Apie jaunimo aktyvumą - iš pirmų lūpų

Jaunimo siekis paminti papročius ir pažinti gyvenimą su visomis jo spalvomis vyresnių ir susitupėjusių nuo seno kritikuojamas. Tačiau vis dažniau nuskamba sunerimę balsai, pasigendantys būtent šių savybių, neįsivaizduojamų be drąsos, maištingumo ir siekio pačiam būti savo laimės kalviu. Jaunimo aktyvumo Klaipėdoje, universitetiniame mieste, tema šiuosyk prie "Vakarų ekspreso" apskritojo stalo diskutavome keliomis kryptimis: per populiarinamos, tačiau niekaip plačiai neišpopuliarėjančios savanoriškos veiklos bei kultūrinio ir socialinio jaunų žmonių vaidmens prizmes.

Kelti diskusiją apie jaunimo (ne)išnaudojamas galimybes paskatino viena nesena situacija. Aukšto lygio įdomaus muzikinio renginio organizatoriai, patys turėdami ryšių su viena uostamiesčio aukštąja mokykla, kreipėsi į studentų savivaldos atstovus, prašydami suorganizuoti savanorių, kurie galės padėti renginio dalyviams, grupelę.

Rezultatas - organizatoriams, nusistebėjusiems jaunimo pasyvumu, savanorių teko ieškotis patiems. Studentų atstovai savo ruožtu pastebėjo, kad pateikus tokį prašymą, kai iki renginio lieka vos kelios dienos, ir tiksliai neįvardijus, kiek ir ko reikės daryti, būtų pernelyg naivu tikėtis net pačių aktyviausių jaunimo gretų atstovų entuziastingos reakcijos.

Ką jaunimui reiškia būti aktyviam? Išsakyti pamąstymų šia tema redakcijoje susirinko Klaipėdos miesto savivaldybės jaunimo reikalų koordinatorius Modestas Vitkus, Klaipėdos jaunimo organizacijų asociacijos "Apskritasis stalas" (KLAS) pirmininkas Michailas Denisenko, Klaipėdos universiteto studentų sąjungos (KUSS) pirmininkė Aurima Švedaitė, KUSS viceprezidentas Aurimas Miknius, KUSS ryšių su visuomene koordinatorė Urtė Milkintaitė. Pokalbiui įpusėjus prie jo prisijungė ir savo požiūrį išdėstė dainininkas, pedagogas, KU Menų fakulteto Džiazo katedros dėstytojas Steponas Januška.

Savanoriškos veiklos tradicijų Lietuvoje, regis, jau turime. Kuo šiame kontekste pasižymi Klaipėda?

M. Vitkus: Turime puikią proga pagvildenti šią temą, mat šiemet minimi Europos savanoriškos veiklos metai. Šiemet man pačiam teko skaityti jau keletą pranešimų apie savanorystę įvairiuose renginiuose bei apibendrinti kelerių metų tyrimų duomenis. Akivaizdu, kad požiūris keičiasi. Tai juntama net iš pačių anketų klausimų: jeigu anksčiau savanoriška veikla buvo tapatinama su nevyriausybine, ir kiekvienas nevyriausybininkas buvo automatiškai priskiriamas savanoriams, dabar skirtumai jau suvokiami, į savanorystės - neapmokamo darbo visuomenės labui - sąvoką žvelgiama plačiau.

Klaipėdoje turime puikių savanorystės pavyzdžių, kurie užduoda gerą toną. Vienas iš tokių - Europos folkloro kultūrų festivalis "Europiada" bei regata "The Tall Ships' Races", kurių metu uostamiesčio jaunimas savo entuziazmu nustebino ir sužavėjo net tarptautinių komitetų atstovus. O juk buvo būgštavimų, kad folklorinis renginys apskritai nepatrauks jaunimo... Vietinė tradicija - Klaipėdos pilies džiazo festivalis, kuriame savanorių veikla tolygi profesionalių darbuotojų vaidmeniui. Šimtus savanoriauti pasiryžusių žmonių sutraukia solidarumą su onkologiniais ligoniais propaguojantis "Vilties bėgimas".

Dar viena galimybė savanoriauti - artėjantis Europos vyrų krepšinio čempionatas, kurio renginiai vyks ir Klaipėdoje. Iš viso iš Lietuvos bei užsienio sulaukta per 6 000 norinčiųjų tapti savanoriais šiame įvykyje paraiškų - manau, tai puikiai iliustruoja, kad sudominti savanoryste įmanoma, svarbu pateikti aiškų, motyvuojantį, jaunam žmogui patrauklų pasiūlymą ir, žinoma, pasiekti savo tikslinę grupę dabartinėje informacijos kanalų įvairovėje. Tam tikru požiūriu savanorių atranka yra lygiai tas pats, kas konkursas į prestižinę darbovietę.

Būtina paaiškinti, koks moralinis atlygis laukia savanoriausiančio, kokių kompetencijų jis įgis. Mano supratimu, savanoriška veikla yra galimybė tobulėti, pabėgti nuo rutinos, atrasti saviraiškos galimybių. Tai puikus sprendimas panorus gaivaus gyvenimo vėjo, kitokio nei įprasta bendravimo. Ir, atitrūkus nuo organizacijų veiklos, net išvedęs kaimyno šunį, tam tikra prasme esi savanoris.

U. Milkintaitė: Manau, galima išskirti dvi savanorių grupes: vieni imasi savanorystės laukdami tavo minėtojo motyvuojančio atlygio, kompetencijų ir pažinčių, o kiti savanoriauja dėl pačios veiklos, pavyzdžiui, gyvūnų prieglaudų pagalbininkai, "Maisto banko" savanoriai. Tai sukuria didesnę pridėtinę vertę. Manau, antrosios kategorijos aktyvumo, nesuinteresuoto apčiuopiama nauda, dar trūksta.

M. Vitkus: Tačiau bet kuriuo atveju savanoriauji dėl savęs, kad ir norėdamas pasijusti geriau ar pažinti naujų žmonių.

A. Švedaitė: Žinote, gražūs kvietimai ir pradinis žmonių entuziazmas yra viena. Tačiau viena iš bėdų yra ta, kad iki šiol neturime Savanoriškos veiklos įstatymo, kuris apibrėžtų savanoriškos veiklos sąvoką ir kriterijus. Kai kurie žmonės savanorystę suvokia labai paprastai: šiandien noriu, o ryt galbūt nebenoriu. O kur yra įsipareigojimas, atsakomybė už savo darbus?

M. Vitkus: Ar reikia įstatymo, norint daryti gerus darbus? Įstatymas būtų labiau orientuotas į nevyriausybininkus, kad būtų galima formalizuoti savanoriškos veiklos santykius, šiuo požiūriu juos priartinant prie darbo santykių. Įstatymas savanoriui motyvacijos nepridėtų. Jeigu noro nėra - paprasčiausiai ieškoma priežasčių, kodėl nedaryti...

Pavarčius užsienio šalių statistikos apžvalgas, to noro, regis, kitur daugiau...

M. Vitkus: Žinoma, nes ten tai turi tąsą ir tradiciją. O mes nebent labai santykinai galime sakyti, kad Lietuvoje savanoriškos veiklos apraiškų buvo ir sovietmečiu... Ir vis dėlto dabar savanoriškų veiklų įvairovė Lietuvoje prilygsta muzikos žanrų įvairovei - kiekvienas renkasi, kas jam labiau patinka.

M. Denisenko: Beje, užsienyje darbdaviai ir mokymo įstaigų vadovai labai teigiamai vertina įgytą savanorystės patirtį. Tad mūsų organizacijoje kasmet žiemą rašome rekomendacijas savo savanoriams, ketinantiems studijuoti užsienyje... O štai dėl festivalių ir šunų vedžiojimo būčiau skeptiškas. Tai, kad kartą per metus nueinu pasavanoriauti į kokį renginį, nevadinčiau savanoryste. Ir dar skeptiškesnis esu dėl vadinamųjų Savanoriškos veiklos metų. Kažkas užsideda pliusiuką, o savanorių nedaugėja. Kas iš to, kad pasėdime kokioje proginėje konferencijoje ir pasiklausome gerų žodžių patys apie save? Tai pinigų metimas į balą. Savanorių pritraukimą gali įgyvendinti tik pačios organizacijos.

Pats savanoriauju jau daugelį metų, nuo mokyklos laikų. Oficiali statistika patvirtina mano praktinius pastebėjimus. Pavyzdžiui, kad nemažą dalį savanorių tam paskatino aplinkiniai darbovietėse arba mokymosi vietose - motyvuoti žmonės skatina motyvuotus. Ir, kita vertus, iki šiol tenka susidurti su "savanoriais", kurių pirmasis klausimas - kiek galėsiu užsidirbti? Savanoriškos veiklos sampratą paaiškina ir populiarina kai kuriose šalyse įprasta "gap year", arba pertraukos metų tarp mokyklos baigimo ir studijų, praktika. Tačiau, žinoma, tuo metu irgi reikia iš kažko gyventi...

