Lietuviais esame mes gimę?

Lietuviais esame mes gimę... Tai ir kalbėti turim taip. Galų gale lietuviais esame ne mezgime: nevienija mūsų vilnoniai siūlai, net jei kiekvienas lietuvis tikrai turi po  porą besikandžiojančių, bet su meile numegztų kojinių, dėvimų  juodais žiemos vakarais. Et, pamirškime kojines! Juk, anot M.Daukšos, ne drabužių skirtingumu gyvuoja tautos, bet „išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą“. Dar taip neseniai norėjo išardyti mus, mūsų vienybę, kalbą, protą. Lyg šalta, niekad neįšylanti plieninio žmogaus ranka tolydžiai trauktų siūlą ir stebėtų, kaip viena po kitos ardosi ilgai megztos ir puoselėtos eilutės.  Ir ilgai vyniojo toji ranka trispalvį siūlą sau aplink pirštą, gniaužė į saują ir trynė tarp pirštų. Galiausiai užstrigo ties viena kliūtimi ir nepavyko ardyti toliau.

Toji kliūtis buvo Kalba. Bet ne toji, kuriai burną norėjo užrišti žmogus iš plieno. Ši vadinosi Ezopo kalbos vardu. Kalba, kuri kaip vanduo, kuri slysta iš geležies pirštų ir užtvindo visų mintis. Tai legaliomis priemonėmis perduodamas nelegalus pranešimas, tiesiai po nosimi tam, kuris nori ją sugauti. Ar galėjo nutikti taip, jog lietuviškas žodis sugebėjo išlikti, nes turėjo savo atmainą? Tam tikrą fenomeną, kuris pasirodydavo visomis kryptimis aplink tekstą, bet tik ne jame? Uždraustoji poezija ir peršama viena kolektyvinė mintis galėjo sunaikinti mus, sumurkdyti į žemę, įkišti mūsų galvas į ją, kad lietuviška mintis negalėtų prasibrauti pro žvyrą ir purvą, kuriuo buvome drabstomi, kad springtume ta kalba, kurios nenorėjome. Ir vis dėlto! Alegorinė Ezopo kalba yra kaip vanduo: žliaugia, skverbiasi pro visur, įsisunkia, laisto tikėjimo daigą.

Galbūt dėl to dabar vis dar girdime sveikinantis „laba diena“ ir turime aikštę, pavadintą Mažvydo garbei. Tautos išlikimo pagrindu tapo tas pats lietuviškas žodis, tik papasakotas kitaip. Dėl jo išliko mūsų lietuviška kultūra: gana kontraversiškai vertinamas kinas, muzika, dailė, literatūra. Kalba – tai dar viena nauja kultūra. Primesk naują kalbą – prisimes ir jai būdinga kultūra, išnyks senoji. Aš neteigiu, jog matrioška yra kažkuo smerktina, tačiau mes turime savo medinį rūpintojėlį ir norime juo džiaugtis. M. Daukša galėtų pridėti kažką itin pompastiško: kalbos sunaikinimas tolygus vienybės, brolybės ir santarvės netekimui, bet, kasdieniais ir paprastais žodžiais tariant, tai yra mūsų visų esmė. Kalbėti. Kalbėti sau ir vieni su kitais. Gebėti suprasti ir paaiškinti nesuprantančiam. Mes turime savo, lietuvišką, žodį, nors ir ilgai slėptą užantyje. Jis yra mūsų kultūra.