Stebuklas ar tiesiog gera slauga

Vakar, aplankiusi neįgalią savo pacientę, patyriau didžiulį džiaugsmą. Galima sakyti - vėl regėjau stebuklą.

Prieš pusantrų metų susirgusi sunkiu insultu, moteris kvėpavo tik per tracheostominį vamzdelį, valgė tik per pilvą įvestą enterostomą.

Tačiau jos troškimas pasveikti buvo toks didelis, kad atsistatė savaiminio kvėpavimo funkcija, pradėjo atsistatyti kalba, o vakar puikiai supratau viską, ką ji kalba. Ji buvo laiminga, laimingi namiškiai, džiaugiausi ir aš.

Tačiau žinau ir kitką. Šioje šeimoje visi užsiėmė pacientės slaugymu, komfortu. Puiki priežiūra davė rezultatus.

Kasdieniniame darbe matau vis didesnę slaugymo svarbą ir nepakankamą valstybės dėmesį jai. Kas turi sunkių ligonių šeimoje, žino, ką reiškia slaugyti penkerius - dešimt ar net penkiolika metų neįgalų žmogų. Tai reiškia, kad kažkas turi nuolatos būti prie to žmogaus ir jam patarnauti. Tai be galo sunkus darbas, kuris turi būti pripažintas, apmokamas. Toks žmogus turi gauti valstybės socialines garantijas. Dažniausiai šeimos samdo nedirbantį žmogų, atsiskaitinėja su juo invidualiai.

Tačiau ne kiekviena šeima įstengia samdyti slaugytoją.

Man valdininkai paprieštarautų, jog neįgalūs žmonės slaugomi slaugos ligoninėse, jog valstybė moka slaugos priedą neįgaliajam - tai tiesa, tačiau visos tos priemonės tikrai yra nepakankamos.

Sunkus ligonis taip pat yra valstybės pilietis, galbūt ir ne vieną dešimtmetį sunkiai dirbęs, mokėjęs mokesčius. Tad valstybė turėtų pasirūpinti slauga įprastoje namų aplinkoje, kur pacientas geriausiai jaučiasi.

Birutė JANKUVIENĖ