Vandens poveikis žmogaus sveikatai

Kiekvienais metais šiai dienai išrenkamas šūkis, atspindintis pagrindinę Pasaulinės vandens dienos problematiką. 2012 m. Pasaulinės vandens dienos tema „Vanduo ir maisto sauga“.

Mūsų organizmo vandens terpėje vyksta visos biologinės reakcijos, todėl žmogus turi gauti atitinkamą vandens ir maisto produktų kiekį. Žmogus gauna maždaug 2–2,3 litro vandens per parą. Norint, kad žmogus jaustųsi gerai, būtų sveikas ir kupinas jėgų, tam itin svarbu palaikyti skysčių pusiausvyrą. Mažiausią nukrypimą nuo normalios skysčių pusiausvyros organizmas nedelsiant koreguoja prakaito, šlapimo išskyrimu, papildydamas skysčio atsargas. Vanduo pašalinamas tokiu būdu: inkstai išskiria 1,5 litro, oda – 0,5–1 litrą, plaučiai – 250–350 mililitrų, žarnynas – 50–200 mililitrų.

Per didelis išgertas vandens kiekis, sveikatai ne visuomet į naudą. Vandens balansą reguliuoja nervų ir endokrininės sistemos. Jei iš organizmo pašalinama daugiau skysčių nei gauta, kraujyje padidėja natrio, kalio ir chloro koncentracija. Tuomet galvos smegenys gauna signalą ir mes pradedame jausti troškulį. Jei vandens geriama daug, nejaučiant jo poreikio, pažeidžiama gaunamo vandens balanso dalis, kas reiškia, kad išskiriamojo vandens privalo automatiškai padaugėti. Padidėja krūvis širdžiai ir skystį šalinantiems organams. Jei šie nesusidoroja su pasunkėjusiu uždaviniu, skystis pradeda užsilaikyti, atsiranda pabrinkimų.

Vandenį nedideliais kiekiais galima gerti ir profilaktiniais tikslais. Jei skysčius gersime per prievartą, nejausdami troškulio, galime susilaukti neigiamo efekto.

Svarbiausia yra neviršyti savo normos. Skysčius reikia vartoti saikingai, net ir atrodytų visai nekenksmingus, kaip, pvz., vandenį. Gaunamo vandens kiekis turi atitikti išskiriamo vandens kiekį. Medikų teigimu, asmeninė norma priklauso nuo individualaus fiziologinio organizmo poreikio, klimatinių sąlygų ir kūno masės. Vidutinė norma – 2,3 litro, skirta 65 kilogramus sveriančiam žmogui. Aišku, kad 50 ar 80 kilogramų sveriančiam žmogui šie rodikliai bus skirtingi.

Labai paprasta nustatyti optimalų vandens kiekį, vadovaujantis taisykle: 1 litras skysčių – 1000 kilokolorijų, kurios gaunamos valgant. Kai kurie mokslininkai siūlo vadovautis formule: kūno svoris dauginamas iš koeficiento 0,00365. Pavyzdžiui, moters, kuri sveria 60 kilogramų, skysčių poreikis parai sudaro apie 2,2 litro. Kita vertus, tai apytikris vidurkis.

Vanduo, nepaisant jo universalumo, kiekvieną veikia skirtingai, nes įvairių žmonių poreikiai skirtingi. Priklausomai nuo individualaus skysčių vartojimo poreikio, mus galima suskirstyti į tuos, kuriems sunku ir pusdienį išbūti neišgėrus kelių stiklinių vandens; mažai geriančius, kurie sugeba ilgą laiką apsieiti be vandens; ir saikingai geriančius. Asmeninė skysčių norma priklauso nuo sveikatos būklės, fizinio aktyvumo ir to, kokiam maistui teikiate pirmenybę. Jei kankina troškulys – reikia gerti. Vasarą karštomis dienomis reikėtų gerti daugiau.

Labai svarbus yra ne tik geriamojo vandens kiekis, bet ir jo kokybė. Lietuvoje geriamojo vandens kokybė palyginti su kitomis šalimis yra gera, tačiau visoje teritorijoje labai skirtinga ir priklauso nuo vietos, iš kur išgaunamas vanduo, bei nuo įmonės, tiekiančios vandenį gyventojams. Daugumos Lietuvos vietovių tiekiamas centralizuotai vanduo iš čiaupo yra tinkamas gerti, nes per pastaruosius metus buvo investuota daug lėšų į vandens gerinimo technologijas, tačiau vis dar negalima teigti, kad vandens saugos problema yra išspręsta visoje Lietuvoje.

Pastaruoju metu žmonės, gyvenantys įvairiose šalies vietovėse, skundžiasi, kad jiems tiekiamas vanduo iš čiaupo parudęs ir yra specifinio kvapo. Dažniausiai užduodamas klausimas: ar galima gerti vandenį iš čiaupo, ar reikia jį filtruoti? Jeigu viešojo vandens tiekimo įmonės sprendžia geležies, mangano ir kitas vandens užterštumo problemas modernizuodamos vandentieką įrengiant vandens gerinimo įrenginius, tai gyventojai dažnai dėl žinių trūkumo pasikliauja įvairius vandens filtrus įsirengti siūlančiais „specialistais“. Prieš priimant sprendimą įsirengti vandens filtrą savo namuose, reikėtų sau pateikti klausimą: ar jis pagerins, ar pablogins geriamojo vandens kokybę?

Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro specialistė Natalja Šliachtič teigia, jog norint jaustis saugiems dėl tiekiamo iš čiaupo vandens kokybės, žmonės visų pirma turėtų patys domėtis jiems tiekiamu vandeniu. O jei situacija nėra patenkinama – domėtis, kas yra daroma, kad ji keistųsi.

Prieš priimant pasiūlymą įrengti vandens filtrą, patartina žinoti – ar jis tikrai yra reikalingas, ar vandenyje yra kenksmingų cheminių medžiagų, kurias būtina pašalinti. Tam būtinai reikia atlikti vandens cheminį tyrimą. Jeigu vandenyje daug geležies ir mangano, tai matome iš būdingų nuosėdų kriauklėje ar vonioje, o jiems pašalinti skirti filtrai yra gera išeitis. Kai vandenyje daug kalcio ar magnio junginių – vanduo yra kietas, tai rodo ant virdulio sienelių nusėdusios apnašos. Vandenyje esantys nitratai skonio ir kvapo nekeičia.

Daugelis vandenį gerinančių filtrų gerokai pakeičia gamtinio vandens cheminę sudėtį. Todėl renkantis filtrus pravartu žinoti, kad labai suminkštinus gamtoje esantį vandenį, jame esantys kalcio, magnio, kalio jonai, kurie būtini žmogui, yra pakeičiami mažai naudingu natriu, kuris kaip tik ir gali lemti padidėjusį kraujo spaudimą.

Nors vanduo pasidaro minkštesnis, jis praktiškai pavirsta „negyvu“. Toks vanduo tinkamas skalbimui, vandens šildymo sistemoms užpildyti, bet visai nėra geras maistui gaminti.

Žmogui yra būtinas tam tikras mineralinių medžiagų kiekis, kurį jis privalo gauti su maistu ir gerdamas vandenį. Su geriamuoju vandeniu į žmogaus organizmą patenka nuo 1 iki 10 proc. reikalingo per parą mikroelementų kiekio. Nepakankamas mikroelementų kiekis arba jų perteklius vandenyje gali turėti įtakos įvairiems organizmo funkcijų pakitimams ir ligoms.

Lietuvoje nėra požeminio vandens, kuris mineralinių medžiagų turėtų mažiau kaip 50 mg/l, o geriamąjį vandenį tiekiančiose vandenvietėse nėra vandens, kuriame tų medžiagų būtų daugiau kaip 1500 mg/l. Todėl galima teigti, jog iš čiaupo bėgančio vandens žmogus gauna daug jam reikalingų mineralų. Pavyzdžiui, Panevėžio miesto vandenvietėje išgaunamame vandenyje yra apie 450 mg/l mineralinių medžiagų.

Visi mikroelementai pasižymi dideliu biologiniu aktyvumu: jie užtikrina normalią fiziologinių reakcijų ir apykaitos procesų eigą, dalyvauja mineralinių medžiagų apykaitoje ir, kaip įvairių biocheminių reakcijų katalizatoriai, turi įtakos bendrai organizmo medžiagų apykaitai. Mikroelementai įeina į aktyvių biologinių junginių sudėtį: fermentų (Zn, Cu, Mo, Mn ir kt. ), vitaminų (Co), hormonų (J, Co), kvėpavimo fermentų (Fe, Cu). Remiantis šiuolaikiniais duomenimis, užtikrinti normalią organizmo gyvybinę veiklą reikia apie 30 mikroelementų, kurių dauguma yra metalai (Fe, Cu, Mg, Zn, Mn, Co, Mo ir kt.) ir tik keli metaloidai (J, Br, As, F, Se).

Nuo kalcio ir magnio druskų kiekio priklauso vandens kietumas. Bendras druskų kiekis geriamajame vandenyje neturi viršyti 1000 mg/l. Druskų koncentracija yra didesnė tik mineraliniame vandenyje.

Kietas vanduo sveikatai nekenksmingas. Gerdami kietesnį vandenį, žmonės mažiau serga širdies ligomis ir hipertonija, o vartodami minkštą vandenį – dažniau, taip pat neįrodyta, kad kietas vanduo sukelia akmenligę. Jungtinės Karalystės mokslininkai, atlikę vandens tyrimus 253 miestuose, nustatė, kad minkšto geriamojo vandens paplitimo regionuose mirties atvejų nuo širdies ligų yra 10–15 proc. daugiau nei kietą vandenį vartojančiuose regionuose.

Atlikti tyrimai 100 didžiausių Amerikos miestų leidžia daryti prielaidą, kad gyventojai, vartojantys vidutiniškai mineralinių medžiagų turintį kietą vandenį (apytiksliai 300 mg/l), nuo vėžinių susirgimų miršta 10–25 proc. rečiau.

Lietuvos higienos norma HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ nustato geriamojo vandens ir buityje naudojamo karšto vandens saugos ir kokybės reikalavimus. Bet nepaisant visų normų ir teisės aktų nuostatų mes dar negalime garantuoti, kad žmonės gaus saugios kokybės vandenį ir bus atitinkamai informuoti apie įvykusius vartojamojo vandens kokybės pakeitimus, pavyzdžiui, įvykus avarijai.

Lietuvoje yra atskirų vandenviečių, kurių tiekiamo vandens kokybės parametrai gali skirtis, todėl negalima daryti apibendrinimų ir taikyti jų visos šalies ar miesto mastu.