Sutrikęs mokyklos virškinimas

Tradiciškai prieš mokslo metų pradžią atliekamas visuotinis vaikų sveikatos patikrinimas baigiasi tuo pačiu apibendrinimu: "Vaikų sveikata prastėja". Virškinimo, regos ir stuburo problemų kaltininkais įprastai skelbiami televizoriai, kompiuteriai, netikę suolai bei prasta mityba. Kita vertus, vis daugiau Lietuvos gydytojų prabyla apie tai, jog fizinius vaikų negalavimus dažnai sukelia jų emocinė būklė. Visiškai realu, kad vaikai mokykloje blogai virškina ne maistą. [CITATA]

Kiekvienas renkamės, kuo tikėti: cheminių preparatų ar savo minčių ir emocijų pažinimo galia. Šiaip ar taip, atsakomybė už vaiko sveikatą gula ne tik ne ant gydytojų pečių. Gydytojai padės sergančiam vaikui, o tėvų kasdienė pareiga - rūpintis, kad jis būtų sveikas. "Ne taip svarbu, ar iki rugsėjo spėsite nupirkti mokyklines priemones - kur kas svarbiau paruošti vaikus emociškai", - tėvams primena "Vakarų ekspreso" kalbinti specialistai.

Negalavimus sukelia baimė

Nemažai psichikos ir kitų sveikatos sričių specialistų skrandžio veiklos sutrikimus, silpnėjantį regėjimą, judamojo aparato problemas sieja su psichologinėmis priežastimis: patiriama baime, nerimu, negebėjimu prisitaikyti ir pakelti dabarties tokios, kokia ji yra. Teigiama, jog protestas, kurio negali arba nemoka išreikšti vaikai (kaip ir suaugusieji), dažnai virsta alerginėmis reakcijomis, dusuliu, gerklės uždegimu. Tačiau, gydytojos reabilitologės, biomedicinos mokslų daktarės Aistės Šilanskienės žodžiais, maždaug 80 procentų suaugusiųjų nėra linkę organinių ligų sieti su psichogeninėmis priežastimis, tad, sutrikus sveikatai, pasikliauja vien tik cheminių preparatų veiksmingumu. "Tai suprantama, - sakė gydytoja, - mat šis kelias lengvesnis. Gilintis į save, pažinti save, ieškoti negalavimų priežasčių savo šeimoje, jos istorijoje, santykiuose, reikia drąsos ir kantrybės. Ne viskas, ką atrasi, tau gali patikti. Kita vertus, pastebėjau, jog norinčių žinoti daugiau, psichologiškai išprususių žmonių vis daugėja, taip pat ir tėvų, pripažįstančių ne vien tik medicininius problemų sprendimo būdus."

Vaikai neišsigalvoja

"Toks reiškinys kaip mokyklinė neurozė, arba mokyklos baimė, tikrai egzistuoja, - sakė Klaipėdos psichiatrijos ligoninės Vaikų skyriaus vedėja Rūta Karpavičienė. - Tai tarp vaikų ir paauglių paplitęs nerimo sutrikimas. Jis pasireiškia vienam dviem vaikams iš šimto - tiek berniukams, tiek mergaitėms.

Mergaitės šį sutrikimą dažniau išgyvena būdamos jaunesniojo mokyklinio amžiaus, iki paauglystės, berniukai - vyresniojo, užtat rimčiau. O paauglystėje tai patiria abi lytys maždaug vienodai."

Pasak psichiatrės, mokyklos baimė nėra vaikų išsigalvojimas: "Jie iš tikrųjų jaučiasi blogai, ir būtent mokykloje: skauda pilvą, galvą, pykina, krečia drebulys, neapleidžia nuovargis. Kai grįžta namo, visi simptomai praeina."

Tokio reiškinio priežastys gali būti įvairios: mokymosi aplinkos pakeitimas, nepakeliamas krūvis, vertinimo baimė, tačiau labiausiai gydytoja akcentavo dvi: tai šeimoje slypinčios problemos bei pedagogų autoritarizmas.