M. Vitkus: Vokietijoje, Austrijoje ir kai kuriose kitose valstybėse tai yra valstybės politikos dalis. Per šiuos metus turi atlikti privalomąją karinę tarnybą, o jeigu nenori eiti į armiją, gali rinktis alternatyvą - darbą socialinės rūpybos įstaigose ir pan., tapdamas civiliu savanoriu.

M. Denisenko: Seime yra nuskambėjęs siūlymas, kad atlikęs savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą, galėtum būti atleistas nuo mokesčio už studijas aukštojoje mokykloje.

Atrodo, nebloga idėja.

M. Vitkus: Taip, tačiau panaši sistema turi būti standartizuota nacionaliniu lygiu. Pavyzdžiui, minėtasis rekomendacijų pavyzdys: kadangi jaunimo organizacijos išsidėsčiusios hierarchiniu principu, nusipelnęs savanoris galėtų pretenduoti į aukščiausiojo lygio rekomendaciją, pasirašytą Jaunimo reikalų departamento ar net Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovų. Dar variantas: daugelyje aukštųjų mokyklų įvairių teminių olimpiadų prizininkams pridedami papildomi balai skaičiuojant stojamąjį balą. Kodėl gi panašiai nepaskatinus ir savanorių?

A. Švedaitė: Man motyvavimas savanoriauti vien "dėl gero įrašo CV" yra koktus. Nelabai žaviuosi ir kai kurių rengėjų pučiamais burbulais dėl prestižo...

Nuskambėjo mintis, kad sovietmečiu savanorystės sąvokos nebuvo, tačiau panašių apraiškų - taip. Kad ir vertinant studentiškų organizacijų pavyzdį. Stepai, esate buvęs dabartinio KU Menų fakulteto ugdytinis, studentų klubo aktyvistas. Kaip jūs interpretuojate jaunimo aktyvumo tema?

S. Januška: Lyginant dabartį ir mano studijų metus, darosi liūdna. Vidinio aktyvumo prasme dabartinis jaunimas ir jų bendraamžiai prieš trisdešimt metų - nesulyginami. Tuo metu entuziazmas liejosi per kraštus. Nepaisant to, kad mūsų užimtumas studijų požiūriu tuomet buvo didesnis, laisvalaikis buvo dešimtkart aktyvesnis. Mieste renginių nebuvo tiek daug, kaip dabar, tačiau Menų fakultete jų vykdavo begalės. Įvairiuose koncertuose bei "Linksmųjų ir išradingųjų" klubuose studentai dalyvavo vos ne šimtu procentų, ateidavo palaikančių iš įvairių specialybių. Jeigu kuri katedra rengdavo koncertą, salė buvo pilna studentų bei dėstytojų.

Dabar, stebint tuščius koridorius, jaunimo, kaip aktyviausios visuomenės dalies, vieta šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje mane domina ir plačiąja prasme. Graikijoje bei Italijoje studentai kelia riaušes jiems opiais klausimais. O uostamiesčio jaunimas net nesilanko kultūriniuose renginiuose. Kultūros įstaigų atstovai lankytojų gretose pasigenda studentų, kurie turi pasiruošti gyvenimui, sukaupti žinių bagažą. Kai nesulauki susidomėjimo ir aktyvumo, tai kelia rūpestį, nes rezultatu gali tapti žiaurus nukultūrėjimas. Koks šių dienų studentų kultūrinis pagrindas, ką ne meninės specialybės studentas gali pasakyti apie operą, kitus teatro bei muzikos žanrus?

U. Milkintaitė: Šiandien akys pripratusios prie "popsinio", agresyviai patrauklaus pateikimo. Gal todėl ne kiekvienas susidomėjęs priima tikrus dalykus.

M. Vitkus: Pats esu KU absolventų "Alumni" klubo narys, bendrauju su studentais. Sutinku, jų aktyvumas yra mažesnis, sutinku, kad studentija turi būti lakmuso popierėlis, pirmasis reaguojantis į socialinius ir kitokius pokyčius. Tačiau vienybės nėra tarp pačių studentų. Net nacionalinių organizacijų tiek moksleivių, tiek studentų lygiu yra po dvi. Ministerijai, kuriai prireikia gauti parašą, tai naudinga - jeigu nepasirašys vieni, pasirašys kiti. Kita vertus, Stepo studijų laikais nereikėjo mokėti už mokslą, požiūris į studijas buvo kitoks. Universitete daugelį metų kalbama, kad jis nėra kultūrinės traukos centras. Gal jaunimui tiesiog reikia ko kito? "Fanierkėje" Liepų gatvėje, "Lofte" Šilutės plente nesyk teko matyti anšlagus renginiuose. Be to, pilna salė susirinko pasižiūrėti Dalios Ibelhauptaitės elektroninės operos "XYZ" "Švyturio menų doke". Jaunimo buvo daug.

S. Januška: Šis spektaklis - verslo produktas. Jaunuolis jo žiūrėti eina ne dėl vertės, o dėl patrauklumo. Tai kvepia snobizmu.

M. Vitkus: Bet daugelis šiaip ar taip renkasi "popso" kultūrą.

M. Denisenko: Žaviuosi renginių ciklu "Vakarai su Senąja Klaipėda" Žematijos dailininkų sąjungos galerijoje, kur įvairūs istorikai skaito paskaitas apie uostamiestį. Sutikau ten jaunimo ir kartą paklausiau, ar jie patys domisi šiomis temomis? "Ne, - pasakė. - Čia mūsų dėstytojas dalyvauja, tad turime kartu eiti." Manau, geriau jau jokio dalyvavimo negu toks.

Tačiau pasitaiko ir tokių, kurie po pirmąkart aplankyto renginio ar koncerto gali likti sužavėti ir pradėti domėtis kuo nors nauju.

M. Denisenko: Dabar "Google" laikai, su viskuo gali susipažinti internetu. O mokyklos, įpareigotos reikalavimų, vaikosi skaičių ir daugelį dalykų daro prievarta.

M. Vitkus: Dažnai publika nurodo, kad vieną ar kitą renginį, kuris lyg ir būtų buvęs įdomus, pražiopsojo pritrūkusi informacijos. Tačiau, atrodytų, kur jau daugiau tos informacijos...

S. Januška: Noro sindromą reikia sužadinti. Ir šio tikslo vardan palaikyčiau tam tikrą socialinę prievartą. Per minėtąjį didelį informacijos srautą žmogus nebežino, kas yra vertybė ir kas ne, kuo kliautis - televizoriumi ar koncertų sale. Ir žmonės, kurie susigaudo vertybių skalėje, turėtų atvirai ir drąsiai sakyti, kas verta dėmesio. Kitąsyk jie taupo savo nuomonę, bet, matyt, be reikalo. Esu girdėjęs istoriją, kaip vienos gimnazijos moksleiviai nuėjo pasiklausyti nemokamo klasikinės muzikos koncerto - mokykla nuo įspūdžių ūžė visą savaitę. Deja, pas mus vyrauja pozicija - "niekur neinu, bet trokštu kažko naujo".

A. Švedaitė: Studijuoti į Klaipėdą atvažiavau iš Vilniaus. Būdami vyresniųjų klasių moksleiviai, su draugais reguliariai eidavome į Filharmonijos koncertus, Operos ir baleto teatrą, nekalbant jau apie Jaunimo teatrą, kuris yra labai mėgstamas jaunosios auditorijos. Tad ar Klaipėdos renginių organizatoriai nemoka pritraukti jaunimo, ar čia gyvena kažkokie kitokie žmonės? Dabar, studijų metu, bent kartą per pusmetį grįžtu namo ir būtinai nueinu į teatrą ar kitokį renginį ir ten sutinku nemažai jaunų žmonių, kurių neatbaido, tarkim, sudėtingi spektakliai.

M. Denisenko: Žinau, kad Klaipėdos moksleiviai mėgsta "Aušros" teatro spektaklius. Tačiau kiek per renginius matome automobilių prie "žvejukų" ir kiek - prie Klaipėdos koncertų salės? Gal tiesiog nesijaučiame didmiesčiu?

S. Januška: Faktas, jog nuo Vilniaus skiriamės. Aurimos paminėtas lankymasis kultūros renginiuose Klaipėdoje nėra masinis reiškinys. O reikėtų deklaruoti, kad KU yra pagrindinė kultūros sklaidos įstaiga Klaipėdos regione. Būtent studentus turi pradėti erzinti Klaipėdos padėtis. O Studentų sąjunga turi atsižvelgti į tai planuodama savo veiklą.

