Psichozė gydoma naujais būdais

Psichikos sveikata

Psichiatrams pripažįstant, jog šiuolaikiniame gyvenime nepakanka ligonius gydyti vaistais, vis labiau akcentuojamas psichoanalitinis požiūris į psichikos ligas.

Švėkšnos psichiatrijos ligoninėje vykusioje respublikinėje konferencijoje "Psichozė ir psichoterapija" aptartos įžvalgos ir terapijos, padedančios pacientams susigrąžinti prarastą orumą, geriau kontroliuoti save ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Akcentuota gydomoji terapeuto ir paciento emocinė tarpusavio santykių reikšmė.

Kaip atpažinti

Iš 100 vienas žmogus bent kartą gyvenime patiria psichozę - sunkų psichikos sutrikimą, kurio metu pažeidžiamas gebėjimas suvokti tikrovę. Jai būdingi keisti ir nemalonūs išgyvenimai - kliedesiai ir haliucinacijos. Jeigu psichozė - sunki ir ilgai išliekanti būsena, tai vadinama šizofrenija. Greita intervencija, terapija ir medikamentai bei aplinkos palaikymas gali padėti atrasti naujas galimybes produktyviam ir prasmingam gyvenimui.

Švėkšnos psichiatrijos ligoninės psichiatrė Jūratė Marčiulionienė, remdamasi belgų gydytojo, psichozės tyrinėtojo Paulo Jansseno įžvalgomis, aptarė ankstyvuosius psichozinius simptomus. Kai žmogaus regėjimas, lytėjimas ir skonis yra pakitę, kai jis tampa lengvai pažeidžiamas, nori pasislėpti savo kiaute ir ten pasilikti, kai aplinka tampa sunkiai pakeliama, tačiau kartu bijoma būti atskirtu, galima įtarti, kad kažkas yra ne taip. Žmogus nebepasitiki kitais, yra itin įtarus, jaučia, neva jį veikia kažkokios išorinės jėgos, įsivaizduoja, kad gali skaityti kitų žmonių mintis, girdi balsus arba jį ima dominti įvairūs antgamtiški dalykai. Pirmas psichozės epizodas dažnai atrodo kaip gyvenimo krizė ar net katastrofa.

Beje, dėl to, kad žmonės, patiriantys psichozę, stengiasi atsiriboti nuo išorinio pasaulio ir slėptis, rodo, kad jie yra pavojingi sau, o kitus gali nebent išgąsdinti keistu, sunkiai suprantamu elgesiu.

Medicinos mokslas kol kas negali paaiškinti psichozės priežasčių, tačiau yra žinoma, kad psichozė nėra sąlygota auklėjimo problemų. Taip pat aišku, kad sveiko ir sergančio žmogaus smegenys skiriasi ir struktūra, ir funkcionavimu, tam tikri cheminiai faktoriai sąlygoja ypač didelį pažeidžiamumą ir jautrumą stresui. Kiekviena psichozė yra savita, tad kaskart, nustatant diagnozę, tarsi bandoma surinkti dėlionę iš atskirų gabaliukų. Situacija paprastai tokia sudėtinga, jog be specialios pagalbos ir globos neapsieinama. Labai svarbu nevengti medikų konsultacijos, nes kuo ilgiau tęsiasi psichozės simptomai, tuo sunkiau ją gydyti ir mažėja galimybė visiškai pasveikti.

Švėkšniškė gydytoja psichiatrė J. Marčiulionienė sakė, kad kuo daugiau žmonės supranta savo ligą, tuo daugiau vilties sveikti ir išlikti oriam

Žiegždrių psichiatrijos ligoninės klinikinė psichologė, psichoterapeutė Vita Poškutė, nagrinėjusi depresijos ir psichozės ribos atvejį fenomenologiniu požiūriu, rėmėsi anglų psichiatro (tiksliau, vieno žinomiausių antipsichiatrijos atstovų) R. D. Laingo teiginiais apie žmonių susvetimėjimą ir sudėtingą psichozę išgyvenančio žmogaus vidinį pasaulį. Daktaras Laingas daro prielaidą, jog bepročiai yra visi šiuolaikiniai žmonės - dėl kasdienio žiauraus elgesio, prievartos kitų atžvilgiu ir nuolatinio savo bei kitų patyrimų iškraipymo. Jis psichozę laiko vienu iš gynybos būdų susvetimėjusiuose santykiuose. Psichozės patyrimo priežasčių jis ieškojo socialinėje, kasdienėje paciento aplinkoje, jo santykiuose, kupinuose pažeminimo, neapykantos.

"Problema ta, kad žmogus, kuriam gyvybiškai reikalingas kito žmogaus priėmimas ir supratimas, susiduria su visišku abejingumu, o vėliau ir patyrimo iškraipymu. Mažas žmogus išmoksta nebepasitikėti tuo, ką jis jaučia ir žino, pagaliau - atsisakyti savo patyrimo. Lieka susimąstyti apie tai, ką vadiname artimo meile, ir kiekvienas prisimename ne tik iš savo pacientų, bet ir iš asmeninio pasaulio išgyvenimų", - sakė pranešėja, kalbėjusi apie tai, jog absurdas ir iškraipymai mūsų tarpusavio santykiuose lemia tai, kad psichozė tampa būdu išgyventi, apsaugoti savo aš.

Todėl psichoterapija privalo būti nuolatine dviejų žmonių pastanga atkurti žmogaus vientisumą per jų tarpasmeninį ryšį. Terapeutui siūloma pagrindinė nuostata - susilaikyti nuo išankstinių savo žinių, vertinimų bei teorinių prielaidų. Tai yra dirbti su turiniu, kurį pateikia pacientas, ir susilaikyti nuo profesinių ir asmeninių vertinimų: nevertinti šio, kaip turinčio priklausomybės problemą, sunkų charakterį, sergančio depresija ir pan.

Medicinos daktaras, Kauno psichoanalizės ir psichoterapijos studijų draugijos pirmininkas Darius Leskauskas savo pranešime taip pat akcentavo psichozės gydymą psichoanalize. Šios tikslas - sveikesnės psichikos struktūros įgijimas per naują gydomąją emocinę patirtį terapeuto ir paciento santykiuose. Jis neatmetė minties, jog terapeutas atlieka geros motinos funkcijas: atspindėjimą, skatinimą, nuraminimą ir kt., o jo gerybiškumas ir tikroviškumas leidžia koreguoti iškreiptą realybės suvokimą.

"Terapeutas turėtų būti pacientui jo pagalbiniu "ego", išlikti atviras ir nuoširdus, prisitaikyti prie paciento kognityvinių funkcijų sutrikimų. Nuolat skatinti jo įžvalgą, analizuoti priežastis, pasekmes, galvoti apie alternatyvas. Dirbantieji su sergančiu šizofrenija ligoniu turėtų atsisakyti didybės jį išgydyti, tačiau siekti geresnės gyvenimo kokybės, ilgalaikių santykių išlaikymo", - sakė pranešėjas.

Žiegždrių psichiatrijos ligoninės psichoterapeutė V. Poškutė patarė kolegoms, gydantiems psichozę, vengti išankstinių vertinimų, nusistatymų ir teorinių prielaidų

Vilnietė psichologė-psichoterapeutė Aušra Griškonytė aptarė psichozėmis sergančių žmonių gyvenimo scenarijų. Transakcinės analizės psichiatrų pastebėta, jog kiekvienas mūsų turime savo gyvenimo planą, kuris, deja, daugeliu atvejų yra neįsisąmonintas. Nors būtent jis suteikia gyvenimui struktūrą, būtiną psichikos veiklai.

Gyvenimo scenarijus nusprendžiamas pirmais šešeriais gyvenimo metais. Jame įsispaudžia seminiai sprendimai, kaip asmuo gyvens, atsispindi požiūris į save, kitus žmones ir supantį pasaulį. Nors asmuo į tam tikras situacijas reaguos spontaniškai, bet svarbiausi sprendimai jau padaryti. Gyvenimo scenarijus nebūtinai yra tai, ko žmogus nori, greičiau, ko jis norėtų, kad būtų.

Jo atsiradimui įtakos turi genai (sunkios paveldimos ligos, fiziniai ar psichiniai defektai), tėvų programavimas (šie nesąmoningai ar pusiau sąmoningai primeta vaikams tai, ko yra išmokę). Jei tėvai yra nesėkmingi žmonės, nevykėliai, jie to išmoko savo atžalas. Vadinamieji laimėtojai pastūmėja vaikus save realizuoti.

Gyvenimo scenarijaus sukūrimui įtakos turi ir seneliai bei tolimesni protėviai. Šiuo keliu dažniausiai perduodamos šeimos "paslaptys" ir rimtos neišspręstos problemos - incestas, psichikos ligos, asocialus elgesys ir pan. Pėdsaką palieka auklių, pedagogų įtaka, svarbių dėdžių ar tetų, šeimos draugų ar kaimynų poveikis.

Amerikos transakciniai analitikai ir geštaltterapeutai išskiria draudimus - svarbius neįsisąmonintus neigiamus scenarijaus elementus.

"Nedaryk, nebandyk." Šį draudimą vaikui duoda fobiški tėvai. "Saugodami" nuo galimų pavojų, neleidžia vaikui daryti normalių dalykų: suptis sūpynėse, lipti stačiais laiptais, valgyti ledų ir pan.

"Nebūk (negyvenk)" - į šį letalinį draudimą gydymo metu svarbu reaguoti pirmiausia. Ji tėvai perduoda netiesiogiai (pvz., "Jei ne tavo gimimas, būčiau išsiskyrusi su tavo tėvu"). Arba nežodiniai: vengiama kontakto su vaiku, jis retai glamonėjamas, nešiojamas, tėvai į jį reaguoja su nepasitenkinimo išraiška veide, dažnai bara ar net smurtauja.

"Nebūk artimas": draudimas gaunamas, kai vaikas stokoja fizinio kontakto su gimdytojais, retai giriamas. Jis gali atsirasti ir kaip pasekmė, jei vaikas anksti lieka našlaitis.

Kartais vaikui šeimoje reikia rūpintis mažesniais broliais ir seserimis arba net tėvais, jei šie emociškai nebrandūs, turi priklausomybę nuo kvaišalų. Motinos, kurios nori visą laiką turėti vaiką - lėlę, arba tėvas, kuris bijo dukros seksualinio brendimo, duoda įsakymą: "Neužauk."

"Nebūk sėkmingas" - draudimas, kai tėvai neleidžia vaikui laimėti žaidimuose, tvarkant namus ar gaminant maistą kritikuoja jį kiekviename žingsnyje ir pašiepia jo pasiekimus. "Nebūk savimi" - kai tėvai nepatenkinti vaiko lytimi, išvaizda ar gebėjimais.

Vaikas išmoksta "nepriklausyti", kai keliauja iš rankų į rankas, nes tėvai nuolat išvykę, "nemąstyti", kai neleidžiama įsisąmoninti tikrovės ir remiantis faktais daryti logines išvadas. Ir net išmokstama "nejausti" - kai vaikui neleidžiama jausti ar išreikšti tam tikrų emocijų ir jausmų, už juos netgi baudžiama.

Kai kurie žymūs žmonės, patyrę psichozę, pasiekė labai daug. John Nash, pripažintas perspektyviausiu jaunuoju matematiku pasaulyje, pasveiko tiek, jog gavo Nobelio premiją už pasiekimus ekonomikos moksle. William Chester Minor - karo chirurgas, praleidęs 37 metus psichiatrijos ligoninėje, daug prisidėjo, kuriant Oksfordo anglų kalbos žodyną, tapusį visų žodynų etalonu. Antonin Artaud, prancūzų aktorius ir poetas, kuriam visą gyvenimą kartojosi psichozės epizodai, - siurrealizmo pradininkas mene.

Kai žmogaus regėjimas, lytėjimas ir skonis yra pakitę, kai jis tampa lengvai pažeidžiamas ir nori pasislėpti savo kiaute ir ten pasilikti, kai aplinka tampa sunkiai pakeliama, tačiau kartu bijoma būti atskirtu, galima įtarti, kad kažkas yra ne taip.

Ivona ŽIEMYTĖ