MRU jaunesnioji mokslinė darbuotoja, VDU Filosofijos katedros doktorantė Aneta Rostovskytė: Žmogų naikina sąmoningumo stoka

A.Rostovskytės požiūriu, būtent dėl trūkumų mūsų švietimo sistemoje ir studentui nepalankios studijų finansavimo sistemos nemaža dalis sąmoningų jaunų žmonių renkasi studijas kurioje nors užsienio valstybėje, su kuria vėliau susieja ir savo ateitį. „Mūsų mokyklose vyrauja ne kritinio mąstymo ugdymas, o neapmąstomų ir neapsvarstomų žinių diegimas, - sako doktorantė. - Iš žmogaus tarsi siekiama padaryti nemąstančią kopiją, kuri būtų paklusni vyraujančiai ideologinei sistemai.“

- Ko šių dienų visuomenėje įžvelgiate daugiau - troškimo siekti išsilavinimo ar siekio užsitikrinti materialinę gerovę? - pasiteiravo „Respublika“ Anetos ROSTOVSKYTĖS.

- Iš patirties, įgytos dirbant su studentais, akivaizdu, kad dažnas jų renkasi ne tą specializaciją, kuri jam yra įdomi, o tą, kuri populiari rinkos sąlygomis. Susidūręs su nemotyvuotais studentais, dėstytojas pakliūva į konfliktinę situaciją, nes jie demonstruoja labai minimalias pastangas studijuoti. Tik vienas kitas studentas rengiasi seminarams. Didžioji dalis į seminarus ateina dėl to, kad reikia ateiti, arba neateina išvis. Tarp studentų gaji nuomonė, kad iš universiteto jų niekas nepašalins jau vien dėl to, kad jie moka už studijas. Paklausti, kodėl jie tada studijuoja, sąmoningų atsakymų studentai nesugeba pateikti. Labai mažai yra tokių studentų, kurie dirba daugiau, nei numatyta pagal programą, ir kryptingai siekia savo užsibrėžto tikslo. Dažnai tenka susidurti su studentais, kurie neskaito būtinos literatūros užsienio kalba, nes paprasčiausiai jos nemoka taip gerai, kad galėtų skaityti ir suvokti tekstą. Galima daryti prielaidą, kad kažkas yra negerai būsimuosius studentus rengiančiose mūsų mokyklose ir gimnazijose.

- Esate pastebėjusi, kad mokyklose mokoma ne kritinio mąstymo, o aklai atkartoti svetimas mintis...

- Dėmesio stoka kritiniam mąstymui mokyklų ugdymo programose yra didžiulė. Mąstantis žmogus kelia įvairius klausimus, diskutuoja, o mokykla visose srityse ugdo tik žinojimą. Dar galima būtų diskutuoti, kiek mąstymo reikia gilinantis į tiksliuosius mokslus. Tačiau toks pat ugdymo principas taikomas ir humanitariniuose bei socialiniuose moksluose, kur būtent mąstymas yra labai svarbus ir reikalingas. Juk ir tą patį Žalgirio mūšį istorikai aprašo skirtingai. O mokyklose bandoma pateikti vienintelę neginčijamą tiesą, bet toks mokymas neskatina mąstymo. Žinojimas reikalingas, bet jis turi būti apmąstytas. Klasikinės vokiečių filosofijos pradininkas Imanuelis Kantas yra pasakęs, kad žmogus, automatiškai priimantis jam primetamas elgesio normas ir nekeliantis klausimo, kodėl taip reikia elgtis, yra ne žmogus. Sąmoningumo stokojantis žmogus niekada nebus pilietiškai atsakingas, o tik paklusnus kokiai nors ideologijai. Tokius labai lengva valdyti.

- Ko netenka vadinamoji kompiuterių karta, kuri mokyklą pradeda lankyti dar nemokėdama dorai rašyti, bet jau puikiai įvaldžiusi kompiuterio klaviatūros maigymo įgūdžius?

- JAV ši problema jau seniai yra opi - ten auga neraštingų žmonių karta. Rašydami klaviatūra jie neišmoksta jungti raidžių. Stengdamiesi tekstą parašyti greitai, jie trumpina ir sakinius, ir žodžius, nededa skyrybos ženklų... Be mąstymo ir be vaizduotės parašytas tekstas, kuriame privelta klaidų ir trumpinių, suteikia labai skurdžią informaciją. Mane nustebino pirmakursiai studentai, kuriems vedžiau kūrybingumo ugdymo užsiėmimą. Jų paprašiau perkurti banalią pasaką apie vištytę ir gaidelį. Ši užduotis atskleidė paradoksą - nors studentams ši pasaka buvo žinoma, jie jos perkurti nesugebėjo. Nes jie neturi nei mąstymo, nei vaizduotės. Neseniai skaičiau šeštos klasės mokinių rašinėlius. Jų žodynas beprotiškai skurdus, mokiniai nesugeba savo minčių paversti į nuoseklų sakinį. Tad, kalbant apie neraštingumo problemą, nereikia žvalgytis į užjūrius - ši problema jau atėjo ir į Lietuvą. Net studentų rašto darbuose viename sakinyje galima aptikti bent penkias gramatines klaidas, o apie skyrybos klaidas išvis nėra ką ir kalbėti...

- JAV Indianos valstijos mokyklose vaikams nuo ketvirtos klasės nebus dėstoma rašyba - užuot mokęsi rašyti ranka, jie bus mokomi tai daryti kompiuteriu. Gal ne už kalnų laikai, kai rašymas ranka taps istorija ir Lietuvoje?

- Sakoma, jei neturėsi šratinuko, o norėsi ką nors parašyti, tai galėsi padaryti po ranka pasitaikiusiu akmenuku ar kreidele. Įsivaizduokime: vieną dieną programišiai užblokuoja visus pasaulio kompiuterius. Ir ką tokie vaikai parašys? Nieko, nes jie nemokės rašyti ranka. Technika yra naudinga tol, kol nedaro žalos žmogui, nekenkia jo laisvei, sprendimams, mąstymui, galiausiai žmogiškumui. Europoje vyrauja tokia filosofinė kryptis kaip hermeneutika, kalbanti apie žmogiškumą, gyvenimo prasmę, o JAV vyrauja transhumanizmo teorija, skatinanti technologijų vystymąsi. Transhumanizmo teoretikams filosofija reikšminga pokalbiuose apie dirbtinį intelektą, technologinę pažangą, kuri tarsi padeda žmogui, bet iš tiesų jį naikina. Jei žmogus turės dirbtinį intelektą, atminties pagerinimo plokštelę, tai jau bus ne žmogus, o mašina. Mokslas turi pažangos intenciją, bet jau nenumato tos pažangos pasekmių. Technologinės naujovės naikina žmogaus kūrybingumą, vaizduotę, laisvę, sprendimus, muzikos, piešimo ir kitus gebėjimus, nes viską standartizuoja ir suvienodina. Neseniai savo gimtadienio proga iš dviejų žmonių gavau atvirukus su ranka rašytais sveikinimais. Tie žmonės - filosofai, jie lygiai taip pat mato technologiniu požiūriu paremtą žmogaus standartizaciją bei niveliaciją ir tam priešinasi.

- Rugpjūtį darbo rinkoje labiausiai didėjo pedagogų paklausa. Galbūt į pedagogų kiemą Lietuvoje ateina aukso amžius?

- Neseniai sutikau buvusį savo studentą, baigusį sociokultūrinės antropologijos studijas, paskui - socialinę politinę kritiką. Magistrantūros studijas baigęs specialistas sakė labai norėjęs įsidarbinti dėstytoju universitete, bet įsidarbino vieno tarptautinio banko technologijų centre. Peržiūrėjęs universitetų siūlomas darbo vietas, jis nerado nė vieno siūlymo įdarbinti jauną asistentą. Universitetai siūlė darbo vietas tik lektoriams. Tačiau tam, kad taptų lektoriumi, žmogus turi universitete penkerius metus padirbėti asistentu. O kaip jis gali tai padaryti, jei asistentai nereikalingi? Žinoma, galima teirautis darbo pas buvusius dėstytojus, bet tai jau apsunkinta procedūra. Jaunam žmogui ateiti dirbti į universitetą yra labai sudėtinga. Studentų Lietuvoje vis mažėja, mažiau reikės ir universitetų, ir juose dirbančių specialistų, o konkurencija tarp jų išaugs dar labiau. Tačiau dar didesnį susirūpinimą man kelia pati švietimo sistema, kuri vis dėlto nėra orientuota ugdyti atsakingą, laisvą, kritinę, politiškai ir pilietiškai angažuotą asmenybę. Nuėjusi dirbti į mokyklą atsidurčiau dviprasmiškoje situacijoje, nes turėčiau arba konfliktuoti su mokymo programomis, arba joms paklusti.

- Ar ne dėl to Lietuvą palieka jauni, sąmoningi žmonės, siekiantys prasmingų ir kokybiškų studijų užsienyje?

- Pažįstu labai gerai besimokiusį vaikiną, kuris išvažiavo studijuoti į Bristolio universitetą Didžiojoje Britanijoje ir ten kuo puikiausiai baigė tarptautinės teisės studijas. Kodėl jis nesirinko analogiškų studijų Lietuvoje? Jo atsakymas į šį klausimą elementarus - tėvai neišgalėjo padėti susimokėti už studijas. O tuo, kad gaus valstybės finansuojamą krepšelį, jis nebuvo garantuotas. Lietuvoje paskolą gavęs studentas jau nuo pirmų dienų priverstas atsiskaitinėti su banku, o Didžiojoje Britanijoje studentas paskolą pradeda grąžinti tik pradėjęs dirbti pagal įgytą specialybę. Danijoje aukštasis mokslas išvis nemokamas. Tiesa, ten yra stojamieji egzaminai, tačiau taip užtikrinama, kad ateis sąmoningi, motyvuoti ir mokytis norintys studentai.

- O kas užims tuštėjančią Lietuvą? Pabėgėliai iš Afrikos?

- Nyksta ištisi kaimai, mažėja gyventojų ir mano gimtuosiuose Šiauliuose. Liūdna į tai žiūrėti. Tiek mūsų šalies piliečiams, tiek atvykėliams gresia tapti net ne kosmopolitais, bet statistiniais ekonominiais darbininkais, geresnio gyvenimo ieškančiais svetur. Įdomu, kaip ketinama atskirti pabėgėlius iš karo zonos nuo elementarių ekonominių pabėgėlių? Politikai kalba tik apie vieną dalyką - apie pabėgėlių kiekį, kurį mums reikia priimti. Niekas jau neklausia, ar mes jų norime, ar galime priimti, tuo visa diskusija ir baigiasi. Kas bus po to - neaišku, nėra jokios strategijos. Jie išeis į visuomenę, o visuomenė akivaizdžiai yra nepasirengusi jų priimti. Mūsų šalies piliečiai jaučiasi diskriminuojami, nes pabėgėliams be eilės bus suteiktas būstas, medicinos paslaugos, o Lietuvos piliečiai ir toliau turės stumdytis eilėse. Juk į užsienį išvykę lietuviai ten nėra išskirtiniai, gyvena pagal tas pačias taisykles, kaip ir tų šalių gyventojai. Pastebiu keistą žaidimą - mums reikia priimti pabėgėlius, mes juos priimsime, o tada jau kaip bus, taip bus.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“