Vos įžengęs į Lietuvos aukštąją mokyklą pajunti - aplink slogi nuotaika. Visi pavargę, kažkuo nepatenkinti, kalbos sukasi tik apie tai, kaip viskas absurdiška, kokie kvaili dalykai dėstomi ir kaip sunku visa tai įsidėti į galvą.
Realybė būtent tokia: studijuoti nemiela, studijuoti sunku, studijuoti dažnai atrodo beprasmiška ir kvaila. Nors kiekvienas universitete dėstomas dalykas galėtų būti labai įdomus, bet taip nėra. Ką nors sužinoti galima tik iš dėstytojų, kurie nepaklūsta griežtoms biurokratų taisyklėms ir leidžia sau improvizuoti. Tokių - mažuma. Tokie - dažniausiai visiški idealistai.
Studijų sistema pasenusi ir neefektyvi
Lietuvos švietimo sistema visuomet buvo problemiška, bet problemos kuo toliau, tuo labiau gilėja. Niekas nesistengia taisyti situacijos. Ir kodėl, po galais, mokslas toks brangus, o stipendijos tokios mažos?
Akivaizdu, kad studentai Lietuvoje ruošiami emigracijai. Čia jie yra niekas, paprasčiausi kvailiai. Niekas nelaiko studentų protaujančiais padarais.
VDU anglų kalbos magistro studijas pasirinkusi Lina Stravinskaitė teigia, jog norint, kad studijos Lietuvoje ne tik teoriškai egzistuotų, bet gyvuotų, reikia priversti valdininkus pagalvoti ne tik apie save. "Švietimo kokybė prasta, nes trūksta tiek literatūrinių šaltinių, tiek kvalifikuotų dėstytojų, jau nekalbant apie lėšas. Kai dėstytojas atneša kadaise tavo rašytą darbą ir liepia panaudoti kitą pusę kaip švarraštį, tai, manau, daug ką pasako apie būtiniausių priemonių finansavimą. Na, bet juk šitaip saugome aplinką. Dėl dėstytojų darbo kokybės irgi kyla dvejonių. Savo katedroje surasčiau tik kokius 2-3 dėstytojus, kurie verti dėstytojo vardo", - teigia mergina.
L. Stravinskaitė neneigia, kad ir patys studentai galėtų prisidėti prie studijų kokybės gerinimo. "Reikia ne tik diskutuoti, bet ir imtis konkrečių priemonių. Reikia, kad studentas būtų skatinamas ieškoti ir atrasti, o ne vien tik priverstas mokytis šimto metų teorijas, kurių XXI a. nelabai pritaikysi", - savo nuomonę dėsto studentė.
Paklausta, kokių konkrečiai permainų reikėtų, ji netuščiažodžiauja: "Kaip jau minėjau, labiausiai reikia keisti požiūrį į mokymo ir mokymosi procesą. Šiame informacijos pertekliaus amžiuje reikėtų akcentuoti tik esminius dalykus, kurių gali prireikti ateityje. Universitetas turi tapti ne prievarta, o paskata naujoms idėjoms įgyvendinti. Gal po kelių kartų ir pasieksime geresnį lygį, bet į Lietuvą viskas atkeliauja ir taip pavėluotai. Tiesiog manau, kad lenktyniauti su kitais universitetais neįstengsime. Reikia atrasti savitą mokymosi ir mokymo modelį, kuris tiktų mūsų šalies žmonių mentalitetui ir kultūrai."
Studentai - potencialūs emigrantai?
Į klausimą, ar verta studijuoti Lietuvoje, ji, deja, atsako neigiamai: "Jei nėra kito pasirinkimo - verta. Bet tiems, kurie siekia daugiau nei vidutinio žinių lygio, patarčiau studijuoti arba tęsti studijas užsienyje. Aš studijavau čia, nes neturėjau galimybės studijuoti kitur. Visais studijų metais dirbau, ir tai išėjo tik į naudą. Tačiau nesu patenkinta savo studijų kokybe, nes visus įgūdžius įgijau TIK dirbdama, o teorinių žinių panaudojau gal kokius 5 proc. Tačiau vis dar turiu viltį kada nors įstoti į Sorbonos universitetą", - prisipažįsta mergina.
Ar politikams atrodo, kad studentai nesupranta, kaip jie kvailinami? Ar Švietimo ministras mano, kad neturėdami iš ko mokytis ir mokydamiesi tik niekur nepritaikomus dalykus žmonės liks gyventi Lietuvoje?
Ir kodėl apie tai vengiama viešai kalbėti? Kodėl konformizmas toks stiprus ir visa nugalintis?
Studijuoja tik dėl įvertinimo
Londone filosofijos magistrą studijuojanti Justina Lideikytė vardija studijavimo užsienyje privalumus: "Studijos įdomios, nuostabi biblioteka, kvalifikuoti dėstytojai, kurie ugdo atsakomybės jausmą."
Merginos nuomone, ir Lietuvoje studijos nebuvo blogos, bet nei grįžti į Lietuvą, nei čia studijuoti ji nenori.
VU ekonomikos trečio kurso studentas, rašytojas ir poetas Marius Plečkaitis itin kritiškas Lietuvos aukštojo mokslo sistemos atžvilgiu: "Vertinu gana prastai, kadangi absoliuti dauguma studentų dabar studijuoja tik dėl gerų įverčių, bijodami sumokėti pusę ar daugiau tūkstančio litų."
Jo nuomone, nelikę jokio domėjimosi studijomis kaip galimybe sužinoti ką nors vertingo ir pravartaus ne vien būsimoje darbo vietoje. "Gaila, bet kuo toliau, tuo daugiau studentų noriai pasiduoda nepamatuotoms ir trumparegiškoms švietimo reformoms, nukreipiančioms studentus ne į visapusišką išsilavinimą, o į tylų darbą dar nykesnėje aiškia hierarchija besivadovaujančioje vietoje, greičiausiai korporacijoje. Manau, kad bent universitetų tikslas turėtų būtų kruopščiai ir atsakingai parengti ateities specialistus universalus, o ne bukus pusiau robotus, užprogramuotus matyti tik darbą, konkurenciją ir kartais - šeimą. Taip ir stojama į aukštąsias mokyklas dažnu atveju vien dėl to, kad nenori atrodyt kvailesnis nei draugai. Tai truputėlį iškreipia švietimo prasmę ir idėją. Mokosi - kas nori ir gali, o ne tik tas, kas gali", - kalba M. Plečkaitis.
Sistema yra pasmerkta
Jaunas vyras nusivylęs tuo, jog Lietuvoje nematyti jokio kūrybiškumo skatinimo ar kritiškesnio požiūrio formavimo. "Atrodo, ir pačiai sistemai, ir dėstytojams lengviau, kad tik niekas nekritikuotų, niekas neklaustų ir ramiai miegotų savo auditorijose, netrukdydami tuščiažodžiauti. Manau, kad dabartinėje aukštųjų mokyklų situacijoje sudarytos tobulos sąlygos vidutinybėms keroti", - apgailestaudamas kalba M. Plečkaitis.
O į klausimą, ar verta čia studijuoti, atsako taip: "Ko gero, reikėtų performuluoti klausimą. Ne visi gali išvykti, vieniems tai neišeina padaryti dėl šeimos, kitiems dėl ligų, įsipareigojimų ar dar kitų priežasčių. Tad jie pasirinkimo lyg ir neturi. O ar verta studijuoti sveikam, protingam, save ir kitus vertinančiam asmeniui? Nežinau, galbūt labiau linkčiau neigiamo atsakymo link, nors čia negali būti jokių kategoriškumų. Pažįstu žmonių, kurie tikrai stengiasi studijuoti ir mėgaujasi mokslų kokybe. Tačiau didesnė dalis tokių, kurie ramiai sau rengia "šperas", pasiskaito pusvalandį prieš "kolį" ir nekantraudami vis dairosi į kalendorių - kada pagaliau baigsis tas semestras. Jei save laikai patriotu, ko gero, studijuoti verta, tačiau jei savęs nematai kaip esminio tautinio-valstybinio vieneto ir pasaulį suvoki kaip skirtingų kultūrų raibą, bet vis dėlto bendrą katilą, Lietuvoje studijuoti greičiausiai nėra prasmės", - sako jis.
Vidutinybių kalvė
O gal būtent to žmonės ir mokomi: prisitaikyti ir tylėti, nereikšti savo nuomonės, nemaištauti, nekelti pavojingų klausimų, nekvestionuoti esamų taisyklių, neieškoti būdų, kaip ką nors pakeisti? Sąrašą galima tęsti be galo.
Visi tyli: dėstytojai gauna atlyginimą už bet kokį darbą, studentai nori tik diplomo, o ne žinių.
Ši padėtis panaši į visos Lietuvos padėtį, ypač - politikos. Daromos visiškos nesąmonės, bet apsimetama, kad vyksta puikus darbas. Ar neprimena tai sovietmečio? Ar mes negrįžtame atgal į praeitį?
Kas kaltas, ką daryti? Vienintelis būdas ką nors pakeisti tiek Lietuvos švietimo sistemoje, tiek politikoje - tai aiškiai įvardyti tuos, kurie yra kalti dėl esamos situacijos.
Visi puikiai žinom vardus. Jų nebūtina kartoti. Reikia tiesiog nepamiršti, kad balsuodami už tuos žmones ir rinkdami juos į valdžią mes vejame lauk savo tautos ir šalies žmones.
Studijuoti Lietuvoje reiškia nuolat patirti neteisybę ir nuolat taikstytis prie absurdo, kurį sukuria sistema, sudaryta iš idiotų ir nepataisomų cinikų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą