Tuo įsitikino ir Dalia Kiseliūnaitė, iš nevilties bandžiusi įsidarbinti kasininke viename iš prekybos centrų. Nors 59 metų amžius darbdaviams neužkliuvo, pamatę, kad kasininke pageidauja dirbti mokslininkė, jie tik išpūtė akis ir pareiškė, kad vieta užimta.
"Įvertinus dabartinius Švietimo ir mokslo ministerijos reikalavimus, panašu, greitai visi mokslų daktarai geriau eis darbintis į maksimas. Bet tikrai niekas mūsų nepriima. Pavyzdžiui, mano vyras, mokslininkas, šiuo metu - bedarbis", - antrino ir Klaipėdos universiteto (KU) žurnalistikos studijų vadovė mokslų daktarė Daiva Sirtautienė.
Keisčiausia tai, kad mokslininkai jaučiasi nereikalingi, nors pats KU deklaruoja, jog mažėjant studentų skaičiui renkasi mokslinę kryptį.
Kur mokslinė veikla?
„Bandžiau įsidarbinti viename prekybos centre kasininke. Paskambinau, pasakiau, kiek man metų, liepė atsiųsti CV. Išsiunčiau, nieko neatsakė. Tada nuėjau pati. Pasižiūrėjo į mane ir sako: „Jūs iš mūsų tyčiojatės ar darote žurnalistinį tyrimą?“ Sakau: "Nei tas, nei kitas, man reikia darbo." Tada sako: „Mes jau radome žmogų." Nors iš tikrųjų skelbimo dar neišėmė“, - pasakojo D. Kiseliūnaitė.
Klaipėdos universiteto dėstytoja neslėpė, jog iš tiesų labiau eksperimentavo, nei realiai norėjo dirbti kasininke, tačiau ši jos istorija puikiai iliustruoja, kad jos situacijoje atsidūrę žmonės tarsi speičiami į kampą. Dirbdami darbą, kurį myli ir puikiai išmano, neturi šansų išgyventi, o dirbti nekvalifikuotą darbą jų niekas nepriima.
Ieškotis kitos galimybės užsidirbti mokslininkė pradėjo už darbą universitete gavusi 155 eurus. Pagal dabartinius skaičiavimus, iki pensijos jai liko 5 metai.
„Iš tokio atlyginimo bus skaičiuojamos įmokos „Sodrai“, atitinkama bus ir pensija, - profesorei baugu ir pagalvoti apie ateitį. - Turiu tik 0,2 etato, keturias savaitines valandas. Turiu štai ką daryti: skaitau morfologijos kursą 4 savaitines valandas, esu egzaminų komisijose, vadovauju dviem magistro darbams ir vienam daktaro darbui. Taip pat turiu dirbti intensyvų mokslinį darbą, publikuoti ir už jį atsiskaityti, rašyti naujus projektus, kurie galbūt gaus, o gal ir ne, finansavimą, organizuoti konferencijas, už savo pinigus važinėti į jas, rašyti recenzijas mokslo darbams, skaityti visuomenei paskaitas, dalyvauti visuose katedros posėdžiuose, generuoti idėjas, kaip pritraukti studentų, pildyti daugybę popierių ir ataskaitų...“ - vardijo profesorė.
D. Kiseliūnaitė suvokia, kad dėl studentų skaičiaus mažėjimo mažėja ir dėstytojų darbo krūviai. Bet, pasak jos, kyla kitas - prioritetų - klausimas.
„Ar universitetas nevykdo mokslinės veiklos? Jeigu vykdo, turėtų susitvarkyti kryptis, kurios universitetui atrodo perspektyvios ir įdomios, bei atsirinkti žmones, kurie tose kryptyse yra ką nors įdomaus nuveikę, kad dirbtų toliau, o ne šitaip trupinti trupinukais“, - kalbėjo D. Kiseliūnaitė.
Profesorė sakė esanti pribrendusi dideliems monumentaliems darbams. Bet gaudama tokį apgailėtiną atlyginimą, suprantama, negali išgyventi.
„Jei aš įsidarbinčiau kitur, kad ir kasininke, nebegalėčiau dirbti mokslinio darbo. Juk į mokslinį darbą turi įsigilinti, gyventi juo ir sapnuoti 24 valandas per parą, o ne prisėsti vos 10 minučių per dieną. Man skaudu dėl to, kad Lietuva į mane investavo nemažai pinigų ir dabar numeta kaip nereikalingą. Tokia tendencija rodo, kad mūsų aukštasis mokslas yra chaotiškas. Jei ir turi kokius prioritetus, tai tik tiems taikomiesiems dalykams, kuriuos remia Europos Sąjunga“, - apgailestavo D. Kiseliūnaitė.
„Atlyginimai nedidėja 15 metų“
„Iš tiesų tai didžiulė gėda valstybei, jei turime nuolatos kalbėti apie mažus mokytojų ir dėstytojų atlyginimus. Graudu, kai išsilavinę žmonės šitiek metų siekia mokslo, tampa savo srities specialistais, bet yra tarsi nebereikalingi“, - pritarė Klaipėdos universiteto studijų prorektorė Leta Dromantienė.
Pasak L. Dromantienės, jei D. Kiseliūnaitė turėtų visą etatą, pagal profesorei taikomą koeficientą jos atlyginimas siektų 1 065 eurus. Deja, ji turi tik penktadalį etato.
„Visi profesoriai tiek uždirba. Pavyzdžiui, aš į Klaipėdos universitetą atėjau dirbti iš Mykolo Romerio universiteto, kuriame, turėdama pusę etato, gaudavau tik 350-380 eurų. Jau 15 metų dėstytojams nedidėja atlyginimai. Net mokytojams kilo atlyginimai, o dėstytojams - ne“, - apgailestavo L. Dromantienė.
LIKIMAS. Ne vienas Klaipėdos universiteto mokslininkas pripažįsta, jog tenka dirbti už grašius. Virginijos SAMULIONYTĖS nuotr.
Pasak jos, Klaipėdos universitete yra ir daugiau dėstytojų, kurie turi vos penktadalį etato. Taip nutinka tuomet, kai dėstytojas yra siauros specializacijos.
„Tiesiog tokiu atveju dėstytojas turi imtis dėstyti kitus dalykus. Kai nori valgyti, dėstytojai dėsto po tris keturis dalykus, kabinasi, veda kursus. O D. Kiseliūnaitė nori dėstyti tik prūsų kalbą ir negalvoja apie tai, kiek bus norinčių studentų mokytis mirusios kalbos. Žinoma, gerai, kai gilinamasi į vieną sritį. Bet reikia nepamiršti, kad gyvename kapitalistinėje visuomenėje. Jei nori užsidirbti, turi prisitaikyti prie rinkos reikalavimų. Suprantame, kad D. Kiseliūnaitė yra vienintelė prūsų kalbos specialistė Lietuvoje, ir jei ji išeitų dirbti kasininke ar slaugytoja, niekas nebesigilintų į šią kalbą, bet taip pat matome, kad šiuo metu tam nėra ir didelio poreikio“, - svarstė prorektorė.
Nuo šių metų birželio vidurio Klaipėdos universitete dirbanti L. Dromantienė pasakojo, kad kituose universitetuose yra ir dar mažiau uždirbančių dėstytojų. Pavyzdžiui, kai konkrečiam dalykui samdomas „valandininkas“, jo atlyginimas gali siekti kad ir 50 eurų.
„Būna ir taip, kad dėstytojas per pusmetį uždirba vos 150 eurų. Viskas priklauso, kiek dėstytojas valandų turi. Bet kai jis turi bent dalį etato, atlyginimą gauna kiekvieną mėnesį. Tik kiti universitetai mažiau nei ketvirčiu etato neįdarbina. Švietimo ir mokslo ministerija kuria naujus studijų vertinimo programų kriterijus, pagal kuriuos programa gerai bus vertinama tik tuo atveju, jei dėstytojas turės ne mažiau nei ketvirtadalį etato“, - pasakojo L. Dromantienė.
Visgi kyla esminis klausimas - negi Lietuvoje neįmanoma užsidirbti iš mokslinės veiklos?
„Mokslininkų etatams pinigų galima skirti tik tada, jei jų yra. Jei Vyriausybė skiria finansavimą, jei mes turime už mokslą mokančių studentų, tuomet galime ir skirti mokslininkų etatus. Bet jei viso šito nėra, universitetas turi kažkaip išgyventi“, - filosofiškai atsakė L. Dromantienė.
Tyla
Kad ir kaip liūdnai skambėtų, D. Kiseliūnaitė - ne vienintelė nepavydėtinoje situacijoje atsidūrusi uostamiesčio mokslininkė. Jos kolega, mokslininkas Vytautas Sirtautas jau kuris laikas nebedirba Klaipėdos universitete ir iki šiol jam niekaip nesiseka įsidarbinti kitur.
„Visą laiką kliuvo Klaipėdos universiteto nelanksti koeficientų skyrimo politika (nors tokia tvarka būdinga ir kitoms Lietuvos aukštosioms mokykloms). Būtų racionaliau perskaičiuoti koeficientą kiekvienai kadencijai, vertinant paskutiniųjų mokslininko darbo metų įdirbį. O esant dabartinei tvarkai, koeficientas "užsigyvenamas" ir labiau susijęs su darbo stažu, o ne su moksline produkcija. Gyvenau iš honorarų knygoms, tad universitete didesnis darbo krūvis nelabai rūpėjo, todėl kai ėmė sparčiai mažėti studentų, išėjau iš šio darbo“, - pasakojo V. Sirtautas.
Dabar, ieškodamas darbo, mokslininkas teigė susiduriantis su tyla.
„Išsiunčiu CV, bet tuo viskas paprastai ir baigiasi. Yra tam tikri standartai, ką kviesti į pokalbius. Geriausiai tinka kuo jaunesnis ir su kuo didesne darbo patirtimi. Tai du vienas kitam prieštaraujantys teiginiai, tad paisoma pirmojo. Į kiek vietų išsiunčiau savo CV, neskaičiavau, bet dar nė į vieną darbo pokalbį nesu pakviestas. Gaila. Gal čia ir mano daktaro laipsnis kaltas?“ - svarstė mokslų daktaras.
„Aš taip pat bandžiau paieškoti, kur dar galėčiau pritaikyti savo gebėjimus. Įsitikinau, kad socialinių mokslų daktaras darbo rinkoje yra tarsi baubas. Ir su kolegomis svarstėme, kad norėdami kur nors įsidarbinti mes turėtume rodyti žemiausią savo diplomą, gal tada kaip nors dar įlįstume į darbo rinką. Bet jei parodysi mokslų daktaro diplomą - viskas, tau vietos Lietuvoje tarsi nėra“, - antrino V. Sirtauto žmona mokslų daktarė Daiva Sirtautienė.
Ieško ne tik mokslininkai
Ne vien tik universiteto dėstytojai, bet ir kitų visuomenės šviesuliais vadinamų profesijų atstovai yra išbandę taksi vairuotojo, statybininko, indų plovėjo ar valytojo duonos. Tiesa, viešai apie tai kalbėti daugelis nenori.
„Pavyzdžiui, aš labai norėčiau papildomai susirasti valytojos darbą. Kartais būna tokių patrauklių pasiūlymų - valyti dvi valandas per dieną. Bet kiek esu siuntusi savo gyvenimo aprašymą, niekada nesulaukiau jokios reakcijos. Manau, kad tokie konkursai skelbiami tik dėl akių, tokios vietos užimtos iš anksto“, - pasakojo viena Klaipėdoje dirbanti meno atstovė, nenorėjusi viešinti savo pavardės, kad nenuviltų žiūrovų.
Nenoriai apie bandymus remontuoti butus kalbėjo ir kitas uostamiesčio menininkas. Nors pašnekovai ir sutiko, kad nė vienas darbas nėra žeminantis, tačiau jiems nesinori, kad visuomenė sužinotų, jog dalis menininkų neišgali išgyventi iš gaunamo atlyginimo.
Tautos balsas. Iš diskusijos feisbuke
Giedra
Tokie žmonės ir tokie tautos turtų sergėtojai turėtų būt mažų mažiausiai globojami, sudarant visas sąlygas. Jokiam sapne negalėjom įsivaizduot, kad parduotuvių lentynos lūžinės, o protas, išmintis ir visos "septynios dorybės" atsidurs šiukšlyne. Atsiprašau už juos.
Ervinas
O kodėl nesiųsti CV į kitus Europos ar pasaulio universitetus? Juk geras profesorius yra graibstomas ir nuolatos turi bent kelis pasiūlymus. Jei pasiūlymų nėra, vadinasi, tiriamo dalyko nereikia niekam, išskyrus patį profesorių.
„Išmokti kitos profesijos galima bet kurio amžiaus“
Egidijus PALEVIČIUS, Klaipėdos teritorinės darbo biržos Darbo išteklių skyriaus vedėjas
Vyrauja klaidinga nuomonė, kad asmenys, turintys gerai skambančią profesiją, pavyzdžiui, teisininko, lengvai susiras darbą. Dabartinėje darbo rinkoje kur kas svarbiau, ką tu sugebi daryti. Ypač jaunimas dažnai daro didelę klaidą, kai renkasi konkrečią specialybę, prieš tai neištyrę darbo rinkos. Dėl to kasmet Darbo birža rengia profesijų barometrą - atlikę darbo rinkos analizę, paskelbiame profesijas, kurios bus paklausios ateinančiais metais ir kurios yra mažiausiai paklausios. Jei visi sektų šią informaciją, nebūtų tokių istorijų, kai aukštąjį išsilavinimą įgijęs žmogus negali rasti darbo.
Be to, rengiame profesinį mokymą. Tad kiekvienam galime padėti įgyti šiuo metu darbo rinkoje paklausią profesiją. Tai žmogui nieko nekainuoja ir jis turi garantiją, kad gaus darbą. Ir amžius tikrai nėra kliūtis. Turime tokių atvejų, kai vyresnio amžiaus žmonės yra net imlesni naujai informacijai nei jaunuoliai.
Nesutikčiau su nuomone, kad darbdaviai vengia į nekvalifikuoto darbo vietą priimti aukštąjį išsilavinimą turintį žmogų. Manau, kad tai kaip tik pranašumas. Bet jei jūsų kalbinti mokslininkai šitaip teigia, yra paprasta išeitis - iš gyvenimo aprašymo pašalinti šį pasiekimą, ir tiek.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą