"Privalomos" knygos vaikams šokiruoja suaugusiuosius

"Privalomos" knygos vaikams šokiruoja suaugusiuosius

Bet kuris tėtis ir mama tikriausiai labai apsidžiaugia pamatę savo vaiką, skaitantį knygą. Šiais laikais, kai visi be perstojo maigo išmaniuosius telefonus arba sėdi prie kompiuterio, tai išties džiuginantis vaizdas. Tik ne kiekvienas tėtis ir mama pasidomi, ką gi atžala skaito. Nebent viršelį apžiūri, permeta akimis pavadinimą, autorių ir tai, kas ant knygos nugarėlės parašyta. Retai pasitaiko, kad tėvai pirma patys perskaitytų knygą, kurią parsinešė jų vaikas. Juo labiau jei kūrinys - iš privalomos arba rekomenduojamos literatūros sąrašo, kurį pateikė lietuvių kalbos mokytoja. Ne tik pateikė, rekomendavo, bet ir pareikalaus atsiskaityti.

Taigi tėvai džiaugiasi matydami savo vaiką skaitantį, tačiau būna ir taip, kad ima ir patys perskaito tą privalomą literatūrą. Ir savo akimis patikėti negali...

Giedrės pasakojimas

"Mano dukrai - 10 metų. Neseniai ji iš bibliotekos parsinešė krūvą knygų, sakė, išsirinkusi pagal lietuvių kalbos mokytojos duotą sąrašą. Niekada iki šiol netikrindavau, kokias knygas rekomenduoja mokytoja ir ką dukra parsineša iš bibliotekos: mes pasitikime specialistais.

Vakarais skaitome visa šeima, kiekvienas - pagal savo amžių ir literatūrinį skonį. Mudu su vyru - savo knygas, dukra - savo. Tik atsitiktinumo dėka supratau, kaip svarbu yra perskaityti ir tai, ką skaito vaikai...

Vieną vakarą į svečius užsukusi giminaitė įdomumo dėlei paėmė į rankas dukros skaitomą Vytauto Račicko knygą "Nebaigtas dienoraštis". Perskaičiusi ji pasidomėjo, ar mes įsitikinę, jog dešimtmetė yra pasirengusi tokiam tekstui ir ar jis, mūsų manymu, tikrai vertingas. Ji pacitavo knygoje aprašomas iškrypėlio priekabiavimo prie paauglės, nuogalių grupinio sekso svingerių klube ir panašias šokiruojančias scenas. Personažai paaugliai šioje knygoje kaip niekur nieko vartoja žodžius "oralinis", "grupinis seksas", "falas", "orgazmas" ir panašiai...

Buvome šokiruoti. Gerai, jeigu vaikas, pirmąsyk susidūręs su tokiais žodžiais, apie jų prasmę paklaus mūsų, o jeigu - kaip dabar įprasta, nes paprasta - jis pasinaudos "Google", įrašys į paieškos sistemą žodį "oralinis" arba "grupinis", "orgazmas" ar "svingeriai" - įsivaizduokite, kokią vaizdinę medžiagą jam pateiks paieškos sistema...

Mes su vyru netekome amo iš nuostabos, kad tokią knygą galėjo rekomenduoti mokytoja. Kai patys ją perskaitėme, mums nekilo nė mažiausios abejonės, kad su vertinga literatūra ji neturi nieko bendra: žodynas skurdus, kalbos kultūra nepažįstama (mūsų aplinkoje taip nebendraujama), amoralūs ir net anomalūs reiškiniai pateikiami kaip kasdieniai, įprasti. Apie knygos kokybę ugdymo prasme nėra ko nė kalbėti...

Kai paklausėme dukros, kaip šis skaitalas atsidūrė jos rankose, mergaitė paaiškino, kad mokytojos duotame sąraše buvo kita šio autoriaus knyga, bet ji pasiėmusi šią, nes tokią skaito jos klasės draugė. "Jai patiko, tai pasiėmiau ir aš - juk autorius tas pats", - paaiškino dukra.

Taigi priekaištauti mokytojai neturime pagrindo - ji "Nebaigto dienoraščio" nesiūlė, rekomendavo to paties autoriaus kitą knygą - "Šlepetė". Priėjome išvadą, kad patys privalome skaityti tai, ką skaito vaikas, nes jo rankose gali atsidurti bevertė ir netgi žalinga knyga. Tą pačią žinią norėtume perduoti ir kitiems tėvams."

Lauros pasakojimas

"Šį pavasarį, baigiantis mokslo metams, lietuvių kalbos mokytoja elektroniniame dienyne pateikė "Privalomos literatūros sąrašą 7 klasei". Šias knygas privalu buvo perskaityti vasaros atostogų metu. Gavę sąrašą, tėvai knygas perka, skolinasi, ieško jų bibliotekose ir t. t. bei ragina vaikus skaityti. Mano dukra, įpusėjusi sąraše nurodytą V. Račicko knygą "Baltos durys", man pasakė, kad blogai jaučiasi ją skaitydama. Tuomet perskaičiau ir aš. Prisipažinsiu, patyriau tą patį jausmą: šleikštulį. Knygos tematika - erotika ir kvaišalai, tekstas skurdus, kupinas barbarizmų. Akivaizdus komercinis "popsas", parašytas siekiant pigaus populiarumo ir šokiravimo.

Elektroniniame pašte, tėvų grupėje, iškėliau klausimą dėl privalomos literatūros, paraginau tėvus diskutuoti. Reakcija buvo pasyvi. Šių mokslo metų pradžioje per tėvų susirinkimą vėl kėliau tą patį klausimą. Deja, jame dalyvavo gal 8 tėvai iš 28, ir iš tų aštuonių tik viena mama susidomėjo mano keliama problema. Sunku pasakyti kodėl. Galbūt dauguma tėvų visiškai pasitiki mokytojų kompetencija ir nenori kištis į ugdymo procesą, gal žiūri skeptiškai į tokias kaip mano iniciatyvas, nes nemano, kad galima ką nors pakeisti, o gal bijo pakenkti vaikui užsitraukdami mokytojų antipatiją.

Po susirinkimo lietuvių kalbos mokytoja per klasės auklėtoją perdavė tėvams paaiškinimą, kad "yra privaloma ir rekomenduojama literatūra, o V. Račickas nėra įtrauktas į privalomos literatūros sąrašą", vadinasi, tai - rekomenduojamoji literatūra. Auklėtoja taip pat mums perdavė (virtualioje erdvėje), kad lietuvių kalbos mokytoja mano, jog "mokiniai jau nėra tokie jauni, kad negalėtų skaityti tokios literatūros."

Rekomenduojamoji literatūra reiškia, kad vaikas gali pasirinkti, skaityti ar ne. Tačiau jeigu iš "rekomenduotos" knygos rašomas atsiskaitymas ir yra vertinama pažymiu, tuomet toks pasirinkimas tampa priverstiniu, t. y. privalomu, ir problema lieka."

Apie "pažįstamą terpę"

Ant knygos "Baltos durys" nugarėlės parašyta, jog ji skirta "vaikams ir jaunimui", kad atsivertę ją skaitytojai "atsidurs savoje, jiems gerai pažįstamoje terpėje". Čia pat priduriama, jog "paauglių, jaunimo kultine knyga yra tapęs to paties autoriaus "Nebaigtas dienoraštis", ir nepamiršta pridėti, jog "autoriaus kūriniai kasmet patenka į skaitytojų renkamą geriausių knygų penketuką".

Vieniems sava ir pažįstama terpė yra Operos ir baleto teatras, kitiems - erotinio "popso" koncertas; vieni vaikai mėgsta ir žiūri pažintines laidas, kiti - "24 valandas" ar "Farus"; vieni skaityti pasirenka klasiką, kiti - Račicką. "Knygų esama įvairių. Tačiau kaip galima sudarinėti privalomos literatūros sąrašus visiems be išimties klasės vaikams, brukant tokio lygio knygas? - stebisi Laura. - Sutinku, kad dabar laikai kiti ir aktualijos kitos nei tada, kai mes braukdavom ašarą skaitydami "Kliudžiau", tačiau nemanau, kad mūsų vaikus galima sudominti skaitymu tik pakišant knygas apie kvaišalus, smurtą, erotiką."

Kokiais kriterijais vadovaujasi mokytojai, siūlydami vaikams panašią literatūrą? Populiariausių knygų penketukais?

"Komercija skverbiasi net ir į šią sritį, - samprotauja Laura. - V. Račicko knygas leidžia pats V. Račickas - dideliais tiražais. Rašo, leidžia, platina, parduoda. Jam būtina papulti tarp populiariausiųjų, nes taip užsisuka platinimo karuselė - populiariausias knygas įsigyja viešosios bibliotekos ir pan., taigi tiražą išplatinti tampa lengviau, o pakliūti į populiariausių ar skaitomiausių penketukus padeda tokie privalomosios literatūros sąrašai, kuriuos sudaro mokytojai žiūrėdami į "populiariausiųjų penketukus..."

Be moralinio krustelėjimo

Štai kaip minėtas V. Račicko knygas vertina literatūros istorijos ir teorijos specialistė, vaikų literatūros kritikė Danguolė Šakavičiūtė:

"Yra skaitytojų, kurie verkia, skaitydami Vytauto Račicko romaną "Baltos durys". Pavydėtinai gražiai išleista knyga. Populiarus ir mylimas autorius šįkart parašė geresnį tekstą negu "Nebaigtas dienoraštis". Vis dėlto nei aktualijos (bendriausios, išeksploatuotos galopu - narkotikai, pirmosios seksualinės patirtys, nedarni šeima, blogi draugai, savižudybė...), nei formos naujovės (tekstas sudarytas iš 176 pavadinimus turinčių monologėlių - išsikalbėjimų <...>) neką tegelbsti. Skaityti labai lengva ir greita, bet neatrodo, kad autorius išvis gebėtų rašyti paaugliams, jam labiau pavyksta mažesniųjų auditorijoje. Miksuotas pasakojimo laikas neleidžia pastebėti Geno brendimo: pasaulio matymas, raiška, semantika nesiskiria - tiek jo dar mažo, tiek jau suaugusio. Kokį žmogų iš tų fragmentėlių matome? Jam paduoda kvaišalų, kad nurytų - "padariau kaip liepiamas". Nugirdo visi tokią Natašėlę, eina pas ją į kambarį vienas, antras, trečias, ketvirtas, ateina eilė ir Genui, jis tik pastovi, bet "taip ir neįmerkia": miręs Dėdė išsiveda. Kitos dienos epizode svarsto: teis juos ar ne, ji juk nesipriešinusi, paskui parūko, pasivaišina. Dėdės dvasia vėl suramina: "Tu nekaltas, tu nieko nepadarei." Ir jokio moralinio krustelėjimo, jokios emocinės reakcijos, reflektavimo, mintijimo. <...>" ("Literatūra ir menas")

Narkotikai, smurtas, savižudybės

Pamokoje, kurioje 7 klasės mokiniai turėjo atsiskaityti už "Baltas duris", Lauros dukra nedalyvavo: šeima nusprendė, kad geriau "n" raidelė dienyne negu blogas pažymys.

Moteris pridūrė, jog 7 klasės mokiniai rašė atsiskaitymą ir iš kitos kontroversiškos knygos - Kazio Sajos "Liepsnojanti". Knygoje aprašomas "žiaurus pasikėsinimas į Radvilės Kungytės gyvybę - mergina apliejama benzinu ir uždegama, gydytojų ekspertizė parodo, jog prieš tai mergina buvo prievartaujama. Radvilė išgyvena, tačiau patiria siaubingų fizinių ir psichologinių sužalojimų. Patirta tragedija stumia merginą į depresiją ir skatina svarstyti savižudybės klausimą." (Iš R. Milerytės recenzijos)

"Aš neneigiu, kad narkotikai, smurtas, savižudybės ir pan. - temos, kurias reikėtų aptarti su paaugliais mokykloje, tačiau ar tai tikrai turi būti daroma per lietuvių kalbos ir literatūros pamokas?" - abejoja Laura. Juo labiau kad iš vaiko yra reikalaujama atsiskaityti dėl paties knygos perskaitymo fakto. Kaip perskaityta informacija paveikia vaiko psichiką - nesvarbu. Vaikas su šia informacija paliekamas vienas.

Laura įsitikinusi: negatyviai, brutaliai šių dienų tematikai turi būti skirtas kitas laikas, ne lietuvių kalbos pamokose. Ir šias temas turėtų pristatyti specialistai - psichologai, socialiniai darbuotojai.

"Iš literatūros pamokų tikiuosi vaikų žodyno turtinimo ir vertybių išaukštinimo, literatūrinio meninio ugdymo ir prusinimo. Jeigu vaikams brukama skaityti skurdžią literatūrą, tuomet nėra ko stebėtis dėl valstybinių brandos egzaminų rezultatų ir šaukti apie vaikų neraštingumą."

Klausimai Švietimo ministerijai

Kokios vertybės per šiuolaikinę literatūrą turi būti formuojamos vaikams? Ar būtent tokia tematika - narkotikai, seksas, smurtas - turi vyrauti privalomos literatūros sąraše? Ar tokius sąrašus sudaro Švietimo ir mokslo ministerija, ar tai mokytojų pasirinkimas ir kas jį prižiūri? Ar vienintelė išeitis išvengti atsiskaitymo už prastą literatūrą ir nesusigadinti pažymio - praleisti atsiskaitymo pamokas?

Į šiuos klausimus "Vakarų ekspresui" atsakė Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vyr. specialistė Nida Poderienė.

Ar ŠMM specialistai dalyvauja sudarant privalomos ir rekomenduojamos literatūros sąrašus, kuriuos mokytojai pateikia mokiniams? Jei taip - kokiu būdu dalyvauja, kokiais kriterijais remiamasi atrenkant siūlomas skaityti knygas?

Privaloma literatūra, kurią mokiniai skaito ir nagrinėja mokykloje, yra nurodyta lietuvių kalbos pagrindinio ugdymo ir lietuvių kalbos ir literatūros vidurinio ugdymo bendrosiose programose. Lietuvių kalbos ugdymo bendrąsias programas rengia darbo grupės, į kurias įeina kalbininkai, literatai mokslininkai, kalbos ugdymo didaktikos mokslininkas, lietuvių kalbos mokytojai praktikai, dirbantys tose klasėse, kurioms programos rengiamos.

Atkreipiame dėmesį, kad į programinės literatūros turinį įtraukiami tik tie kūriniai, kurie yra meniškai vertingi, svarbūs kultūrinės savimonės formavimuisi ir ugdantys moralines nuostatas.

Privalomos literatūros sąraše yra lietuvių ir užsienio literatūros klasikos kūriniai bei šiuolaikinių autorių, įvertintų nacionaliniu ar tarptautiniu mastu, kūriniai. Šiuolaikinės literatūros autorius, išskyrus tuos, kurie nurodyti kaip privalomi, mokytojas atsirenka, atsižvelgdamas į kūrinio meniškumą, aktualumą formuojant moralines vertybes, plečiant mokinių literatūrinę, kultūrinę patirtį.

Galiojančios lietuvių kalbos (gimtosios) ir lietuvių kalbos (valstybinės) pagrindinio ugdymo (5-10 klasės) bendrosios programos privalomos literatūros turinį, taip pat lietuvių kalbos ir literatūros vidurinio ugdymo programos privalomos literatūros sąrašą su kontekstiniais autoriais tėvai gali rasti tinklalapyje www.portalas.emokykla.lt

Švietimo ir mokslo ministerijos specialistai, atsakingi už ugdymo turinį, dalyvauja priimant sprendimus dėl dalyko bendrosios ugdymo programos rengimo, atnaujinimo ir įgyvendinimo.

Iš privalomos perskaityti literatūros mokiniai turi atsiskaityti. Kokią alternatyvą turi mokinys, jeigu jo tėvai mano, kad knygos (už kurią atsiskaitoma) turinys yra menkavertis ir netgi žalingas vaiko psichikai?

Kiekvieno mokomojo dalyko mokytojas pats sprendžia dėl mokymosi organizavimo ir pasiekimų vertinimo būdų. Literatūros kūriniai skaitomi ir nagrinėjami, siekiant įgyti ugdymo gebėjimų, nurodytų ugdymo programose. Nacionaliniai ir tarptautiniai mokinių skaitymo gebėjimų tyrimai rodo, kad nuolatinė skaitymo praktika lemia aukštesnius mąstymo gebėjimus - suvokti, interpretuoti, reflektuoti, vertinti įvairaus pobūdžio tekstus. Kuo mokiniai daugiau ir sudėtingesnių kūrinių skaito, tuo jų tekstų suvokimo gebėjimai aukštesni. Tai turi įtakos ne tik lietuvių kalbos, bet ir kitų mokomųjų dalykų mokymuisi.

Grožinės literatūros kūriniai turi įtakos mokinių pasaulėjautos ir pasaulėžiūros formavimuisi. Kilus klausimams, kodėl savarankiškam skaitymui atrinkta viena ar kita knyga, mokytojas turėtų tėvams argumentuoti, kodėl būtent šią knygą siūlo mokiniams perskaityti.

Ar V. Račicko "Baltos durys" ir "Nebaigtas dienoraštis" yra įtrauktos į vaikams bei jaunimui rekomenduojamos literatūros sąrašą? Kaip tėvams žinoti, ar kuri nors konkreti knyga yra privaloma skaityti?

Ne, minėtų V. Račicko knygų programinės literatūros sąraše tikrai nėra. Mes pasitikime mokytojais, kurie yra išsilavinę, baigę aukštąsias mokyklas, studijavę filologiją ir geba atskirti, ar knyga turi meninę bei ugdomąją vertę, ar ne.

Mokytojos pasakojimas

"Vakarų ekspresas" pasikalbėjo ir su mokytoja, septintos klasės mokiniams sudariusia sąrašą neva privalomų skaityti knygų, iš kurių kelios šokiravo tėvus. Mokytoja neslėpė nuoskaudos, kad skandalas keliamas, jos žodžiais, "už nugaros", nes apie tėvų nepasitenkinimą ji sužinojusi tik iš žurnalistės skambučio. "Taip, aš gavau laišką iš vienos mamos ir jai atsakiau, kad tai nėra privaloma literatūra. Aš įvardijau kaip privalomą tik todėl, kad mokiniai skaitytų." Paklausta, ar ji aptarė su mokiniais, skaičiusiais "Baltas duris", įspūdžius, mokytoja sakė, jog dar iki to nepriėjo, tačiau toks aptarimas gali būti. Pokalbininkė patikino, kad pati minėtą knygą skaitė ir vertina palankiai, kaip ir jo autorių, kuris pats lankėsi mokykloje ir paliko jai gerą įspūdį. Pedagogė teigė nemananti, kad 12-13 m. paaugliams tokios tematikos literatūrą skaityti per anksti, nes, jos žiniomis, 7 klasės moksleiviai savarankiškai jau skaito Kingo romanus, "Saulėlydį" ir net "Penkiasdešimt pilkų atspalvių".

Kaip atskirti gerą knygą nuo blogos?

Nors kiekvieno žmogaus literatūrinis skonis yra subjektyvus dalykas, vis dėlto knygų vertinimui būdingi ir tam tikri objektyvūs kriterijai. Apie tai pasikalbėjome su literatūrologe, vaikų ir paauglių literatūros tyrėja doc. dr. Asta Gustaitiene.

Kokie yra ryškiausi geros knygos vaikams požymiai?

Pirmiausiai tai meniška kūrinio kalba ir tai, kaip autorius į vaikų pasaulį perkelia suaugusiųjų gyvenimo modelius bei vertybes: ar vaizduojamas pasaulis nėra pernelyg supaprastintas, ar išlieka tradicinė gėrio ir blogio atskirtis (ar jie nesusilieja). Knygose vaikams turi išlikti aiškios priešybės - gera ir bloga, tiesa ir melas. Jeigu vaiko sąmonėje iškreipiamas tradicinių dalykų įsivaizdavimas, samprata ir vertinimas, jis pamažu praranda imunitetą egzistuojančiam blogiui, tampa linkęs nebekreipti į jį dėmesio.

Kas gali padėti vaikui atskirti geras knygas nuo blogų?

Tai, ką renkasi jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikai, labiausiai vis dėlto priklauso nuo suaugusiųjų. Vaiko prusinimas, vertybių, taip pat ir literatūrinio skonio formavimas prasideda šeimoje, nuo mažų dienų, nuo pasakėlių skaitymo. Daug įtakos turi tai, ar skaitantys yra patys tėvai, ką jie skaito ir ar domisi vaikų literatūra. Vargu ar vaikas pats, be suaugusiųjų pagalbos, atras pasaulinės klasikos kūrinius arba naujas, kompetentingų žmonių gerai įvertintas knygas. Draugiškas tėvų, mokytojų patarimas (ne "privalomi sąrašai") - pats geriausias orientyras knygų vandenyne.

Kokias knygas vaikams ir paaugliams rekomenduotumėte jūs?

Geras pagalbininkas ir patarėjas tėvams, padedantis susiorientuoti šiuolaikinėje vaikų literatūrje, galėtų būti Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus tinklalapis rubinaitis.lnb.lt. Čia skelbiama informacija apie vaikų knygas, kūrėjus, pateikiami kompetentingi vertinimai ir propaguojama tik brandi, vertinga literatūra.

Įvardykite tris vertingas įvairiais požiūriais knygas. Aktualias, šiuolaikines, kurios patiktų paaugliams.

Iš paauglių literatūros man pačiai labai patinka Rebekos Unos "Atjunk". Taip pat rekomenduočiau perskaityti Akvilinos Cicėnaitės "Niujorko respublika", Dainos Opolskaitės "Eksperimentas gyventi" (ši yra gana niūri, su daugeliu gyvenimo šešėlių knyga). Šios trys mano paminėtos knygos laimėjo paauglių literatūros konkursą. Vertintojai buvo tiek kompetentinga komisija, tiek ir patys paaugliai.

Kaip atskirti gerą knygą nuo blogos?

LITERATŪROLOGO KOMENTARAS

Dr. Kęstutis URBA, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentas, vaikų literatūros tyrinėtojas, vadovėlių vidurinėms mokykloms autorius, Tarptautinės vaikų knygų tarybos (IBBY) Lietuvos skyriaus pirmininkas, žurnalo "Rubinaitis" steigėjas ir redaktorius

Papildomos literatūros sąrašų negalima vadinti privalomais. Jie gali būti tik rekomendacinio pobūdžio. Ir jeigu mokytojas imasi atsakomybės sudaryti tokį sąrašą, be abejo, jis turi būti pats perskaitęs tas knygas, o ne vadovautis nuogirdomis.
Kartais bibliotekininkai džiaugiasi, kad vaikai graibsto vieną ar kitą knygą, bet kai jų paklausi, ar jie patys jas skaitė - deja, atsakymas neigiamas. Mokytojo, tėvų, bibliotekininko uždavinys - nukreipti vaiką prie etiškos, meniškos literatūros. Žinoma, bibliotekininkas negali neduoti vaikui jo pasirinktos prastos knygos, tačiau jis gali patarti ir nukreipti prie geresnės.
Negatyvi tematika - gyvenimo dalis, tačiau didelė klaida siūlyti mokiniams tik vieno pobūdžio literatūrą, ypač tokią, kuri prasilenkia su jų amžiumi. Juk esama ir daug stiprių, pozityvių knygų, kurios pakylėja dvasią. Rekomenduoti dvylikamečiui V. Račicko "Baltas duris" ar "Nebaigtą dienoraštį" - tai yra baisu. Jas galėtų skaityti nebent 9-10 klasių mokiniai. Dabar neimsiu vertinti šio autoriaus kūrybos vertės, pasakysiu tik tiek, kad ten yra dviprasmiškų, abejotinų dalykų.
K. Sajos "Liepsnojanti" taip pat skirta toli gražu ne dvylikamečiams ar trylikamečiams. Ją būtų galima rekomenduoti 9-10 klasės mokiniams.
Esama įvairių nuomonių dėl vaikų literatūros parinkimo, daug kalbama apie vaiko teisę knygas rinktis pačiam, tačiau esu įsitikinęs, jog tėvai, šeima turi teisę ir pareigą vertinti bei reguliuoti šiuos pasirinkimus, tai pirmiausiai yra jų atsakomybė.
---------------------
PSICHOLOGĖS KOMENTARAS

Gintarė JONUTIENĖ, vaikų psichologė

Apie seksą, smurtą, iškrypimus ir kitus negatyvius gyvenimo reiškinius vaikai turi sužinoti tinkamu laiku, tinkamoje vietoje ir iš patikimų šaltinių. Šešerių metų vaikas gali tiesiai šviesiai paklausti tėvų, iš kur aš atsiradau, o štai 12 metų jau labiau linkęs ieškoti informacijos pats arba paklausti draugų. Todėl labai svarbu, kad tėvai stebėtų, kuo domisi (taip pat ir ką skaito, ką žiūri, kokius puslapius internete lanko) jų atžalos ir savo iniciatyva paskatintų aptarimą tos negatyvios informacijos, kuri nori nenori ateina iš pasaulio. Tik tėvai, šeima gali padėti vaikui išsiugdyti kritišką požiūrį į reiškinius, kurie nėra priimtini, toleruotini, tačiau šiaip ar taip egzistuoja.
Tiek lytinis švietimas, tiek informacija apie narkotikus ar iškrypimus, mano manymu, nėra filologo kompetencija. Vien tik pasiūlyti vaikui literatūrą, kuriame pateikiama tokio pobūdžio informacija, ypač neatsižvelgiant į vaiko amžių, individualias suvokimo galimybes ir pan., ir po to palikti jį vieną, be analizės ir aptarimo, - be abejo, tai gali padaryti neigiamą poveikį vaiko psichikai.
-------------------------------------

TĖVAMS ŽINOTINA

Tokie knygų sąrašai, kuriuos gauna mokiniai iš lietuvių kalbos mokytojų, nėra privalomi. Jie - rekomendacinio pobūdžio. Jeigu manote, kad viena ar kita knyga jūsų vaikui netinkama, kreipkitės į mokytoją.

Pavyzdys. "Privalomos literatūros sąrašas 7 klasei" sudarytas individualiu mokytojos pasirinkimu.
B. Vilimaitė. Papartynų saulė.
J. Erlickas. Humoreskos (pasirinkti kūriniai).
V. Račickas. Baltos durys.
K. Saja. Liepsnojanti.
A. Konan Doilis. Užrašai apie Šerloką Holmsą.
D. Defo. Robinzonas Kruzas.
L. Lauri. Siuntėjas.
R. Brėdberis. Pradžios pabaiga arba Akies mirksniu (pasirinkti kūriniai).
E. A. Pou. Raudonosios mirties kaukė (pasirinkti kūriniai).
------------------

KĄ RENKASI VAIKAI
Rinkdamiesi, kokią knygą skaityti, didžiausią prioritetą vaikai teikia:
* autoriui, kurio kitas knygas jie jau skaitė anksčiau;
* viršeliui bei pavadinimui;
* draugų rekomendacijoms;
* tėvų ir mokytojų rekomendacijoms.
* Jeigu skaitydamas knygą, vaikas ko nors nesupranta, jam dažniausiai paaiškina mama, tėtis, mokytoja, arba išsiaiškina pats.
* Naujausiais "Spinter tyrimų" duomenimis, daugiausia knygų Lietuvoje skaito 7-10 m. vaikai.
PAGAL ŽANRĄ
didžiausią prioritetą vaikai teikia:
* nuotykių knygoms;
* knygoms apie magiją;
* fantastinėms knygoms;
* dienoraščiams;
* knygoms apie bendraamžius;
* siaubo istorijoms;
* knygoms apie gamtą ir gyvūnus.
(Duomenys iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros centro vyr. bibliografės D. Andriuškevičienės pranešimo, skaityto š. m. spalio 8 dieną tarptautinėje konferencijoje "Vaikų ir jaunimo skaitymas kaip iššūkis XXI amžiuje: bibliotekos socialiniams pokyčiams 2015")

Sidebar placeholder