Neslūgstant pedofilijos skandalams, pasigirdo psichiatrų komentarų, esą pedofilais gimstama, tai lyg turėtume ant jų nepykti ar jų gailėtis. Kaip tuomet vertinti kraujomaišos santykių turinčius asmenis, kurie tikina esą mylintys, rūpestingi tėvai. Apie tai kalbamės su psichoterapeute Jolanta Daiva Baliūniene.
Kokios asmenybės yra pedofilai?
Dažniausiai tai yra psichopatai, ribinės asmenybės. Paprastai pedofilai būna impotentai, jaučiantys labai gilius nevisavertiškumo kompleksus. Turinčios sadistinių polinkių sociopatinės asmenybės - agresyvūs, impulsyvūs, emociškai nestabilūs.
Ar pedofilais, savo vaikų žagintojais gimstama?
Pedofilija yra vienas iš seksualinių iškrypimų, arba perversijų, kaip zoofilija, nekrofilija, mazochizmas, sadizmas.
Pedofilija nėra įgimta. Adomo ir Ievos vaikai pirmieji susitepė kraujomaiša, kad būtų pratęsta žmonių giminė. Ir anksčiau vyrai žagindavo seseris, motinas; vėliau atsirado draudimai, pedofilai buvo deginami, kapojami į gabalus.
Pagal psichoanalizės pradininką Z. Froidą, vaikas vystydamasis pereina tris fazes: oralinę, analinę ir utretrinę. Jam būdinga domėtis savo išmatomis, lyties organais, ir viskas susitvarko per pirmus trejus gyvenimo metus. Nebent jį sukrečia koks gilus psichinis išgyvenimas, tuomet užstringama kurioje nors stadijoje, ir vystosi perversijos. Atsiranda aistringa meilė tėvui, motinai, vadinamasis Edipo kompleksas.
Kas komplikuoja ankstyvąją vaiko raidą?
Edipo kompleksas pasireiškia 3-6 metų, kai vaikas tapatinasi su tėvu arba motina. Berniukas jaučia konkurenciją tėvui, nori patenkinti motiną vietoj jo, bet sykiu jaučia, kad tėvas yra geras, didelis ir jį myli. Šie dvigubi jausmai, "kraujomaišos ir žmogžudystės" troškimas sukelia vaikui kaltę ir nerimą. Jeigu santykiai šeimoje normalūs, tai šis kompleksas išaugamas ir nesukelia jokių sutrikimų, pasirenkant gyvenimo partnerį. Jeigu toje fazėje kažkas ne taip, gali rastis lytinis sutrikimas, ryškėjantis paauglystėje ir vyresniame amžiuje. Žmogų pradeda kankinti fantazijos, vėliau ir veiksmai, nuo kurių jis pasitenkina.
Jeigu kalbėtume apie homoseksualizmą, šiuo atveju berniukas totaliai nekenčia motinos, ją priima kaip "genitalijas", ir ta visa ertmė jam atrodo baugi, agresyvi, sukelia daug negatyvių veiksmų. Tai atsitinka dėl neteisingo mamos elgesio, galbūt dėl stiprios konkurencijos su tėvu.
Kaip vis dėlto atsiranda lytinis potraukis savo vaikams? Juk tradiciniai pedofilai gyvena vieniši.
Nežinau to ypatingo seksualinio iškrypimo šaknų; jis prilyginamas išnaudojimui, smurtui, išprievartavimui. Kartais incestas vyksta abipusiu susitarimu, bet dažniau naudojamasi vaiko bejėgiškumu. Po žagintojo lipšnumu ir švelnumu visgi glūdi prievarta, po jo teikiamomis dovanomis - gąsdinimai ir grasinimai.
Kraujomaiša kankinanti savo vaikus asmenybė vėlgi nuo vaikystės turėjo patirti sukrėtimų: gal augo pernelyg dorovingoje aplinkoje, gal buvo seksualiai išnaudojama.
Vaikas, net nesuprasdamas, kas ir kodėl vyksta, jaučia kaltę ir gėdą; ar ką nors panašaus jaučia jį išnaudojantysis?
Manau, kad ne. Tuo momentu jį užvaldo instinktas, galingesnis už bet kokį gailestį ar meilę.
Kas vyksta su auka?
Vaikystėje prievartautos mergaitės jaučiasi išstumtos iš visuomenės, serga gilia depresija, kenčia nuo potrauminio streso sindromo; gali ir nusižudyti. Jos baudžia save, bet ir būna linkusios kitus prievartauti. Vėliau tos aukos gali tapti mazochistėmis arba lesbietėmis.
Dažna pacientė, nugramzdinta į vaikystę, prisipažįsta, kad buvo išnaudojama. Neseniai buvo 26 metų mergina. Vaikystėje tvirkinta, ji iki šiol neprisileidžia vyro. Ji depresiška, sklidina baimių, jaučiasi kalta, purvina, sutepta. Kenčia nuo įkyrumo sindromo: nuolat prausiasi, kelis kartus per dieną skalbia drabužius ir patalynę.
Kodėl bejėgių aukų negina motinos?
Tai gali būti gyvuliška baimė prieštarauti vyrui, atėjusi iš pasąmonės. Jos yra sutrikusios, galbūt priklausomo tipo asmenybės, ir jos leidžia tai vykti ne mėnesius, bet metų metus. Jeigu jos ir suvokia, kad kraujomaiša yra nusikaltimas, giliai savo viduje tai aklai neigia.
Kaip galima iš vaiko elgesio atpažinti, kad jis išnaudojamas šeimoje?
Toks vaikas turėtų būti uždaras, šalintis priešingos lyties asmenų, bailus, depresiškas. Seksualinį išnaudojimą galima nuspėti ir iš žaidimų, nors vaikas gali ir fantazuoti. Vaikas tampa irzlus, nesukalbamas. Sunkiai užmiega, sapnuoja košmarus, kartais per miegus dejuoja, ginasi. Baukštus, lyg prasikaltęs.
Ar galima sakyti, kad vaikas, išžagintas tėvo, nukenčia labiau negu nuskriaustas nepažįstamo asmens?
Be abejo. Nuo pašalinio asmens tu gali pabėgti, nutraukti tuos santykius, pasislėpti šeimoje. O iš namų vaikas neturi kur bėgti. Tas bejėgiškumo jausmas, neturėjimas išeities labai traumuoja. Vaikas myli savo tėvą ir kai būna išnaudojamas; vėliau atsiranda gili neapykanta tėvui ir neginančiai motinai, noras keršyti.
Apskritai pedofilo veiksmų sukelta trauma yra milžiniška. Vėliau atsiliepia šeimyniniam gyvenimui. Jeigu prievarta prieš vaiką nuolat kartojasi, sulaukus brandos, pasireiškia rimti asmenybiniai sutrikimai. Gali užaugti priklausomo, emociškai nestabilaus tipo, suluošinta asmenybė. Tai yra žmogus, kuris nesugeba priimti sprendimų ir atsakomybės už savo gyvenimą. Lyg jo stuburas būtų sulaužytas ir žmogus nebegali atsitiesti.
Ar galima terapija pedofilams?
Psichoterapija ir elgesio terapija jiems galima, jeigu yra motyvas. Paprastai žmonės, turintys lytinių iškrypimų, į psichiatrą kreipiasi tik tada, kai jaučia depresiją, nerimą. Dėl paties iškrypimo - niekada. Pedofilai yra užburtame rate, jų iškrypimo negalima išgydyti, kadangi jis patenkina jų seksualinį potraukį. Elgesio terapija moko nukreipti savo libido į kitą objektą, bet paprastai nesėkmingai. Be to, žmonės labai slepia savo tamsiąsias puses.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą