Pasakyk, kaip pakeli karštį, o aš pasakysiu... ar tu sveikas!

Pasakyk, kaip pakeli karštį, o aš pasakysiu... ar tu sveikas!

Kuo aukštesnė temperatūra už lango, tuo dažniau pokalbio tema tampa klausimas: „Kaip pakeli karštį?“ Atsakymų į šį klausimą, suprantama, viso labo du. Arba gerai pakeliu, arba blogai. O ką tai reiškia „pakelti karštį?“ Klausimas įdomus, nes atsakymas į jį apibūdina organizmo būklę. Bet iš pradžių trumpai prisiminkime žmogaus anatomiją ir fiziologiją. O tai yra gana įdomu.

Organizmas temperatūros pokyčius vertina labai rimtai. 30 tūkst. receptorių budriai stebi ir fiksuoja aplinkos temperatūros augimą. Vien tik odoje! O į šaltį reaguoja net daugiau - 250 tūkst. odos receptorių! Tokia rimta temperatūros svyravimų kontrolė yra suprantama ir pagrįsta, nes tiek per stiprus atvėsimas, tiek perkaitimas žmogaus organizmui kelia rimtą pavojų - ne šiaip sutrikimo, bet ir mirties. Apskritai termoreguliacija yra labai svarbi sistema. Tokia svarbi, kad organizmas kategoriškai nenori, jog į šią jo veiklą kištųsi žmogus. Mėgindamas atkurti pasikeitusią kūno temperatūrą, jis tiesiog neįjungia žmogaus sąmonės, štai ir viskas. O kad homo sapiens savo mintimis ir kvailais norais jam netrukdytų, organizmas nurodo odos receptoriams siųsti signalus apie padidėjusią temperatūrą į galvos smegenų retikuliarinę formaciją (yra tokia mūsų galvose). O iš jos vegetaciniams nervų centrams siunčiami įsakymai atkurti normalią kūno temperatūrą. Žodžiu, darbas vyksta, žmogus apie tai nė nenujaučia, nes sąmonės organizmas neįjungė. Na, nebent homo sapiens pats kažką nutuokia. Vegetacinė sistema, gavusi įsakymą iš smegenų, atlieka visas manipuliacijas: jei lauke karšta, ji ir kraujagysles plečia, ir prakaitavimą stiprina, kitaip sakant, visaip mažina kūno temperatūrą. Ir galop žmogus „tikrai gerai pakelia karštį“.

Kitas dalykas, jei vegetacinė sistema dėl kokių nors priežasčių to padaryti nepajėgia, kūno temperatūros iki normalios nesumažina. Tuomet tenka įjungti žmogaus sąmonę, todėl pakartotiniai signalai dabar siunčiami į pagumburio sritį. Taip įjungiama ekstremali reguliacija, kuri rodo, kad padėtis yra kritiška - perkaitimo arba peraušinimo. Ir pagumburys drauge su smegenų žieve dabar jau verčia patį žmogų ką nors daryti - štai kodėl kai ką traukia slėptis šešėlyje, vėduotis arba išsimaudyti fontane. Tai tie žmonės, kurie „blogai pakelia karštį“. Dabar aišku, kodėl „santykiai“ su karščiu faktiškai parodo organizmo būklę? Nepakeli karščio? Vadinasi, šlubuoja sveikata. O ką daryti?

Grūdintis reikia! O kas yra grūdinimasis? Treniruotė! Specialiai keisdami „aplinkos“ temperatūrą (pavyzdžiui, apliedami kojas šaltu vandeniu) mes organizmą apgaule verčiame atlikti visą tą pačią fiziologinę procedūrą: receptoriai fiksuoja temperatūros pasikeitimą, siunčia atitinkamą signalą, smegenys duoda įsakymą atkurti kūno temperatūrą, vegetacinė sistema įsakymą klusniai vykdo. Atkūrė? Puiku! O mes vėl ant kojų kaušelį vandens užpilsime. Juk kareiviai taip pat pagal chronometrą rengiasi, ir kuo dažniau juos grandinis vaiko, tuo mažiau sekundžių jiems prireikia apsirengti. Įdomu, kad tas pats vyksta su termoreguliacijos sistema - kuo dažniau ji yra verčiama atlikti savo darbą, tuo mažiau laiko jai prireiks atkurti išgirtuosius 36,6. Tai jau seniai įrodyta bandymais. Norint gerai suprasti efektą, bandymai buvo atliekami su vaikais, mat vaikų termoreguliacija kol kas veikia nedarniai. Rezultatai buvo puikūs. Pirmosiomis dienomis, kai pėdos būdavo apliejamos šaltu vandeniu, kūno temperatūra sumažėdavo 6-8 laipsniais. Užtat po 2 mėnesių tokių treniruočių organizmas taip sparčiai reaguodavo į poveikį šalčiu, kad termometras rodė, jog kūno temperatūra sumažėdavo vos 1-1,5 laipsnio!

O kas iš to? Užkirtome kelią ilgalaikiam per dideliam atvėsimui, vadinasi, neleidome suaktyvėti persišaldymo virusams, taigi nesusirgome persišaldymo ligomis! Kita vertus, kareiviškai ištreniruota termoreguliacijos sistema neleis ir perkaisti, ir nuo šilumos smūgio apsaugos. Beje, apie persišaldymą. Jo sukėlėjai, virusai, plinta oro lašeliniu būdu ir į organizmą patenka per nosiaryklę. Atliekant tą patį eksperimentą su vaikais buvo nustatyta, kad pirmosiomis grūdinimosi dienomis nosiaryklės gleivinės temperatūra sumažėdavo 2 laipsniais (nieko keista, juk taip ir būna - atšaldome kojas, o sušąla gerklė...). Po 2 treniruočių mėnesių nosiaryklės temperatūra apskritai nepakisdavo! O bandyme dalyvavę vaikučiai nustojo sirgti persišaldymo ligomis: jei kuris ir susirgdavo, tai retai.

Štai iš esmės ir viskas. Liko tik pasidaryti išvadas tiems, kas blogai pakelia karštį - GRŪDINTIS REIKIA! Neatidėliojant tolimai ateičiai, imtis tiesiog dabar. Juk vasara - geriausias laikas pradėti grūdinimosi procedūras. O procedūros, beje, grynas juokas, galima sakyti, vaikų žaidimai: šliūkštelėjai ant kojų šalto vandens, ir būk sveikas!

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder