Medikų kasdienybė
"Dabar čia tik keturi ligoniai, bet nežinom, kas bus po valandos, kiek teks suguldyti naktį ar rytoj. Turime būti pasiruošę viskam", - sakė ilgametį darbo stažą turintis reanimatologas-anesteziologas Egidijus Guogis, penktus metus vadovaujantis Klaipėdos apskrities ligoninės Reanimacijos skyriui. O praeityje - 17 darbo metų Gargždų ligoninėje.
Į reanimacijos skyrių, kur kiekviena lova aprūpinta visas gyvybines funkcijas galinčia palaikyti aparatūra, patenka sunkiausi pacientai, kai sprendžiamas klausimas - gyventi ar mirti. Dauguma jų atgaivinami. E. Guogio duomenimis, per metus miršta apie 20 proc. paguldytųjų. 2005-aisiais iš maždaug tūkstančio gydytų pacientų mirė 130 žmonių.
Kokios pacientų būklės dažniausios? Vedėjo žodžiais, pačios įvairiausios. Retas kuris čia patekęs serga kuria nors viena liga - paprastai jų daug, ir jos įsisenėjusios, užleistos. Tik jaunimas į reanimacijos skyrius dažniausiai pakliūva dėl traumų.
Leptospirozė?
Reporteriams žvalgantis po skyrių, slaugytojos skubėjo prie 69-erių močiutės, kurios kvėpavimo funkciją palaikė dirbtinis plautis. Ji savo kojomis prieš keletą dienų atvykusi iš rajono - kreipėsi dėl akmenligės, tačiau pasirodė, jog akmenligė - maža problema palyginti su kitomis ligomis, kaip kraujo užkrėtimas, kepenų, inkstų, plaučių nepakankamumas. Močiutės būklė per ligoninėje praleistą parą sparčiai blogėjo, ir dėl plaučių trombozės ji buvo perkelta į Reanimacijos skyrių.
Įtarus labai retą infekcinę žiurkių pernešamą ligą - leptospirozę, mėginiai išsamiems tyrimams nusiųsti į sostinės laboratorijas.
"Mažai tikimybės, kad pasveiks, - sakė E. Guogis, kaip tik ruošęsis apie pacientės būklę informuoti dvi jos dukras. - Deja, yra ligų, kurių išgydyti medicina ne visada gali."
Gydytojas žino, jog išsamiai, aiškiai informuoti apie ligonio būklę artimuosius yra būtina. Juk konfliktų bei skundų neišvengia būtent tie gydytojai, kurie to nepadaro.
Prakiūra žarnos
Kitas skyriaus pacientas, slaugytas reporterių apsilankymo metu, - 78-erių skuodiškis, patekęs čia dėl trombozės prakiurus žarnai. "Krešuliui užkimšus žarnyno vainikines arterijas, žarna džiūsta ir prakiūra", - paaiškina gydytojas. Vyriškiui, tiesa, padaryta operacija, žarnos dalis pašalinta. Jo būklę, kaip ir dažnam čia gulinčiam, blogina šalutinės ligos.
Būna, kad reanimacijos brigadai tenka gelbėti tuos, kuriems žarnos prakiūra dėl apendicito, svetimkūnių - ašakų, stiklo gabaliukų. Štai neseniai operuota močiutė, kuriai bėdų pridarė netyčia praryta stiklainio šukė.
Kiti du pacientai, tądien gulėję Reanimacijos skyriuje, pakliuvo čia dėl lengvesnių sveikatos problemų - dėl kraujavimo po kelio sąnario operacijos ir dėl širdies ritmo sutrikimo. "Iki vakaro pagydysim", - tikėjosi reanimatologas-anesteziologas.
Vargina neūkiškumas
Skyriaus reanimatologai didžiausiu galvos skausmu vis dėlto laiko ne sunkų darbą, o protu nesuvokiamus sveikatos apsaugą reglamentuojančius teisės aktus, "neduodančius normaliai dirbti". Kaip ir tas, kurį ministras Žilvinas Padaiga pasirašė vasario mėnesį: jei ligoninės neteiks "viršplaninių" paslaugų - bus skatinamos premijomis.
Tačiau jau pati kvotų sistema šioje srityje negalima, mano E. Guogis. Juk ligoninėn guldomi tie ligoniai, kuriems iš tikrųjų reikalinga medikų pagalba. O numatyti jų srautus neįmanoma.
Kita bėda - neekonomiškas pinigų skirstymas. Už kiekvieną čia patekusį ligonį, nesvarbu, kiek ilgai jis būtų gydomas, ligoninė gauna trijų parų gydymo pinigus. "Ligonis, paguldytas į rajono ligoninės reanimacijos skyrių, dažnai jau kitą dieną pervežamas į Klaipėdą. Nepaisant to, rajono ligoninė gauna maždaug 3 tūkst. litų, nors investavo tik kelis šimtus. Klaipėdoje žmogų išgydome - gal per mėnesį, pusantro, o gauname tą pačią trijų dienų sumą", - pasakojo skyriaus vedėjas.
Viena laimė, kad kai kurie ligoniai ant kojų pastatomi per parą ar dvi - tada lieka pinigų gydyti tiems, kurie čia guli seniai.
Pašnekovo manymu, tokia reformos kryptis, į kurią orientuojamasi, pasmerkta žlugti. Tik įvedus vadinamąjį ligonio krepšelį padėtis gali pasitaisyti.
Ar nuo tokios politikos nenukenčia reanimuojamiems ligoniams teikiamos paslaugos? "Reanimacija negali nukentėti. Ligoninė, nors ir patirtų nuostolių, negali nieko šiems ligoniams atsakyti - jie čia gauna viską, kas priklauso. Tiesa, norintiesiems gydytis geresniais vaistais, nei turi ligoninė, ši galimybė suteikiama", - sakė pašnekovas.
Nėra kam slaugyti
Būna, kad reanimacijos skyriuje pacientas užsibūna ilgą laiką. Nepaisant to, ligos baigtis dažnai nedžiuginanti. Ir užuot miręs tarp savo artimųjų, namų aplinkoje, žmogus gyvenimą baigia ligoninės palatoje.
"Mirtis tarp savo vaikų ir giminaičių lengva, o čia jautiesi niekam nereikalingas, - samprotauja vedėjas. - Žmonės nenori prižiūrėti savo tėvų, štai kas baisiausia". Medikai būna giminių ginčų, vykstančių skyriaus koridoriuje ar net palatoje, liudytojai. Ligonio artimieji nesutaria, kuris paims slaugyti sergantįjį.
Daugeliu atveju gydytojas įžvelgia dideles socialines problemas, ypač būdingas rajonams, kaimams. Šios problemos, kurios yra ir užleistų ligų priežastis, rodo trūkstant socialinės grandies tarp šeimos gydytojo ir ligonio.
Pavasarį daugiau
Ar reanimacijon pakliūvančių ligonių srautai paklūsta kokiems dėsniams? "O, iš to galima disertaciją rašyti, - juokiasi E. Guogis. - Nežinau, kuo paaiškinti, bet per per pilnatį atvežama labai daug ir labai sunkių ligonių. Kas turi tomis naktimis budėti - žino, jog nusnūsti nepavyks. Yra dar kita auksinė taisyklė: jei gavai labai sunkų ligonį, pvz., kraujagyslė smegenyse plyšus, žinok, kad netrukus atveš lygiai tokį pat antrą."
Pavasarį, meilės sezoną, padaugėja nelaimėlių. Būna savižudžių dėl meilės, apsinuodijimų vaistais, surogatais, antifrizu, rūgštimis ar šarmais. Nemažai pasitaiko "klofelininių" - turtingų vaikinų, kuriems merginos sugirdo spaudimą mažinančio vaisto. Tenka gelbėt gyvybę. Gerai, jei suspėjama - prieš porą metų vienas atvežtas per vėlai...
Gal du tūkstančius mirčių matęs gydytojas nepriprato prie to: kiekviena jų palieka pėdsaką sieloje. Tada nenori draugijos - vienas pats vyksta į gamtą ir pusiausvyrą atgauna žvejodamas.
Jokių tunelių
Daugelį ištraukęs iš mirties nagų, atgaivinęs iš komos, gydytojas neabejoja: jokių tunelių nei "šviesos tunelio gale" mirštantieji nemato. Mat per jo ilgametę darbo praktiką nė vienas ligonis panašios patirties neturėjo, iškart po reanimacijos nė žodžiu apie neįprastus potyrius neprabilo. Kadaise, tik pasirodžius Moudi knygai "Gyvenimas po mirties", specialiai tuo domėjęsis ir apie klinikinės mirties potyrius klausinėjęs gydytojas tvirtina: nepasitaikę ir nė vieno, mačiusio savo kūną iš aukštai. Vietoj to - tik atminties duobė.
"Tai jautrių žmonių fantazijos, - mano pokalbininkas. - O šviesos įspūdį gal sukelia į akis šviečianti operacinės lempa?"
"Mes, reanimatologai, kišam Dievuliui į ratus pagalius, neleidžiam jo valiai įvykti, - ironizuoja gydytojas, prabilus, ar buvimas šalia mirties nepriartina medikų prie Dievo. - Tačiau žinau vieną dalyką: daryk ką nori, bet jei žmogui buvo lemta mirti, jis ir mirs. Jokia reanimacija nepadės. Galim palaikyti gyvybines funkcijas, paskatint širdies veiklą, pakeist plaučius, inkstus, bet kas iš to? Žmogus miręs."
Donorystei - kliūtys
Neklystamai nustatyti smegenų mirtį, pasakoja E. Guogis, nėra lengva. Patirtis rodo, jog šioje srityje būna retų stebuklų: nors aparatai rodo, jog jos mirusios, iš "tūkstančio vienas" ima ir atsigauna.
Abejonių nekelia tik traumų atvejai, kada smegenys smarkiai sužalotos. Pašnekovas prisimena jaunuolį, šovusį sau pistoletu į galvą. Kai tapo aišku, jog smegenys mirusios, su jo giminių leidimu žmogui buvo nutraukta kvėpavimo aparato pagalba.
Ar tokiais atvejais lengva įtikint artimuosius atiduot mirusiojo organus gyvajam? "Donorystės problema yra didelė. Žmonėms trūksta apie tai informacijos, o valstybė nesistengia suinteresuoti medikų nei moraliai, nei materialiai. O įtikinėti artimuosius - didelė atsakomybė; kaip įtikint, kad jei širdis plaka, žmogus yra miręs?"
Per ketverius darbo apskrities ligoninėje metus donorystės atvejų nėra buvę, mat traumuotų žmonių į šią ligoninę pakliūva retai.
Genovaitė PRIVEDIENĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą