Vardą reikia užsitarnauti
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Infekcinių ligų klinikos prof. Alvydas Laiškonis šiuo metu - vienas geriausiai žinomų infektologų šalyje. Tuo tarpu baigęs medicinos studijas jis gavo siuntimą dirbti į mažą Sodelių miestelį Panevėžio rajone, vėliau buvo perkeltas į Naujamiestį.
„Tie penkeri metai Naujamiestyje profesine prasme buvo patys laimingiausi mano gyvenimo metai, - prisimena medikas. - Naujamiesčio ligoninėje aš jaučiausi reikalingas. Tuomet ligoninėje dar buvo septynių lovų akušerijos skyrius, vaikų, terapinis skyriai. Per penkerius metus puikiai pažinau visus žmones. Gydytojas tais laikais dar buvo autoritetas, tad jie manimi pasitikėjo ir tikėjo. O aš žinojau, ką galiu padaryti ir ko negaliu. Tai buvo man pati didžiausia praktika“.
A. Laiškonis gerai tvarkėsi ligoninėje, subūrė labai puikų kolektyvą ir net nesiruošė niekur iš Naujamiesčio išvažiuoti. Tik norėjo kelti kvalifikaciją. Tačiau kai paprašė rajono valdžios sudaryti tokias galimybes, jie pagalvojo, kad gydytojas nori pabėgti, ir jam atsakė.
Tai sužinojęs A. Laiškonis grįžo pas savo kuratorę doc. Lauciūtę ir pasakė, kad nori mokytis toliau. Ji rekomendavo jauną specialistą į Mikrobiologijos katedrą, vėliau jis įstojo studijuoti infekcinių ligų ir ėmė kopti karjeros laiptais šioje srityje.
„Man labai keista, kodėl jaunimas nenori važiuoti į provinciją, dirbti savarankiškai ir įgauti praktikos, - sako profesorius. - Manau, dabar šiek tiek kitokia situacija. Mes studijavome mediciną todėl, kad norėjome būti gydytojais. O dabar nemažai studentų yra amatininkų - jie ateina išmokti amato. Tai du skirtingi dalykai. Daug studentų neturi visų tų savybių, kurios medikui būtinos. Įgiję amatą jie nori likti mieste, kur turtingesnė publika, ir įsidarbinti tokioje vietoje, kur galės „daryti pinigus“.
Jaunam gydytojui pripažinimą ir pagarbą reikia užsitarnauti. Jam pačiam prireikė net poros metų, kad žmonės juo pasitikėtų. „Jaunimas nori greito rezultato - gauti pinigą greitai, - apgailestauja A. Laiškonis. - Dabartinė medicina tapo tik pinigų uždirbimo būdu“.
Įveikti „sostinės sindromą“
Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Medicininės genetikos centro gydytojas genetikas prof. dr. Algirdas Utkus savo kelią pradėjo Panevėžyje.
„Tai, kad gavau siuntimą į Panevėžį, nebuvo jokia problema ir jokia tragedija, - teigia jis. - Visas reikalingiausias žinias - tiek praktines, tiek teorines - manau, įgijau būtent ten. Baigiau ten internatūrą ir pasilikau dirbti. Išdirbau vaikų ligų gydytoju beveik trejus metus ir buvo viskas puiku“.
Bedirbdamas Panevėžio ligoninėje A. Utkus įgijo dar ir genetiko kvalifikaciją Maskvoje. Tuo metu Vilniuje kūrėsi medicininės genetikos centras, reikėjo diplomuotų genetikos specialistų, tad jis sulaukė pasiūlymo dirbti Vilniuje, Genetikos centre, ir dėstyti Vilniaus universitete. Tokio pasiūlymo atsisakyti buvo sunku.
„Manau, nereikėtų bijoti jaunimui provincijos - bent jau keletą metų ten padirbėti. Ypač tiems, kurie kilę iš tų kraštų. Juk tuomet ir buitinės sąlygos geros, ir profesine prasme tai naudinga - pamatai tai, ko dirbdamas didžiuosiuose miestuose galbūt ir nepamatytum, - teigia A. Utkus. - Kitas klausimas, kaip žmogų paskatinti, kad jis norėtų ten važiuoti. Prievarta nieko nelaimėsi, reikėtų kokių nors kitų svertų, kurie padėtų įveikti tą „sostinės sindromą“.
Kai yra noro - viskas įmanoma
Jau daugelį metų savo rinkėjams Seime atstovaujanti gydytoja akušerė-ginekologė Vida Marija Čigriejienė iki šiol išskėstomis rankomis sutinkama Kybartuose, kur baigusi medicinos studijas buvo atsiųsta dirbti.
„Kai mane paskyrė į Kybartus, visi sakė, kad tai baisi skylė. Pamenu, važiavau ten sunkvežimiu, ir net ne kabinoje, o kėbule. Ir buvau patenkinta. Gavau tokį kambarį bute. Ligoninėje visi jauni buvome, beveik to paties kurso. Buvo labai smagu, - prisimena medikė. - Dirbau, pacientai mane mylėjo, patyrusios akušerės man perteikė gimdymo meno žinias ir savitumus, jos mane mokė - juk rezidentūros tada nebuvo, baigėme studijas ir buvome paskirti dirbti“.
Kadangi kvalifikaciją reikėjo tobulinti, po poros metų V.M.Čigrie-jienė atsidūrė Vilkaviškio centrinėje ligoninėje, vėliau baigė klinikinę ordinatūrą Kaune. Tačiau svarbiausia, pasak jos, kad tvirtus pagrindus, gerą psichologinį ir profesinį pasiruošimą tolesniam savo keliui ji gavo būtent Kybartuose. Dirbant ten teko ir kojas gipsuoti, ir gimdymus priimti, kartais net greitosios pagalbos automobiliuose, kurių nėra net ką lyginti su šiuolaikiniais.
„Ir nieko blogo neatsitiko, kaip matote, užsigrūdinau. Lipau karjeros laiptais, nes norėjau. Jeigu yra noro, viską galima pasiekti, - sako medikė. - Esu tikra, kad rezidentams mokymo programoje turėtų būti numatyta išvažiuoti iš didžiųjų miestų padirbėti į provinciją. Studentai turėtų žinoti apie visą medicininę pagalbą, kokią įmanoma suteikti įvairiomis sąlygomis“.
Nesigailiu - buvo verta
„Tada sunku buvo, bet aš nesigailiu - buvo verta“, - „Respublikai“ teigė Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialo Vaikų ligoninės direktoriaus pavaduotoja medicinai dr. Olga Zimanaitė, paprašyta prisiminti laikus, kai baigusi studijas beveik trejus metus pagal paskyrimą dirbo Trakų rajone.
„Dirbau ten, kur nusiuntė, - sako gydytoja. - Tokia buvo tvarka - visi važiavome. Tiesa, kai rašėme prašymus, kur norime dirbti, parašiau, kad noriu dirbti Vilniuje. Pakvietė į komisijos posėdį ir paklausė - kodėl Vilniuje. Pasakiau, kad turiu mažą vaiką ir čia turiu kur gyventi. Bet išgirdau, kad vaikas ne toks jau ir mažas - jam daugiau nei metai. Ir išsiuntė mane ten, kur reikėjo - į Trakų rajoną“.
Kaip tvirtina gydytoja, ten jai teko dirbti ir pediatre, ir terapeute, ir kuo tik reikėjo. Nebuvo kur gyventi, tad į darbą kasdien teko važinėti iš Vilniaus.
„Pradėjau ten dirbti būdama „žalia daktarė“, bet tai, ką ten išmokau, buvo neįkainojama - savarankiškumas, praktika, atsakomybė, sugebėjimas priimti sprendimus. Man tie dveji metai buvo labai naudingi“, - prisimena O. Zimanaitė.
Medikei nesuprantama, kodėl dabar studentai nenori vykti padirbėti į provinciją. Kodėl gi ne? Juk padirbėtų, įgautų tiek gyvenimiškos, tiek profesinės patirties ir vėliau galėtų ieškoti savo kelio.
Labiausiai nukenčia pacientai
Buvęs ilgametis Vilniaus universiteto Onkologijos instituto vadovas, chirurgas prof. habil. dr. Konstantinas Povilas Valuckas, baigęs studijas buvo nusiųstas dirbti į Kėdainius.
„Kėdainiai... Tai buvo normalu. Išdirbau beveik ketverius metus, paskui įstojau į aspirantūrą, - pasakojo K. P. Valuckas. - Tačiau Kėdainiuose tokią puikią praktiką turėjau. Ligoninė nauja, tik pastatyta, netoliese chemijos kombinatas, „Azoto“ gamykla. Tad patirtis ten buvo visokeriopa - tiek kaip chirurgui, tiek kitose srityse. Vargu ar būdamas jaunas specialistas ir dirbdamas Vilniuje būčiau turėjęs tiek galimybių“.
Profesoriaus manymu, darbas provincijoje visiškai netrukdo siekti karjeros - netgi priešingai. Jeigu turi noro, turėdamas dar ir patirties padarysi daugiau. Tačiau problema ta, pasak K. P. Valucko, kad dabartiniam jaunimui mažai rūpi profesinė kvalifikacija ir gydomieji reikalai, o daugiau - biznio reikalai. Jie galvoja, kaip greičiau pradėti privačią praktiką, o koks paslaugų lygis teks pacientui, niekam nerūpi. Labiausiai dėl to, savaime suprantama, nukenčia pacientai.
Kokios permainos planuojamos siekiant paskatinti jaunimą vykti padirbėti į provinciją bei pasisemti patirties toliemesniam darbui, „Respublika“ teiravosi Sveikatos apsaugos ministro Vytenio Povilo ANDRIUKAIČIO.
- Kur Jūs pats pradėjote savo mediko karjerą baigęs studijas?
- Baigęs medicinos studijas norėjau važiuoti į BAM’ą (statyti Baikalo-Amūro magistralės - red. past.), tačiau gyvenimas pasisuko kitaip. Buvau nusiųstas dirbti į Ignalinos ligoninę ir visiškai nesigailiu ten praleistų beveik devynerių metų. Tie metai man buvo didžiausia patirtis ir tokia praktika, be kurios vėliau dirbti būtų buvę labai sunku. Iš patirties žinau, kad tokia patirtis labai naudinga karjerą pradedančiam medikui, todėl sunku suprasti tą jaunimo nenorą įgauti tikros praktikos provincijoje.
- Jau daugelį metų medikai, baigę studijas, patys ieškosi darbo ir patys sprendžia, ką nori daryti. Kodėl nusprendėte, kad nusistovėjusią tvarką reikia pakeisti?
- Šiuo metu rajonuose labai didelis procentas pensinio amžiaus medikų. Greitai juos bus būtina pakeisti jaunesniais. Kas čia bus, jeigu mes neformuosime valstybinio užsakymo?
Negana to, Konstitucija įpareigojo kiekvieną Lietuvos pilietį ir kiekvieną Seimo ar Vyriausybės narį vykdyti Konstitucinio Teismo nutarimą. Jame parašyta aiškiai: valstybė privalo suformuoti valstybės užsakymą ir pagal valstybės užsakymą formuoti profesijų finansavimą. Tokia yra konstitucinė norma. Kadangi aš prisiekiau vykdyti Konstituciją, tai tą normą turime vykdyti. Tie, kurie neskaito Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo nutarimų, ir nežino, kad visi šie dalykai Lietuvoje konstituciškai sureguliuoti.
Studentai nemokamo mokslo nori, o padirbėti už valstybės į juos investuotus pinigus kažkodėl nenori. Skamba labai gražiai: duokite man nemokamą mokslą, išleiskite tam mokesčių mokėtojų pinigus, o paskui aš spjaunu į tuos mokesčių mokėtojus ir darau, ką noriu. Reikėtų studentams šiek tiek apie tai susimąstyti.
- Kokių realių žingsnių planuojate imtis siekdamas paskatinti jaunus medikus vykti padirbėti į provinciją?
- Tad kartu su Švietimo ir mokslo ministerija ieškosime būdų, kaip medikų rengimo srityje įvesti valstybės užsakymą - galbūt išplėsti rezidentūros bazes, pertvarkyti rezidentūros programas, kad rezidentai dirbtų ne tik didžiuosiuose centruose, bet padirbėtų ir rajonų, regionų ligoninėse. Žodžiu, rezidentūrą padarysime dinamiškesnę, lankstesnę, kad rezidentai įgytų kur kas daugiau patirties.
Esu tikras, kad mūsų planams priešinasi tik dalis studentų. Buvau susitikęs su Vilniaus universiteto studentų atstovais. Jie pasakė: mes sutinkame vykti į atokesnes vietas, tačiau norime socialinių garantijų, norime būti tikri, kad mūsų profesijos nebus panaikintos, kad pagal jas bus darbo vietų. Norime tam tikrų socialinių stimulų - būsto, vaikų darželių, kitų sąlygų. Tad studentai mąsto visiškai blaiviai ir protingai. Manau, jei suteiksime jiems didesnę valstybės paramą ir tai, ko jie pageidauja, atsiras stimulas, ir visos problemos išsispręs.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą