"Sunkiausia buvo tada, kai supratau, kad galiu pasiekti daugiau, nei tikėjausi", - sakė 44-ių metų Romualdas, netekęs abiejų kojų ir pakeitęs jas protezais.
Jūrininkų ligoninės Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriuje sutiktas Romualdas papasakojo, kad, įvykus nelaimei statybose,
2008 metų birželį teko jam iki viršutinio šlaunies trečdalio amputuoti vieną koją, o spalio mėnesį - ir antrąją. Buvo pašalintos nekrotinės masės, bigės užgijo gerai.
"Kai ant savęs užsiverčiau statybos blokelius, kenčiau didelius skausmus, bet į gydytojus nesikreipiau, nes neturėjau socialinio draudimo", - pasakojo Romualdas.
"Kojos negijo, nors bandžiau gydytis liaudies medicina, visokiais tepaliukais. Paskui sutikau vienuolę, ir ji nuvežė mane į Kretingos Motinos Teresės vienuolyną, ten suteikė pagalbą; dabar aš čia. Koks buvo mano motyvas vėl "atsistoti ant kojų"? Pagalvojau, jeigu kiti žmonės vaikšto, kodėl aš negaliu? Svarbiausia, nereikia per daug norėti, reikia nusistatyti sau tokią ribą, kurią gali pasiekti - bent jau tikiesi. O kai pabandžiau treniruotis, supratau, kad galiu daugiau, nei tikėjausi. Iš pradžių galvojau, kad įstengsiu tik stovėti, o paskui įsitikinau, kad galiu paeiti. Nuo lygiagrečių perėjau prie vaikštynės, o dabar tikiuosi netrukus išmoksiąs vaikščioti be ramentų. Kokios galimybės atsivers, ką toliau veiksiu, galvosiu tada, kai gausiu nuolatinius protezus. Būtų daugiau laiko, gal jau dabar abu po paranke išeitume", - juokavo vyras.
Po pusės metų ponas Romualdas šešiolikai dienų sugrįš į ligoninę, kad laikinuosius protezus pakeistų nuolatiniais.
Ryžtasi ne visi
Jūrininkų ligoninės Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriaus vedėja Nijolė Šostakienė sakė, kad per pastaruosius devynis mėnesius skyriuje gydėsi 39 pacientai, pareiškę norą nešioti kojų protezus, bet tik keturi procentai jų šiandien tuos protezus dėvi. Pagrindinis tikslas - aptarnauti save, laikytis higienos, laisvai judėti savo aplinkoje ir nebūti našta artimiesiems. Tačiau įmanoma ir tai, kad žmogus su protezais galės nulipti laiptais pavedžioti šunį, įlipti į autobusą, ruošti valgį ir netgi sportuoti, šokti. Tuomet jis neužsidarys tarp keturių sienų ir nesijaus atsiskyręs, gyvens visavertį gyvenimą.
"Kai per televiziją rodo bėgiojantį žmogų su protezais, mes savo pacientus patikiname, kad visiškai realu, jog ir jie tai galės", - sakė pokalbininkė.
"Jeigu protezai tik stovės kampe, reabilitacinis visos medikų komandos darbas ir žmogaus pastangos nueis niekais. Pirmiausia žmogus turi turėti tvirtą motyvaciją; jeigu jos nėra, nei artimieji, nei mes negalime jo įkalbėti nešioti protezus", - sakė gydytoja.
Medikai pastebėjo, kad labiausiai motyvuoti yra jauni ir gyvenantys kaime pacientai. Jie žino, į kokias sąlygas sugrįš po reabilitacijos, ir kaip svarbu būti savarankiškam. Iš pradžių dauguma jų, sulaukę psichoterapeuto konsultacijų, ryžtasi protezuotis, tačiau susidūrę su sunkumais, kai reikia pajudėti iš vietos ne savo kojomis, tiesiog praranda viltį, kad kada nors vaikščios.
Labiau motyvuoti tie pacientai, kuriems reikia tik vieno protezo. Tačiau neseniai jauna moteris, netekusi tik dalies vienos kojos, porą metų pragulėjusi lovoje, jau nebeįstengė išlaikyti savo kūno, ir nors ruošėsi, kad būtų pritaikytas protezas, visgi pasirinko neįgaliojo ratukus.
O štai garbaus amžiaus vyras ryžosi pritaikyti sau protezą, kad po mirties atgulęs į karstą neatrodytų luošas.
Prisitaikymas
Anskčiau protezai ortopedinėse įmonėse buvo gaminami pagal rusiškas technologijas, šiuo metu - pagal vokiečių, ir yra lengvesni, patogesni, kur kas geriau reguliuojami, pasukant po vieną varžtelį.
Gydytojas reabilitologas kiekvienam pacientui parengia individualią programą aktyvinti organizmui ir įvairioms raumenų grupėms. Jeigu reikia, suteikiama psichoterapeuto pagalba. Kineziterapeutui, masažuotojui ir visai medikų komandai padedant, mokomasi taisyklingai kvėpuoti, mankštinamasi su kamuoliais, gumomis ir lazdelėmis. Per dieną treniruojamasi po porą valandų, didinant krūvį. Pirmajame etape po kojų amputacijos užgydomos žaizdos ir pratimais pradedamos formuoti bigės. Apmokytas žmogus ir namuose toliau stiprina raumenis, jų tonusą.
Antrajame gydymo etape pritaikomas laikinas mokomasis protezas, adaptuojama bigė. Paskui išmoksta dėlioti žingsnelį po žingsnelio, kol pradeda vaikščioti. Po pusę metų trukusio prisitaikymo žmogus sugrįžta į ligoninę ir jau gauna nuolatinį protezą visam likusiam gyvenimui, kuriuo vaikščioti kur kas lengviau. Bet reikia išlieti daug prakaito, turėti kantrybės, stengtis ir tikėti, kad prisikelsi. Visos medikų komandos tikslas - kiek įmanoma sumažinti žmogaus neįgalumą ir integruoti jį į visuomenę.
"Ne amžius daugiausia lemia, ar nešios žmogus protezą. Svarbiausia yra žmogaus ištvermė ir pozityvus mąstymas", - sakė gydytoja reabilitologė Jadvyga Velžienė, mačiusi atvejį, kai žmogui su iki dubens amputuota koja buvo pritaikytas protezas.
Reikia išlieti daug prakaito, turėti kantrybės, stengtis ir tikėti, kad prisikelsi.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą