"Šis spektaklis - mano kūdikis"

Unikalią lietuvių filologijos ir režisūros specialybę (LLR) Klaipėdos universitete baigę pedagogai neleidžia suabejoti - dar studijų metais įskiepytas kūrybinis pradas gyvas ir po kelių dešimtmečių. Tą pačią specialybę skirtingais laikotarpiais baigusius į bendrą kūrybinę erdvę "LLR+" burianti režisierė Audra Lenkauskienė šį rudenį žiūrovus maloniai nustebino nauju kūdikiu - pagal Romualdo Granausko apysaką "Su peteliške ant lūpų" sukurtas literatūrinis pojūčių spektaklis nepalieka abejingų.

Įdomu tai, kad per šį spektaklį žiūrovai sėdi ne įprastoje jiems vietoje, o scenoje, didžiąją spektaklio dalį - užrištomis akimis...

"Ar nebijai tamsos? Ar gali išdrįsti užmerkti akis ir įsiklausyti į savo širdies kuždesį, artimo atodūsį, išėjusių nepasakytą žodį? Ar nebijai šviesos? Ar išdrįsi pažvelgti į savo baimes, artimo ašaras ir iš ten nebegrįšiančių liūdną šypsnį?" - intriguoja spektaklio aprašas.

Iš tiesų po spektaklio ne vienas žiūrovas pripažino seniai patyręs tokius gilius pojūčius. Įdomiu išbandymu šis spektaklis tapo ir aktorėms - lietuvių kalbos, literatūros ir teatro mokytojoms Vilhelminai Paniuškienei ir Auksei Naujokienei.

Audra, esame įpratę matyti jūsų išskirtines literatūrines kompozicijas, spektaklius, kuriuose vaidina moksleiviai. Kaip kilo mintis į sceną privilioti mokytojus?

Klaipėdos universitete baigusiųjų LLR specialybę yra labai daug, mes išsibarstę po visą Lietuvą. Neabejoju, kad daugelis iš jų mielai prisimintų buvimą scenoje, todėl ir kilo toks sumanymas. Tačiau pavadinime pridėjome ir ženkliuką "+", kad neužkirstumėme kelio ir kitų specialybių atstovams įsilieti į mūsų gretas.

Kūrybinę erdvę "LLR+" įkūriau praėjusiais metais, tad tai jau antrasis mūsų spektaklis. Kažkodėl labai sureikšminau popiežiaus atvykimą į Lietuvą. Taip mano galvoje gimė pirmasis teatralizuotas literatūrinis spektaklis dešimties Dievo įsakymų tema "Kai Tu mane pakvietei". Jame vaidino trys lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos: Auksė Naujokienė, Edita Miravičiūtė ir Rita Kriščiūnaitė-Andriulionienė. Joms scenoje dainomis talkino Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto dekanas Rimantas Balsys.

Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centre turite teatro studiją "Svajonė" ir skaitovų būrelį. Yra skirtumas repetuoti su moksleiviais ir su mokytojais?

Man lygiai taip pat įdomu dirbti ir su mokiniais, ir su mokytojais. Tačiau neslėpsiu - repetuodama su pastaraisiais patyriau visišką pilnatvę.

Naujasis jūsų režisuotas literatūrinis pojūčių spektaklis išskirtinis vien dėl to, kad žiūrovai didžiąją dalį spektaklio stebi užrištomis akimis. Kaip kilo tokia idėja?

Viskas prasidėjo nuo skaitovų konkurso. Tekstų paieška yra didžiulis darbas. Prieš keletą metų viena lituanistė man rekomendavo dar kartą peržvelgti R. Granausko kūrybą. Tuomet mane labai paveikė jo kūrinys "Su peteliške ant lūpų". Su moksleive paruošėme šio kūrinio ištrauką skaitovų konkursui ir Respublikoje ji užėmė pirmąją vietą. R. Granausko kūryba mane taip įtraukė, kad, ko gero, "išlukštenau" kone visus jo kūrinius. Pirmą kartą gyvenime mane pagavo toks impulsas: "Audra, parašyk rašytojui laišką..." Bet žinote, kaip būna - neišdrįsau, o likimas taip sudėliojo, kad prieš pat konkursą sužinojau apie R. Granausko mirtį. Taip ir neištariau to paskutinio žodžio rašytojui...

Labai ilgai tą kūrinį nešiojau savyje, bet vis nesuradau rakto. Nemoku apibūdinti, ką aš jaučiau, bet žinojau viena - paprastas klasikinis pastatymas šiam kūriniui netiks.

AKTORĖS. Įdomiu išbandymu šis spektaklis tapo ir aktorėms - lietuvių kalbos, literatūros ir teatro mokytojoms Vilhelminai Paniuškienei ir Auksei Naujokienei. Asmeninio albumo nuotr.

Šią vasarą Anapilin iškeliavo mano mama. Tuomet kaip niekad gerai pajaučiau, apie ką rašė R. Granauskas. Artimojo netektį, visą laidotuvių procesą suvoki visai kitais pojūčiais... Tu žiūri ir nematai... Arba matai kitais pojūčiais. Taip staiga gimė ir spektaklio forma. Beliko atrasti aktores, kurios perteiktų mano matymą ir jaustų Granauską.

Man net būtų įdomu pažiūrėti, jei kas nors sukurtų klasikinę tokio spektaklio versiją, nes aš dabar jo neįsivaizduoju kitokio. Mūsų spektaklyje žiūrovai kviečiami susėsti į bendrą ratą, simbolizuojantį amžiną ryšį tarp mūsų visų: gyvųjų ir mirusiųjų, aktorių ir žiūrovų.

Ne veltui sakoma, kad vienam žmogui išėjus į pasaulį ateina kitas žmogus. Mamos netektis man padėjo pagimdyti tiek ilgai lauktą ir nešiotą kūdikį. Myliu be proto šį potyrių spektaklį ir jame vaidinančias aktores - Vilhelminą ir Auksę. Jos dirba su tokia meile, nes kitaip šio kūrinio ir neperteiktum.

Nėra tekę anksčiau gyvenime pačiai stebėti spektaklį užrištomis akimis?

Prieš daug metų esu buvusi viename pojūčių seminare, taip pat esu girdėjusi, kad vyksta vakarienės tamsoje, bet tokio spektaklio man regėti neteko.

Tai tarsi radijo spektaklis?

Ko gero, jei padarytume įrašą, jis puikiausiai skambėtų ir kaip radijo spektaklis. Bet manau, kad buvimas kartu su aktorėmis scenoje veikia kur kas stipriau.

Kokių žiūrovų reakcijų sulaukėte? Kaip jie reaguoja į tai, kad patys turės lipti į sceną ir dar užsirišti akis?

Kantriai. Dalis žiūrovų ateina jau iš anksto žinodami, kad taip bus. Žinoma, kai aktoriai ir žiūrovai taip arti, nuo publikos nusiteikimo priklauso ir kaip suskamba pirmieji spektaklio akordai, kokia energetika, atmosfera susikuria.

Palikti žiūrovą akistatoje su savimi tamsoje iš mūsų pusės buvo labai drąsu. Rizikavome, nežinojome, kokios bus reakcijos. Tad labai malonu buvo girdėti tiek daug gražių ir jautrių žiūrovų atsiliepimų, kad padėjome sugrįžti į vaikystę, kitiems tai buvęs tarsi išsivalymas. Šis spektaklis sukelia labai daug asociacijų. Beje, buvo žiūrovų, kurie panoro stebėti spektaklį dar kartą iš salės. Sako, kad poveikis irgi stiprokas.

"Kiekvienas spektaklis - dar viena galimybė pažinti save"

Vilhelmina PANIUŠKIENĖ, spektaklio aktorė, lietuvių kalbos, literatūros ir teatro mokytoja
Pirmiausia džiaugiuosi lemtingu sutapimu, kad režisierė Audra Lenkauskienė taip pat žavisi mano mylimo rašytojo Romualdo Granausko kūryba. Dėkoju, kad pakvietė mane, patikėjo ir pasiryžo kartu bristi į šį neišsemiamą šaltinį. Jau dabar žinau - viskas pasiteisino. Ir net daugiau. Šis pojūčių spektaklis man labai brangus, atveriantis ne tik veikėjų, bet ir žiūrovų, o ir mano pačios gyvenimą, su skauduliais, žaizdomis, baimėmis, kaltėmis. Atveriantis tam, kad galėtume galbūt net išgyti.
Žiūrovai - spektaklio dalyviai. Ir labai labai svarbūs, nes veiksmas vyksta rate, viskas labai arti: kvėpavimas, atodūsis, užgniaužta rauda, net kvapas. Vieni kitus jaučiame, norom nenorom veikiame. Todėl kiekvienas spektaklis - vis kita patirtis, dar viena galimybė pažinti save.

"Žiūrovų vibracijos veikia ir mus"

Auksė NAUJOKIENĖ, spektaklio aktorė, lietuvių kalbos, literatūros ir teatro mokytoja
Kai režisierė Audra pasiūlė kurti pojūčių spektaklį, pradžioje nelabai suvokiau, kaip visa tai atrodys realybėje. Tačiau visiškai pasitikėjau jos sumanymu, nes žinau: ko Audra imasi, padaro gerai. Juolab kad prie mūsų dar prisijungė ir Vilhelmina - kūrybiška, muzikali aktorė. Dabar matau, kad tas rezultatas, kokio mes pasiekėm, pranoko mano lūkesčius.
Vaidinti spektaklyje, kai žiūrovui užrištos akys, kur kas sunkiau. Negali pasislėpti už vizualių dalykų. Kai užslopinamas vienas pojūtis, suaktyvėja likusieji. Ir ypač gerai pradeda veikti žiūrovų vaizduotė. Tik kiekvieną žiūrovą vaizduotė veda arba klampina skirtingai, priklausomai nuo patirties. Tai liudija ir jų pačių mintys, išsakomos po spektaklio.
Ir dar vienas dalykas, kuris mane pačią jaudina - tai publikos buvimas scenoje. Žiūrovai sėdi ratu, o mes su Vilhelmina jaučiame jų kvėpavimą, dūsavimus, matome ašaras... Tos žiūrovų vibracijos veikia ir mus. Kai kurių spektaklių metu net labai stipriai.