A. Švedaitė: Tai ne tik Studentų sąjungos, bet ir administracijos, ir dėstytojų reikalas. O juk yra tokių, kurie nepatenkinti apskritai išgirdę, kad studentas dalyvauja kokioje nors veikloje, išskyrus studijas. Dėstytojų, kurie ateina į KUSS renginius, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.

U. Milkintaitė: Draugus buvau pakvietusi į kalėdinį koncertą KU Menų fakulteto salėje. Salėje, be mūsų, buvo dar keli dėstytojai, iš viso dešimt žmonių. Kartą diskutavome, kad Klaipėdos jaunimas po mokyklos savo ruožtu migruoja "į centrą", o miestas dėl nuotolio lieka savitoje padėtyje.

S. Januška: Ar universitetas turi, pavyzdžiui, savo kavinę? Turėtų turėti. Europos universitetuose tai įprastas dalykas. Ten kas vakarą renkasi, muzikuoja studentai. Manau, tokio reiškinio iniciatyva turi eiti iš KUSS. Mūsų laikais Menų fakulteto "Laumė" buvo studentų traukos centras - dar ir dėl to, kad kito tiesiog nebuvo. Ten vykdavo diskotekos, improvizacijų vakarai, ir griežtas katedros vedėjo pasakymas "arba studijos, arba studentų klubas" buvo dažnas dalykas.

M. Denisenko: Universitete studijuoja apie 5000 žmonių. Tačiau ar apskritai egzistuoja tokia KU bendruomenė? Jeigu žmonės jaustųsi jos dalimi, jie norėtų pabūti kartu. Turėtume įvertinti privilegiją būti universitetiniu miestu. Bet kol kas, jeigu tą patį vakarą keliose vietose vyksta keli skirtingi renginiai, visur bus po nedaug žmonių, ir visuomet - tie patys pažįstami veidai.

U. Milkintaitė: Manau, viską įmanoma padaryti, ir sukviesti studentus į renginius taip pat. Tačiau tam reikia pasišventusių bendraminčių būrelio - bent grupelės žmonių, kurie degtų. KUSS aktyve yra apie 30 žmonių, kurie yra pasiskirstę veiklos sritimis. Akademiniai, socialiniai, tarptautiniai reikalai, pačios organizacijos garsinimas - vietos kolegų aktyvinimui kultūriniu požiūriu nelabai lieka. Tačiau paleisti šios idėjos nereikėtų.

"Paskaitos ir "tūsai" bendrabutyje - dar ne viskas"

Gražina JUODYTĖ, žurnalistė

Iš esmės esu pilietiškai aktyvi, tokia buvau ir mokykloje, dar pati to nesuvokdama, bei aukštojoje. Kai atvažiavau studijuoti žurnalistikos Vilniaus universitete, atsidūriau išskirtinėje padėtyje, nes kurse buvau vienintelė klaipėdietė. Pirmam kurse šokau ansamblyje, nuo antro pradėjau dirbti, kurso seniūne netapau. Tačiau kai universitete susibūrė Žurnalistų klubas, aktyviai įsiliejau į jo veiklą ir buvau antroji šios organizacijos prezidentė. Negaliu pasigirti, kad būčiau išvysčiusi kokią ypatingą veiklą, bet su dėstytojų pagalba šis tas pavyko. Pagrindinė veikla buvo susitikimų su įvairiomis įdomiomis asmenybėmis rengimas, buvome pasikvietę to laikotarpio pantomimos žvaigždę Modrį Tenisons, Amerikos lietuvį žurnalistą Stasį Jokubką. Dabar tai gal nedaro tokio sukrečiančio įspūdžio, tačiau gilios sovietmečio stagnacijos laikais, apie 1969-1970 metus, tai buvo tikra egzotika ir kito pasaulio pažinimas. Iki šiol esu tikra, kad vien studijų pasiruošti gyvenimui neužtenka. Bet kurioje profesijoje praverčia platus akiratis ir jį formuoti reikia kuo anksčiau. Tam, kad padarytum gyvenimiškų atradimų, nepakanka "tūsintis" bendrabutyje - reikia žvelgti plačiau ir ugdytis gebėjimą bendrauti bei pažinti.