti paliktas, o jo savivertė labai nukrenta. Savižudžio artimasis galvoja esąs nieko vertas, kažkoks nenormalus, "raupsuotasis", - sakė psichologė. Sunku pasakyti, ar izoliacijon patenkama dėl to, kad žmogus, galvojantis, kad jam niekas padėti negali, užsisklendžia, ar draugai ima vengti nelaimėlio. O jei žmogus išoriškai ramus, pradeda streikuoti sveikata, atsiveria skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opos, kamuoja galvos skausmai.

Vaikai mokosi iš suaugusiųjų, ir nusižudęs šeimos narys tarsi nutrina savižudybės tabu ribas. Tarsi parodo, kad yra problemų, kurių neįmanoma išspręsti, ir vienintelė išeitis - nebegyventi.

Specialistė pabrėžė, jog nusižudęs žmogus nebūtinai sirgo psichikos liga; jis kentėjo nepakeliamą dvasinį skausmą ir nebeturėjo emocinių jėgų jam pakelti.

Ne vieni

"Natūralu raudoti, pykti, sapnuoti košmarus, išgyventi baimę išprotėti, mirties baimę, bet žmogui būtina apie visa tai šnekėti, sudėlioti savo mintyse ir išmokti gyventi su tuo, kas atsitiko. Ir yra būdų, kaip padėti sau įveikti trauminę patirtį ir atrasti gyvenimo tikslą", - sakė psichologė.

Žmogui vis dar nelengva kreiptis psichologo pagalbos. Pirmą kontaktą lengviau pradėti laišku ar telefonu. Vilniuje jau veikia keletas komplikuotas netektis patyrusiųjų savitarpio paramos grupių. Psichologės J. Dementjeva ir Andromeda Karinauskienė tikisi suburti ir savitarpio paramos grupę. Į ją turėtų rinktis žmonės, po artimojo netekties praėjus metams ar daugiau, nes iškart po įvykio rekomenduojamos individualios konsultacijos, žmogus dar nepasirengęs susitikti su svetimo žmogaus skausmu.

"Žmonės dažnai atsigauna, kai pamato, kad jie ne vieninteliai, kuriuos ištiko tragedija, kamuoja baimės, kaltė, neviltis ir bejėgiškumas. Kai susitinka išgyvenusieji labai panašų patyrimą, lengviau kalbėti ir dalintis jausmais. Atpažinti, pripažinti juos ir ieškoti įveikos būdų. Grupė gali gąsdinti, nes žmonės vengia prisiminti detales, iškelti į paviršių jausmus, bet jie niekur nedings, ir reikia juos "išstumti" iš vidaus į paviršių. Tai padeda pasikeisti požiūriui į mus palikusį žmogų, savo vaidmenį tame, kas įvyko, susitaikyti ir mažiau kaltinti save ir kitus", - sakė pokalbininkė.

Norintieji dalyvauti sudėtingą netektį patyrusiųjų savitarpio pagalbos grupėje skambinkite psichologėms Jelenai ir Andromedai telefonu 8684 79462.

Ivona ŽIEMYTĖ