"Šeimoje gali būti nedarnūs santykiai, alkoholizmo problemos, abiejų ar vieno iš tėvų depresija ir kitos bėdos, - sakė R. Karpavičienė. - Vaikai pasaulį mato tėvų akimis, jie perima ne tik tėvų charakterio ypatybes, bet ir jų vidinę įtampą, baimingumą, nepasitikėjimą žmonėmis - ir perima ilgam."

Sunkus išsiskyrimas

Dažnas pradinukas prie mokyklos slenksčio bijo paleisti mamos ranką. "Lydėkite jį iki pat klasės, paskui palaipsniui trumpinkite maršrutą, - patarė R. Karpavičienė. - Pasikalbėkite su auklėtoja, papasakokite jai apie savo vaiką. Įvairiausiais būdais stiprinkite jo pasitikėjimą savimi, pratinkite prie minties, kad jis puikiai gali susitvarkyti pats."

Gydytojos žodžiais, jautriems, droviems, nerimastingiems vaikams dažnai labai padeda artima širdžiai užklasinė veikla, kurioje jie gali atsiskleisti: menas, sportas ir t. t. "Motyvacija iš šios srities persiduoda ir į akademinę sritį", - sakė specialistė.

"Baimę atsiskirti nuo motinos dažnai išprovokuoja per didelis jos prisirišimas prie vaiko. Jeigu mama bijo bent akimirkai atžalą palikti vieną - visa tai persiduoda. Vaikas tarsi atsiliepia į mamos išgyvenimus, tapatinasi su ja. Tokiems vaikams sunku tapti savarankiškais, o tai palaipsniui gali išaugti į depresiją, agorafobiją (viešos erdvės baimę), kai bijoma iškelti koją iš namų.

Kai kurie vaikai, peržengę mokyklos slenkstį, jaučia nekontroliuojamą baimę netekti motinos. Jiems dingojasi, kad grįžę ją ras mirusią, kad visos baisios jiems į galvą šaunančios mintys išsipildys", - pasakojo R. Karpavičienė.

Dar labiau šie sutrikimai sustiprinami, kai tėvai, gailėdami vaiko, ima tenkinti visas jos užgaidas, ieško ligų ir taip "daro" iš jo ligonį.

"Vaikų per daug nelepinkite, - įspėjo gydytoja, - tai slopina jų drąsą. Pavojingas ir kitas kraštutinumas - per dideli lūkesčiai, įpareigojimai, per griežti reikalavimai, kai, pavyzdžiui, tikimasi vien tik aukštų pažymių. Tėvai klaidingai mano, kad pažymys yra jų vaiko protingumo rodiklis", - sakė pokalbininkė.

Psichiatrė pridūrė, jog vaiko nerimo surikimus gali išprovokuoti ir tėvų emocinis šaltumas, nuolatinis negatyvus, kritiškas nusistatymas jo atžvilgiu. "Kritikuoti galima tik vaiko elgesį, veiksmus, jokiu būdu ne jo asmenybę", - tėvams priminė gydytoja.

"Neisiu į mokyklą"

Išgirdę vaiko frazę "Nenoriu į mokyklą", dažnai ją suvokiame kaip tinginystę ir atsakomybės stoką. Kaip atskirti, kada atžalos išsisukinėja nuo pareigos, o kada reikalai rimtesni?

"Visi vaikai kartais skundžiasi mokykla - tai normalu. Bet kai tokie skundai tampa nuolatiniai, tėvams būtina susidomėti ir išsiaiškinti konkrečias priežastis, - patarė specialistė. - Tai gali būti netinkamai bendraujantis mokytojas arba konkurencija tarp bendraamžių, baimė kalbėti prieš klasę arba artėjantys egzaminai. Pasakymas "Neisiu į mokyklą" gali būti išprovokuotas ir akademinio pobūdžio problemų: galbūt vaikui netinka dėstoma programa arba jos pateikimo būdas - jis paprasčiausiai nesupranta informacijos, jam per sunki mokytojo kalba. Tuomet mokymą reikia individualizuoti. Taip pat mokinys gali būti tiesiog perkrautas darbu arba jo žinių vertinimas gali būti per griežtas. Nepamirškime, jog daugeliui vaikų žinių vertinimas yra susijęs su savęs vertinimu: jei pažymiai geri - vadinasi, aš pats vertingas, jei blogi - nieko vertas."

Kad padėtų vaikui įveikti mokykloje kylančius sunkumus, tėvai savo elgesiu turi jam leisti suprasti, kad jis priimtinas toks, koks yra. Ir mokyti juos pačius priimti save tokius, kokie yra. "Ne teigiamų emocijų perteklius reikalingas, o teigiamų ir neigiamų emocijų pusiausvyra", - sakė R. Karpavičienė.

Psichiatrė pridūrė, jog sunkesniais emocinio sutrikimo atvejais, kai vaikas jaučia nuolatinę didelę baimę, reikia kreiptis į specialistus. Paklausta, ar šiais "rimtesniais atvejais" vaikas hospitalizuojamas, ar jam skiriami vaistai, gydytoja sakė, jog yra buvęs vienas sunkios agorafobijos atvejis, kai vaiką teko guldyti į ligoninę ir skirti medikamentinį gydymą. Bet paprastai apsieinama ir su ambulatoriniu gydymu - tėvams tai labiau priimtina nei guldyti vaiką į ligoninę. Apsiribojama pokalbiais, konsultacijomis.

Galbūt pakeisti mokyklą?

STATUSAS. "Mokykloje vaikų laukia ne tik mokymosi procesas, bet ir santykiai su bendraklasiais, savo socialinio statuso įtvirtinimas bendraamžių grupėje, o tai ne visada lengva", - sakė Klaipėdos E. Balsio gimnazijos psichologė Jurgita Kadagienė. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

Psichologė Jurgita Kadagienė, dirbanti Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje, neslepia, jog jai yra tekę susidurti su tokiais atvejais, kai vaikas atsisakė eiti į mokyklą.

"Rizikingiausi laikotarpiai yra tie, kai pradedamas naujas gyvenimo etapas: vaikas eina į pirmą klasę ar, pabaigęs pradinę mokyklą, pereina į penktą, taip pat kai pakeičia mokyklą. Nemažai problemų kyla ir dvyliktoje klasėje, kai laukia egzaminai", - sakė J. Kadagienė.

Psichologė atkreipė dėmesį, kad mokykloje vaikų laukia ne tik mokymosi procesas, bet ir santykiai su bendraklasiais, savo socialinio statuso įtvirtinimas bendraamžių grupėje, o tai ne visada lengva.

"Pavojingiausia, kad septynerių metų vaikas dar nesugeba analizuoti ir pasipasakoti apie savo jausmus - ir kaupiasi mažoje širdelėje įtampa. Iš išorės jis gali atrodyti ramus, stengtis įtikti mokytojams, tėvams, bendraklasiams, bet vieną dieną tai, kas susikaupė, staiga prasiveržia tikais, šlapimo nelaikymu ir kitais neurozės simptomais."

Ką tėvai daro ne taip?

Pirmiausiai - daugiau dėmesio skiria mokymosi rezultatams, o ne vaiko psichologinei savijautai. Suprantama, kiekvienas tėvas tiki, kad jo vaikas geriausias ir talentingiausias, tad stengiasi surasti kuo daugiau papildomos veiklos, užrašyti į kuo daugiau būrelių. Aš manau, kad pagrindinė tėvų užduotis - klausytis savo vaiko, suprasti, kad pirmiausiai jam reikia susidoroti su mokyklos keliamais reikalavimais, o papildomos veiklos ieškoti tik tada, kai vaikas pats tikrai to nori.

Dažnai tėvai galvoja, kad mokykla yra atskira terpė, kuriai įtakos jie neturi. Išleidžia vaiką į mokyklą, ir viskas, ramu. Esu įsitikinusi, kad gerai vaiko savijautai tėvų ir mokytojų bendravimas labai svarbus.

Kaip mokyklos psichologė, iš pirmų lūpų žinote, kas labiausiai vaikams nepatinka, nepriimtina, slegia, kelia įtampą.

Sudėtinga kalbėti apibendrintai, nes mokyklos yra skirtingos. Pavyzdžiui, mūsų gimnazija - specifinė, joje šalia bendrojo lavinimo papildomai mokoma dailės ir muzikos dalykų, dirba daug žymių Klaipėdos menininkų. Šie faktoriai lemia ypatingą atmosferą. Man ypač patinka stebėti, kaip dažnai mūsų vaikai bendrauja ne tik su savo klasės mokiniais, bet jaučiamas ir visos mokyklos bendrumas. Pavyzdžiui, mokyklos kavinėje sėdi dvyliktokas ir ketvirtokas, geria kartu arbatą, šnekasi apie kažkokius reikalus...

Apibendrintai galima būtų teigti, jog kiekvienam vaikui labai svarbus jo socialinis statusas. Svarbu santykiai su bendraamžiais, su mokytojais. Jei mokytojas ir mokinys neranda bendros kalbos, tai kelia abipusę įtampą. O jei dar prisideda bendraklasių patyčios... Tada prasideda miego, valgymo sutrikimai, emocijų kaita.

Ką tėvai, pedagogai ir patys vaikai turėtų žinoti prieš prasidedant mokslo metams? Kaip, pasibaigus vasarai, išvengti per didelio streso, galinčio sutrikdyti sveikatą?

Svarbiausia, kad per visą pasiruošimo įkarštį liktų laiko paruošti vaiką emociškai ir pasiruošti patiems tėvams. Ne tiek svarbu, ar vaikas turės visas priemones, svarbesnis dalykas yra emocinis pasirengimas mokyklai.

Ypač tai aktualu, jei vaikui tai nauja mokykla. Būtinai apsilankykite joje dar neprasidėjus mokslo metams, susipažinkite su jos aplinka, mokytojais. Galite paprašyti, kad kas nors surengtų jums ekskursiją. Manau, nė vienas psichologas neatsisakytų susipažinti su nauju mokiniu ir jo tėvais, parodyti jam mokyklą. Bent jau mūsų gimnazija labai didelė ir gana klaidi, todėl išankstinė ekskursija būtų labai naudinga. O vaikas jau turėtų pažįstamą žmogų mokykloje, į kurį galėtų kreiptis iškilus sunkumams.

Paklaustas, kaip sekėsi mokykloje, dažnas vaikas atsako lakoniškai: "Gerai". Kodėl vaikai nenori net kalbėti šia tema?

Labai norėčiau pabrėžti klausymosi reikšmę. Reikia suprasti, kad vaikas papasakos apie savo jausmus tik tada, kai tikrai norėsite jį išgirsti. O tai padaryti lengviausia per daug neklausinėjant, tiesiog būnant kartu su vaiku. Kepkite kartu bandeles ar taisykite mašiną, pasivaikščiokite po parką ar ilgai važinėkitės mašina, ar tiesiog ramiai pabūkite prie vaiko, kai jis užsiima kokia nors veikla. O tada, kai vaikas tikrai jaus, kad jūs esate šalia ir domitės juo, pradės kalbėti apie savo gyvenimą mokykloje, savo jausmus.

Kai vaikas prisipažįsta: "Bijau eiti į mokyklą", dažnas gimdytojas sutrinka, ignoruoja, ką išgirdęs, arba net bara vaiką.

Nereikia ignoruoti problemos. Suaugusieji dažniausiai vaikui pradeda dalyti patarimus, sako, jog nėra ko bijoti. Tai yra visiškas vaiko jausmų ignoravimas. Reikia šį vaiko jausmą pripažinti ir gerbti, išklausyti jo nuogąstavimus, leisti išgyventi šį jausmą ir jį suvokti. Naudinga prisiminti savo vaikystę, papasakoti, kaip jūs jautėtės, kaip įveikėte visus nesklandumus. Prisiminkite, kokius išbandymus vaikas jau yra patyręs ir kaip juos įveikė. Man labai patinka posakis: "Drąsus ne tas, kuris nejaučia baimės, bet tas, kuris bijo, bet tą baimę įveikia".

Kada rekomenduotumėte pakeisti mokymo įstaigą? Ar yra tekę tėvams duoti tokį patarimą?

Visada sakau mokiniams: jei jautiesi prastai, kas nors nesiseka ar skriaudžia aplinkiniai - netylėk, kreipkis pagalbos. Ar pakeitęs mokyklą pabėgsi nuo savęs? Gal verčiau kai ką pakeisti savyje, savo požiūrį, pamilti save ir atrasti bendraminčių? Žinoma, kartais būna, kad mokyklos keitimas vaikui naudingas. Pavyzdžiui, perėjus į aukštesnio lygio gimnaziją, kartais reikalavimai tampa nepakeliami, tad verta pagalvoti, ar pasiekti mokymosi rezultatai nepakenks vaiko sveikatai. Ir mūsų gimnazijoje kartais sutinku vaikų, jaučiančių, jog meniniai dalykai jų netraukia. Jie protestuoja nelankydami pamokų, provokuojamai elgdamiesi. Tuomet tėvams siūlau pagalvoti, ar tikrai verta versti vaiką daryti tai, ko jis nenori, jo tikrųjų poreikių sąskaita.

Mėgti mokyklos - neprivaloma

SAUGUMAS. "Vaikui būtina saugi aplinka, ir ne apie tvoras reikia mąstyti, o apie psichologinį mikroklimatą", - sakė šeimos psichologė Ramunė Želionienė. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

"Mintys, jausmai ir kūnas yra vienis, - įsitikinusi šeimos psichologė Ramunė Želionienė, neabejojanti, jog mokinių psichologinei ir fiziologinei savijautai daug įtakos turi bendra ugdymo įstaigos atmosfera. - Pagalvokime apie jausmą, kuris apima prieš kontrolinį. O kaip jaučiasi tėvai prieš tėvų susirinkimą? O ką patiria mokytojai, kai organizuojamas pamokų stebėjimas? Dauguma vaikų ir suaugusiųjų patiria didelę įtampą, o ji paveikia individo sveikatą."

Nė vienas be streso neužaugome.

Tai nereiškia, kad įtampa ir stresas yra neigiami dalykai. Stresas reikalingas augimui, tačiau didelės jo dozės ir nuolatinė įtampa vienoje ar kitoje aplinkoje yra žalingi bet kuriam žmogui. Komfortas ir diskomfortas turi keisti vienas kitą.

Artėjant mokslo metų pradžiai, dažnas mokinukas pasiguodžia savo tėvams: "Aš taip nenoriu į mokyklą..." Ką atsakyti?

Kai vaikas sako, jog nenori eiti į mokyklą, nebūtinai tai yra blogai. Juk po vasaros atostogų dažnas suaugęs sako, jog nenori eiti į darbą. Tačiau... Negalvokime, kad vaikai turi mėgti mokyklą, kad ir kokia ji būtų. Mes normaliu atveju negyvename su bet kuo, nebūname savo noru bet kur. Vaiko ugdymui ir auklėjimui būtina saugi aplinka. Ir ne apie tvoras reikia mąstyti, o apie psichologinį mikroklimatą.

Kaip jį sukurti?

PAŽINTI. Kad vaikas įveiktų psichologines krizes, o ne "bėgtų į ligą", tėvai turėtų padėti jam pažinti savo emocijas ir mokyti jas valdyti. FOTOLIA nuotr. 

Telkti ugdymo įstaigos bendruomenę. Kai bendruomenės nėra, vietoj jos yra tik skirtingi žmonės vienoje vietoje vienu metu. Jie vienas kitam jaučiasi svetimi. Jeigu vaikai, mokytojai ir tėvai susitinka, kad pabendrautų formaliai, jie nepatiria natūralaus bendravimo džiaugsmo. Vaikų patirtis tėvams gali priminti tas nemalonias būsenas mokykloje - juk čia tiek daug konkurencijos, vaikų lyginimo vienų su kitais, grasinimų dėl egzaminų, baimės dėl visokių patikrinimų. Tai vaikams kelia nerimą. Nes nerimauti linkę ir mokytojai. Ir TAI sąlygoja stiprių nemalonių išgyvenimų patyrimą. Ne todėl, kad vaikai "per jautrūs". Todėl, kad jie - jaučiantys žmonės ir neapsimetinėjantys dėl savijautos.

Kiek tėvai turi "gyventi" mokykloje, kad padėtų vaikui integruotis, tačiau ir netrukdytų?

Mokyklos bendruomenė turėtų būti atvira tėvams. Pirma, svarbu susitarti dėl bendravimo dažnumo ir būdo. Kai mokyklos organizuoja apskritus stalus ar diskusijas, tiek tėvai, tiek vaikai, tiek mokytojai turi progos pasisakyti. Atsakingi tėvų ir mokytojų atstovai tik padeda išpildyti visų susirinkusiųjų valią. Kai mokyklose telkiamos įvairios darbo grupės, kurioms priklauso ir tėvų atstovai, vaikai mato ir jaučia, kad tėvams mokykla yra svarbi, jie skiria jos reikalams savo laiko. Vaikams mokykla taip pat tampa svarbesnė ir saugesnė. Blogas kraštutinumas - atiduoti vaikus į mokyklą ir nesikišti. Realiai tai yra abejingumas tam, kuo ir kaip gyvena vaikas. Kitas kraštutinumas - nuolatos abejoti mokykla, jos tvarka. Tokiems tėvams verta drąsiai pasakyti: jei Jūs galvojate, kad taip yra blogai, ateikite ir padėkite mums sukurti geriau. Turime pagaliau suprasti, kad mokyklos bendruomenė yra kuriama iš realių joje esančių žmonių, tai besikeičiantis procesas. Išmintingi mokyklų vadovai bei mokytojai puikiai suderina tėvų, mokytojų ir vaikų veiklas. Vietos abejingumui ir hiperglobai nebelieka.

Esate ne tik psichologė, bet ir Humanistinės pedagogikos asociacijos narė, socialinės veiklos asociacijos "Šviesos kampelis" narė, Tėvų pedagogų sąjūdžio viena iš steigėjų , Lietuvos tėvų forumo bičiulė. Ar šiandieninė mokykla pajėgi parengti vaikus ateities visuomenei, kuri laukia kritiškai mąstančių, kūrybiškų, iniciatyvių ir savarankiškų asmenybių?

Reikia pripažinti, kad dabartinė švietimo sistema yra nebegyva. Ji egzistuoja tik įvairių projektų ir paviršutiniškų inovacijų bei reformų gausos dėka. Mokydami vaikus pagal praeities schemas, jų neruošiame ateičiai. Visoje sistemoje pametėme svarbiausią - žmogų: mokytoją, tėvą, mamą, vaiką. Būtina sugrįžti prie nuostabių švietimo tikslų ir juos pradėti įgyvendinti. Būtina mokytis kartu kurti bendruomenę. Svarbu atsikratyti baimės, kuri turi bendrą pavadinimą - "Ką pasakys valdžia?"Mokytojai bijo vadovų, vadovai bijo skyrių vadovų, pastarieji bijo ŠMM atstovų ir pan. Visi esame žmonės, visi esame lygūs, tik turime skirtingas funkcijas, kurias mums nurodo profesija ar veikla. Būkime kiekvienas geras savo veikloje.

Ką manote apie švietimo alternatyvas, pavyzdžiui, vaikų mokymą namuose?

Vaikų švietime svarbiausias yra Mokytojas. Padėkime mokytojams išlikti pirmiausia žmonėmis ugdymo situacijose. Ir visai nesvarbu, ar mokytojas namuose, ar mokytojas mokykloje. Svarbu - koks jis. Mokykla daugeliui vaikų buvo, yra ir bus bene vienintelis šviesos ir kultūros šaltinis. Daugumai vaikų ugdymo alternatyvos nepasiekiamos. Todėl labai svarbu gelbėti valstybinę mokyklą.

Dauguma ugdymo alternatyvų ir privačių iniciatyvų yra labai sveikintinos. Tik matydami savo konkretų vaiką, paisydami jo savijautos, galime pasirinkti geriausią sprendimą. Nes statistinių vaikų nėra.