- Dažnai kalbama, kad šiais laikais į mokyklą patekti jaunam specialistui - neįmanoma. Kaip pačiai pavyko?
- Nedideliuose rajonuose, kur pedagogai pažįsta vienas kitą, patekti į mokyklą dirbti tikrai nelengva. Kadangi mokinių mažėja, o tai reiškia, kad mažėja ir darbo vietų. Taigi vienintelis būdas yra sulaukti, kol kas nors išeis iš darbo. Bet reikia žinoti ir tai, kad visi laikosi savo vietos, nors ir turėdami vos 10 pamokų.
Aš pati prieš įsidarbindama Griškabūdžio gimnazijoje metus važinėjau dirbti į mažą mokyklą už 40 km nuo savo namų. Mano atlyginimas tebuvo apie 1000 litų. Tačiau dirbti arčiau, turėti daugiau pamokų tuo metu rajone nebuvo galimybės. Save motyvuodavau tuo, kad įgysiu patirties, be kurios didesnės mokyklos vargiai įsileidžia jauną specialistą.
Iš giminių (o giminės Lietuvoje visi) sužinojau, kad Griškabūdžio gimnazijoje paskelbtas konkursas lietuvių kalbos mokytojo pareigoms. Konkursas pasirodė gimnazijos internetiniame puslapyje, taigi viskas oficialu, rimta. Nuvažiavau. Labai jaudinausi, nes tai buvo pirmas rimtas darbo pokalbis. Tąkart nebuvau atrinkta. Tačiau mano gyvenimo aprašymą direktorius jau turėjo ir, išėjus kitai mokytojai iš darbo, skambučio sulaukiau aš. Be abejonės, apsidžiaugiau ir jau treti metai dirbu Griškabūdžio gimnazijoje.
- Koks tas pedagogo darbas? Ar pasikeitė nuomonė, kurią turėjai dar studijuodama apie šį darbą?
- Atrodė, kad mokytoju dirbti labai lengva ir smagu. Dabar man tik smagu. Maloniausia tada, kai sulauki paskatinimo ir pagyrimo. Kai vyresnė kolegė pasako, kad kažką gerai sugalvojau, arba auklėtinio mama pagiria už smagiai suorganizuotą ekskursiją. Palaikymas, pagyrimas ir paskatinimas yra stipriausia motyvacija.
Šakių rajone, jei neklystu, esu jauniausia pedagogė. Mūsų gimnazijoje dirba keleriais metais vyresnė anglų kalbos mokytoja. Daugiausia dirba vidutinio amžiaus mokytojai, tačiau jaunatviški ir draugiški. Iš pradžių galvodavau, kaip čia kreiptis į kolegą - „tu“ ar „jūs“. Kai kurie mokytojai patys nori, kad kreipčiausi į juos „tu“. Ar kad jie jaunesni būtų, ar kad aš vyresnė? (Juokiasi.) Iš tikrųjų susiradau gerų draugių. Smagu - lyg tinka į mamas, bet bendraujame kaip draugės.
- Kokie buvo pirmiausi sunkumai mokykloje atsidūrus kitoje suolo pusėje?
- Sugalvoti, ką ryte apsirengti. Juokauju, žinoma. Iš tikrųjų aš vargiai ką žinojau apie mokytojo darbą. Nežinojau, kaip rašyti ilgalaikius planus, koks turi būti vertinimas ir įsivertinimas, kokia turi būti pamokos struktūra, kaip dirbti su specialiųjų poreikių mokiniais. Dažnai mintyse skambėjo du klausimai: „Kaip?“ ir „Koks?“ O kur dar dalykinių žinių trūkumas, jaunatviškas entuziazmas, noras išmokyti visus ir nesuvokimas, kaip galima nemokėti pritaikyti taisyklės. Aš iš tikrųjų nesupratau. Ir vyresni pedagogai sakydavo: tu dar jauna, vėliau suprasi, nusiraminsi ir taip nesiplėšysi dėl kiekvieno. Mokiniai jaučia ir žino, kuris mokytojas dėl jų stengiasi. O tiems, kurie jau nusiraminę, reikėtų užleisti vietą jauniems pedagogams. Jei mokytojas nori padėti išmokti, tai mokinys tą norą įvertins ir pats pasistengs.
- Esi iš tos kartos žmonių, kurių tėvams mokytojas buvo gerbtinas žmogus, autoritetas. Kaip manai, kodėl šiandien požiūris į mokytoją taip pasikeitęs, o jaunimas retkarčiais nesigėdija ir įžeisti mokytoją?
- Mokytojas vertas tiek, kiek verta jo pagarba kitam žmogui. Ir dabar yra mokytojų, kurių pamokose nenorėčiau net aš atsidurti. Kodėl? Nes mokytojai patys tyčiojasi iš mokinių, juos užgaulioja ir menkina. Tokių vienetai, tačiau yra. Tai kaip galime kovoti su patyčiomis, jei patys nerodome tinkamo pavyzdžio? Aš tik noriu pasakyti, kad taip, tėvai turi didžiausią įtaką auklėjant vaikus, tačiau protingi tėvai niekada nemenkins mokytojo vaiko akyse.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą