Rimantas Vaitkus: "Reikia formuoti kūrėją"

Pastaruoju metu Švietimo ir mokslo ministerija sulaukia nemažai kritikos dėl įvedamų naujovių, brandos egzaminų vykdymo tvarkos, tačiau dabar svarbiausias klausimas - mokytojų atlyginimai ir galimi streikai.

Turbūt nelabai maloni tema ministerijai - mokytojų ketinimai streikuoti. Kaip galėtumėte pakomentuoti jų reikalavimus?

Streikas - normali, civilizuota protesto išraiškos forma tuo atveju, jei nepavyksta susitarti kitaip. Bet dalis profsąjungų ateina ir iškart pradeda kelti reikalavimus, sakydami: "Arba jūs įvykdote, arba streikas." Vienas iš streiko šalininkų reikalavimų yra atkurti krepšelio dydį, turėtą iki 2009 metų. Tam papildomai reikėtų per 250 milijonų litų. Kai šis reikalavimas išsakomas birželio 18 dieną ir sakoma, jog pokyčiai turi būti nuo šių metų rugsėjo pirmosios, tai atrodo mažų mažiausiai neatsakinga. Susidūrėme su didžiuliu iššūkiu - mūsų maisto produktų eksporto draudimu. Tai mums neduos jau suplanuotų biudžeto įplaukų. Keista, kad mokytojai, kurie turi aukštąjį išsilavinimą, kurie šviečiasi, mato, kas vyksta pasaulyje, kelia tokius reikalavimus. Arba jie mažų mažiausiai yra nesuprantantys, arba inspiruoti kažkokių išorės jėgų.

Ketinama keisti krepšelio, apie kurį kalba profsąjungos, dydį?

2010, 2011, 2012 ir net 2013 metais krepšelis nebuvo keičiamas. Suprantama, buvo taupymo režimas, kam mes nelabai pritarėme, bet buvo taip padaryta. 2014 metais krepšelis padidėjo 38 litais, 2015 metų biudžeto projekte krepšelis vėl bus didinamas. Taip, ne tuo tempu, kokiu reikalauja profsąjungos, bet jis didėja be jokių streikų, nes valstybė skaičiuoja, kam atiduoti daugiau. Susėskime ir kalbėkimės konstruktyviai, ką galime padaryti turimais pinigais. Ne paslaptis, kad turime mokytojų pensininkų, kurie galbūt galėtų eiti į užtarnautą poilsį, galbūt daliai mokytojų reikėtų pamiršti mokyklą ir pereiti dirbti su kitomis amžiaus grupėmis.

O ar apie tai bandėte kalbėtis su profsąjungomis?

O su kuo kalbėtis, kad niekas neatėjo? Birželio 17 ar 18 dieną mes spaudoje pamatėme šešis reikalavimus ir jau po 3 valandų aš turėjau skaičiavimus, kiek tai kainuoja. Tai kainuoja pusę milijardo litų - tuos pinigus reikia iš kažkur paimti. Jei mes manome, kad mūsų šalis yra labai saugi, tai galbūt neleiskime pinigų krašto apsaugai? Bet ar neatsitiks taip, kad vėliau kažkam teks prisiimti atsakomybę dėl to, kad nebuvome pasirengę krašto gynybai, kai mūsų kaimynės agresija tik stiprėja? Mes turime įvertinti viską. Abejoju, ar tikrai nėra Georgijaus juostelių švarkų atlapuose. Valdžia nėra akla ir kurčia, bet raginu mokytojus ir profsąjungas susėsti prie bendro stalo ir kalbėtis - apie klasių komplektų finansavimą, apie etatinį darbo apmokėjimą, apie jungtinius mokyklų tinklus, projektinius darbus...

Neseniai buvo paskelbta, jog ketinama įtvirtinti privalomą priešmokyklinį ugdymą.

Ši naujovė, kurią siūlysime keisdami Švietimo įstatymą, yra skirta tam, kad mokymo rezultatai pradinėje, pagrindinėje mokykloje būtų kuo geresni. Yra atlikta serija tyrimų, kurie aiškiai parodo, kad ankstyva investicija į vaiko mokymą - ar tai bus pasakų skaitymas šeimoje, ar darželis ir kažkokios pamokėlės arba ankstyvasis priešmokyklinis mokymas, duoda labai gerus rezultatus. Gerėja vaiko rašymo, skaitymo, skaičiavimo įgūdžiai. Priešmokyklinis ugdymas - pratęsimas veiklų, kurios vyksta darželiuose. Laisva forma, atsižvelgiant į vaiko amžių. Tik yra keletas iššūkių, visų pirma - finansinis. Reikės apie 50 milijonų litų per metus, o ketvirtadalį šios sumos reikėtų numatyti jau 2015 metų biudžete.

Dar viena naujovė - minimalaus stojamojo balo įvedimas. Kas nulėmė tokią naujovę?

Vieni minimalų pereinamąjį balą vadina barjeru, apribojančiu studentų skaičių, kiti - priešingai, jau keletą metų taiko minimalų stojamąjį balą dėl labai paprastos priežasties. Gebėjimai studijuoti turi būti kažkokiu būdu pamatuojami, žmogus turi būti pasirengęs studijoms. Kadangi aukštųjų mokyklų finansavimas priklauso nuo studentų skaičiaus, tai reikštų, kad jos, įvesdamos tokį balą, savo sprendimu nusikerta tam tikrą skaičių studentų. Tačiau ar jo neįsivesdamos šios mokyklos nedaro meškos paslaugos tiems žmonėms, kurie šiuo metu nėra pasirengę akademinėms studijoms, kurie galėtų užsiimti amato mokymusi ir projektuotų savo ateitį mažiau ambicingai, bet naudingai.

Pastebima, kad profesinis mokymasis pritraukia daug diplomuotų absolventų - ar ateina tie, kuriems sunkiau sekėsi aukštosiose, ar reikia sunerimti, kad jos praranda gebėjimą paruošti specialistus darbui?

Jei žmogus mokėsi ketverius metus, o vėliau dar mokosi papildomai metus ar dvejus, tačiau nusileisdamas į žemesnį lygmenį, rodo, kad yra prarasti pinigai. Tai, ko gero, yra bėda tų studijų programų, kurios orientuotos į bendresnį išsilavinimą, bendrąsias kompetencijas, nieko konkretaus nerengiant darbo rinkai. Iš kitos pusės, turėdamas aukštąjį išsilavinimą, jis giliau supranta dalykų specifiką, turi fundamentinių mokslo žinių. Galbūt po kurio laiko tokiam žmogui kils impulsas sujungti darbo patirtį su anksčiau įgytomis akademinėmis žiniomis. Tokia simbiozė yra stiprus dalykas.

Klaipėdos universitetas ką tik išsirinko naują rektorių. Kaip Jūs vertinate naująjį vadovą Eimutį Juzeliūną?

Manau, kad Klaipėdos universiteto bendruomenė išsirinko labai ryškų mokslininką, tiksliųjų mokslų atstovą, žmogų, gyvenimą pašventusį mokslui, žmogų, kurį ir aš pats asmeniškai pažįstu, nes abu esame chemikai. Iš tikro darbas Klaipėdos universitete jam nebus labai lengvas. Visokių vėjų čia pūtė, turėjome diskusijų ir dėl Jūrinio slėnio kūrimo, ir dėl mažėjančio studentų skaičiaus, mažėjančio universiteto patrauklumo. Noriu palinkėti naujajam rektoriui didelės sėkmės, kad jo pečiai atlaikytų visas negandas ir jis galėtų sėkmingai išplukdyti Klaipėdos universitetą į gilius, teisingus vandenis.

Jūsų manymu, geriau, kai įstaigai vadovauti ateina naujas, su ja nesusijęs žmogus?

Visiškai naujas žmogus yra iššūkis ir aukštajai mokyklai, nes jis turi susipažinti su esama situacija, su kolektyvu ir rasti savo šalininkų, nes vienas rektorius nieko padaryti negali, jis turi turėti gerą komandą. Priminčiau, kad kažkada prie Klaipėdos universiteto vairo buvo stojęs profesorius Stasys Vaitekūnas, kuris, manau, sėkmingai vadovavo ir per dešimtmetį universitetas tapo žinomas, matomas, girdimas ir rado savo veiklos nišą. Visiškai nesvarbu, ar vadovas - senbuvis, ar naujas darbuotojas, svarbu, kad universitetas turi nuolat keistis.

Ministrui Dainiui Pavalkiui viešint Šiauliuose buvo kalbama ir apie galimas Šiaulių ir Klaipėdos universitetų jungtuves. Ar ministerija mato tokią viziją?

Nutolusių per atstumą universitetų jungimasis nėra kažkas naujo Europos aukštojo mokslo erdvėje, pavyzdžių yra Suomijoje, Vokietijoje. Svarbu, kad tas jungimas nebūtų dirbtinis, reikia, kad vienas universitetas ir jo bendruomenė papildytų kitą. Bet ar universitetai jungsis, ar ne, priklausys nuo pačios bendruomenės - ar ji pasirengusi tam. Lietuvoje turime tik vienas jungtuves - Medicinos universiteto ir Veterinarijos akademijos, kurios susijungė į Sveikatos mokslų universitetą. Jiems pavyko gana nesunkiai suformuoti bendrą branduolį, kartu išlaikant abiejų aukštųjų mokyklų kolektyvus, kurie turi savo struktūrą, savo katedras ir fakultetus.

Jei Klaipėdos ir Šiaulių universitetų bendruomenės nuspręstų jungtis, kokį vaidmenį čia vaidintų ministerija?

Esame numatę tam tikrą finansinį paskatos mechanizmą, bet aš tikrai sakau - tai nėra lengvas procesas, jis užima daug laiko, reikia daug diskusijų, kaip geriau padaryti. Mes turime tam pribręsti. Kol kas, bent jau šiemet, apie tai nekalbame. Šis klausimas gali vėliau, gal kitąmet, iškilti.

Svarstoma, koks galėtų būti aukštasis mokslas po keliolikos metų. Kokia Jūsų vizija?

Pirmiausia, Lietuvos aukštasis turėtų būti konkurencingas Europos aukštojo mokslo erdvėje - savo išskirtine kokybe. Turime didinti tarptautiškumą, galbūt turėtume turėti tarpdisciplinines studijas, kurių reikės sparčiai besikeičiančiai darbo rinkai. Reikia galvoti, jog aukštoji mokykla ne tik formuoja kompetencijas, bet ir formuoja kūrėją, inovatorių, kūrybinę asmenybę. Juk kuo toliau, tuo labiau paprastą rutininį darbą pakeičia mašinos ir robotai, tad reikia, kad žmogus gebėtų susikurti sau darbo vietą.

Kalbamės Rugsėjo pirmosios išvakarėse. Ko norėtumėte palinkėti akademinėms bendruomenėms?

Palinkėčiau, kad Rugsėjo pirmosios šventė nebūtų vien tik darbinė, bet tokia, kuri suteikia vilties. Linkėčiau visiems pedagogams, studentams, moksleiviams, tėveliams, kitiems šeimos nariams, kad šis šventės užkratas galėtų tęstis visus metus, kad pavasarį, kai jau matysim, ką per tuos metus nuveikėme, raškysime darbo vaisius, galėtume pasidžiaugti, kad metai praėjo tikrai gerai ir ne veltui.