Sveikimo keliai
"Pozityvios mintys gali būti galinga jėga, o negatyvios mintys neskatina sveikatos. Pripažinę, jog mūsų vidines žaizdas padarė mūsų pačių netinkamas elgesys, reakcijos ir neveiklumas, liausimės sau kenkę", - mano Palangoje dirbantis gydytojas reabilitologas Saulius Mikutis.
Jūs nuolat juokaujate. Kas sukuria pozityvų požiūrį į gyvenimą?
Darbas su savimi ir aplinkinių stebėjimas; be humoro jausmo išgyventi neįmanoma. Kaip nėra metų be žiemos, pavasario, vasaros, rudens, taip nėra situacijos, kur nebūtų džiaugsmo, liūdesio, baimės, nerimo ir pykčio, bet visame, kas nutinka, galima rasti džiaugsmo akimirką. Mus daug kas išmuša iš vėžių, bet ateina akimirka, kai, tarkim, žmogui, nuvirtusiam griovy, reikia atsibusti. Ir jeigu prabunda sąmonė, džiugu, nes jis prisimins, kokią klaidą padarė, nusipurtys ir atsikels.
Prieš aštuonerius metus susirgote vėžiu. Kas padėjo pasveikti?
Aš jau buvau retrospektyviai pasiruošęs priimti tą situaciją. Jeigu artimiesiems tai buvo tragiška, be išeities, aš pažvelgiau kitaip, suradau džiaugsmingą to, kas mane ištiko, aspektą.
Kūne buvo dviejų kumščių dydžio piktybinis darinys. Darė operaciją, gydė chemoterapija, spinduliuote, bet pagrindinė sveikimo "siužetinė linija" - pozityvus mąstymas - davė savo vaisius. Leido peržengti šį barjerą be didelių komplikacijų. Nors iš aplinkos buvo informacija, kad mirsiu anksčiau, nei tikiuosi, aš taip negalvojau, vidinės nuostatos neleido tamsai užgožti šviesos. Aš nekovojau, stengiausi ligą suprast, nes kovodamas visada pralaimėsi prieš gamtą, upės į kalną nesuvarysi. Tad reikia paprasčiausiai leisti upei tekėti ir nestatyti užtvankų.
Pradedi ieškoti priežasčių, o jos labai paprastos: negatyvių emocijų, kurios pradeda viršyti pozityvias, užfiksavimas. Tuomet ir prasideda liga. Tai yra baimė, kaltės jausmas ir neapykanta; trys didžiulės stresų grupės, turinčios tūkstančius niuansų. Mes dažnai apie tai susimąstome, kai jau būname susirgę. Gaila, kad žmonės nesupranta, kaip jie kenčia, "putodamiesi" namuose, gatvėje, prie televizorių, piktindamiesi krize. Nesuserga tie, kurie supranta, kaip prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos. O kiti greit suserga, ir jiems reikia protezuoti sąnarius, vožtuvus, dar ką nors, nes pykdamas žmogus susinaikina.
Mano variklis buvo ligos priežasčių ieškojimas. Kai pradedi suprasti, ateina aiškumas, ir sutvarkyti "vidinį kambarį" ar rekonstruoti ne taip ir sunku. Tai didžiulis darbas su savim: pirmiausia ėmiausi dvasios higienos. Kvėpavimo pratimų, nes žmogus gimsta sulig pirmu įkvėpimu ir miršta sulig paskutiniu iškvėpimu. Kvėpavimas yra arčiausiai minčių. To mokiausi iš Vydūno ir Karolio Dineikos raštų, iš užsienio autorių. Paskui - mankšta, supratimas, ką reiktų valgyti, kad palaikytum gyvastį, o ko ne. Tada savaime gyji. Sveikau devynis mėnesius, o paskui dar laukė septyneri atsistatymo metai.
Kaip profesiniu atžvilgiu padėjo tos visos patirtys?
Atėjo supratimas, kas iš tiesų yra reabilitacija, kad vien fizinėm priemonėm ji yra nulis, jeigu nėra vidinės nuostatos atsikelti. Štai ateina žmogus be kojos ar išpjauta puse plaučių, ar su trečdaliu likusių smegenų - grąžinti žmogui atsakomybės supratimą už save patį yra svarbiausia. Pažadinti jame savininkiškumo dvasią: jis yra sau šeimininkas, o ne tabletės, ne fizioterapinis aparatas, ne daktaras. Visi kiti yra tik pagalbininkai. Kol nėra pozityvios nuostatos, liga progresuoja, o kai ji pradeda rastis žmoguje, sulig kiekvienos priežasties ir pasekmės supratimu auga jėga, jis pradeda sveikti ir ta jėga gali su kitais pasidalinti.
Ar mus ne be reikalo gąsdina maisto produktais, esą vienas jų - "baltoji mirtis", kitas - "raudonoji"?
Nuo bet ko mes galim numirti ir nuo bet ko pasveikti. Tik jeigu nėra saiko, bet kuris produktas taps pačiu blogiausiu, o jei žinosime, kas nuo ko, taps stebuklingiausiu vaistu. Maistas tam tikra dalimi yra vaistas; nieko nevalgomo turbūt ir nėra; ką Viešpats išdalino ant šios žemės, visa yra valgoma. Praktiškai iš visų medžiagų gaminami vaistai, bet kokia augalo ar mineralo dalis sukurta žmogui pagelbėti.
Gaila, kad žmonės nesupranta, kaip jie kenčia, "putodamiesi" namuose, gatvėje, prie televizorių, piktindamiesi krize. Nesuserga tie, kurie supranta, kaip prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą