"Tik mokslas žmogų padaro laisvą"

"Tik mokslas žmogų padaro laisvą"

Verslininkė Eugenija Odebrecht stebisi, kai kas nors aiškina negalėjęs mokytis, nes tėvai neturėję pinigų. "Mano jaunystės laikais niekas tų pinigų neturėjo. Iš tikrųjų reikia tik noro ir viską pasieksi", - sako energingoji klaipėdietė.

Žinant, kad pati Eugenija puikiai derino studijas, darbą ir motinystę, negalima tuo netikėti.

Ar prisimenate save ankstyvojoje vaikystėje?

Buvau močiutės vaikas. Kol buvau mažytė, gyvenome Kretingos rajone, Sauserių kaime, sename name. Močiutė gyveno su mumis kartu. Iki šiol matau vaizdą: prie namo augantis didžiulis beržas, akmenų krūva, takeliu eina močiutė, o aš rėkiu. Tokia jau buvau, rėkdavau tol, kol savo pasiekdavau. Jei jau ką sugalvodavau, viskas turėjo būti, kaip aš noriu. Ir dabar mano vaikai, pamatę kurio nors anūko "kietumą", sako: "Kaip Oma", suprask - aš. Jei jau kas nukrypsta nuo normos, tai viskas paveldėta iš manęs (smagiai nusikvatoja. - Autor. past.).

Ir darželis "Jūsų Didenybės" neperauklėjo?

Tai kad aš jo ir nelankiau. Močiutė mane prižiūrėjo namuose. Dar būdama mažytė labai mėgau siūti ir megzti. Tai buvo pagrindiniai mano užsiėmimai. Jei tik rasdavau mamos nebaigtą mezginį, arba pabaigdavau, kaip man atrodė geriausia, arba ištraukdavau virbalus ir susimodeliuodavau ką nors, pavyzdžiui, kepurę. O jei rasdavau namuose medžiagos gabalą, jau ir siūdavau sijoną... Beje, būdama ketvirtoje klasėje pasiuvau pirmąją suknelę savo penktokei draugei. Ji buvo iš nepasiturinčios šeimos. Iš kažkur gavo šiek tiek pinigų, parodė man ir sako: "Einame nusipirksime saldainių." O aš ją paprotinau, kad tegul perka medžiagą ir aš jai pasiūsiu suknelę. Taip ir padarėme. Dar ir saldainiams liko. Siuvimas buvo mano aistra. Vyresnėse klasėse kone visos mokyklos mergaitėms "kalnierius" uniformoms pasiūdavau. Kokių tik modelių nesugalvodavau. Ir sau uniformą pati buvau pasisiuvusi.

Kur buvo jūsų pirmoji mokykla?

Tekdavo 3 kilometrus klampoti iki Stropelių kaimo. Atrodydavo ištisa amžinybė. Tad žiemos metu tėvai sutardavo su tame kaime gyvenančiais giminaičiais, kad galėčiau pas juos pagyventi ir nereikėtų iki mokyklos taip toli kulniuoti. Taip ir baigiau pradines klases. Tuomet tėvai baigė statyti namą ir persikėlėme į Kūlupėnus, ten baigiau aštuonmetę mokyklą. Vėliau važinėjau į Kretingą, kur ir baigiau mokyklą.

Žiūrint į jus, tokią energingą, atrodo, kad mokykloje turėjote būti padūkusi.

Kad ne. Buvau netgi labai rimta. Kartais kaip kokia senė turėjau atrodyti. Viską labai rimtai vertinau dar nuo pradinių klasių. Buvau labai stropi. Gal net per daug. Pamenu, kažkurioje klasėje reikėjo dailyraščiu rašyti raidę "Ž". Rašydama supainiojau eilutes. Ką jūs galvojate - rašalą tryniau tol, kol jo neliko nė kvapo, ir viską pradėjau rašyti iš naujo. Tikriausiai nereikia pasakoti, kaip tas sąsiuvinis atrodė. Kaimynų berniukas atėjęs iš manęs šaipėsi. Esą galėjau tiesiog naują sąsiuvinį pasiimti. Bet man tiesiog atrodė nesuvokiama, kaip aš galiu imti naują sąsiuvinį, jei šito dar neprirašiau.

O kokie buvo santykiai su bendraklasiais?

Buvau jiems tarsi antroji auklėtoja. Visada turėjau aiškią savo nuomonę ir norėjau viską kontroliuoti. Bernai visada pirmiausiai nuo manęs gaudavo pylos. Vėliau keršydami ir mano kavalierius prilupdavo. Bet aš nebuvau kokia skundikė. Pamenu, auklėtoja prašydavo, kad pasakyčiau, kas klasėje rūko, bet aš neišduodavau. Sakydavau: "Auklėtoja, neverskite manęs daryti nusikaltimo. Be to, jei aš jums pasakysiu, jie pradės manęs šalintis ir daugiau nieko nebežinosiu." Nenorėjau būti "šeškė". Jau mokykloje žinojau, kad gyvenime už viską gauni atgal su kaupu.

Draugių mokykloje turėjote?

Iš bendraklasių nelabai. Tiesiog kitos klasės mergaitės man atrodė vėjavaikės. O aš buvau ta atsakingoji, tad santykiai nesiklijavo. Labiau draugavau su vyresnėmis mergaitėmis iš savo kaimo. Kai buvau devintoje dešimtoje klasėje, jos pradėjo tekėti, tad aš jų pamergėms sukneles siuvau.

O buvo jūsų laikais mokytojų, kurie padėjo atsiskleisti jūsų gabumams ar talentams?

Neprisimenu, kad mane kas būtų atskleidęs. Nors, tiesą sakant, mokytojų turėjome labai puikių. Jie buvo tikri šviesuliai mano gyvenime. Daug buvo fanatikų, mylinčių savo darbą.

Galbūt jūsų tokį tvirtą charakterį formavo tėvų auklėjimas?

Kai man kurie nors draugai bando pasakyti, kad juos vienaip ar kitaip išauklėjo tėvai, aš jų klausiu: "O ką tu veikei likusį gyvenimą?" Ir mokslininkai teigia, kad 70 procentų žmogaus savybių yra įgytos. Kai aš stebėdavau savo tėvų gyvenimą, man atrodydavo, kad mus skiria šviesmečiai. Dar mokykloje būdama žinojau, kad taip, kaip jie, niekada negyvensiu. Nenorėjau tenkintis pamėlynavusia višta iš prekybos centro. Žinojau, kad mano aplinka turi būti aukščiausios klasės. Jokių proletarų.

ARCHYVAI. Visi albumai su Eugenijos vaikystės nuotraukomis dingę, tad verslininkė džiaugiasi, kad yra likę bent jaunystės nuotraukų. Eugenija dvylikametė (1971 metais) ir keturiolikmetė (1974 metais). Asmeninio albumo nuotr.

Šeimoje buvau vyriausia, vėliau dar gimė trys broliai. Nors, pripažinsiu, dėl trečiojo brolio gimimo labai protestavau. Aš buvau nusprendusi, kad mūsų šeimoje vaikų jau gana, bet tėvai manęs neklausė. Tad tai buvo, ko gero, vienas rimtesnių mano protestų prieš tėvų sprendimus. Vėliau visas mano gyvenimas atrodė tarsi ištisas protestas. Neįtikdavo niekas, nei kokią lovą ar spintą tėvai nupirko, nei kokias užuolaidas pakabino. Atrodė, kad jie viską daro ne taip, kaip reikia. Niekaip negalėjau atsistebėti, kad mano tėvas statė namą, o mamai viskas tiko, ji net nesikišo, kaip jis turėtų atrodyti. Man tai buvo protu nesuvokiama.

O kaip jums sekėsi mokslai?

Puikiai. Visada buvau pirmūnė. Pradinėse klasėse praktiškai be konkurencijos, o vyresnėse teko dar su dviem moksleiviais pakonkuruoti, kuris tą trimestrą bus pats geriausias. Baigiant mokyklą, vidurkis penkiabalėje sistemoje buvo 5.

Ar labai teko stengtis dėl gerų pažymių?

Nepamenu, kad būčiau dėjusi dideles pastangas. Namų darbus atlikdavau žaibiškai. Viens, du, trys ir baigta. Dar šį tą paskaitydavau važiuodama autobusu iki mokyklos Kretingoje, arba vykdama namo.

Kurios pamokos labiausiai sekėsi?

Labiau patiko tikslieji mokslai, o arkliukas buvo chemija. Visi net galvojo, kad stosiu į medicinos studijas. Ir būsiu gydytoja.

Bet baigusi mokyklą nepasirinkote medicinos.

Taigi aštuoniolikos jau tekėjau.

Taip anksti?

Pradėjome draugauti, kai buvau dešimtoje klasėje. Jis jau buvo baigęs studijas, buvo septyneriais metais už mane vyresnis. Prikibo ir nepaleido. Dabar aš galiu pasakyti, kad žmogus pradeda gyventi tada, kai išmoksta pasakyti "Ne", o tada aš dar šito nemokėjau. Nors ir ištekėjau jauna, vis tiek norėjau studijuoti. Įstojau į Kauno politechnikos instituto pramoninės civilinės statybos specialybę. Baigiau tik vieną kursą. Tuomet gimė pirmagimė Giedrė. Suvokiau, kad studijuoju keistoką specialybę ir nusprendžiau ten negrįžti. Kadangi labai viliojo ekonomika, pasirinkau šią specialybę neakivaizdžiai studijuoti Vilniaus universitete. Tiesa, iki tol dar vienerius metus prekybos mokykloje mokiausi kasininkės amato, nes suvokiau, kad, studijuodama neakivaizdžiai, turėsiu kur nors ir dirbti. Pusę metų yra tekę dirbti kasininke, tad dabar labai pykstu matydama, kaip kasininkė krapštosi. Aš tuomet dirbau gastronome ir tūkstančio prekių pavadinimus mintinai žinodavau, nors nebūdavo jokių "barkodų", kaip dabar.

Sunku buvo derinti neakivaizdines studijas, darbą ir motinystę?

Labai. Atrodė, kad visa giminė ant manęs buvo supykusi. Nes darbo dienomis dirbdavau, o atėjus savaitgaliui - į Vilnių. Iš pradžių, kol iš Palangos skraidė lėktuvai, skraidydavau, vėliau - traukiniu, autobusu. O juk dar vaikais kam nors reikėjo pasirūpinti. Tad paskutiniai studijų metai mane jau pykinte pykino. Ne dėl pačių mokslų, o dėl to važinėjimo.

Kaip suprantu, tikrojo studentiško, vėjavaikiško gyvenimo taip ir neparagavote?

Ne, nuo aštuoniolikos į gyvenimą žvelgiau labai rimtai.

Teko panaudoti ekonomistės diplomą?

Kažin ar esu jį kam nors rodžiusi. Studijuodama nuolatos dirbau - iš pradžių restorano "Neringa" personalo vadove, po dvejų metų 14-ame technikume dėsčiau politekonomiją, o baigdama studijas jau dirbau firmos "Rūta" parduotuvių vedėja. O paskui, žinote, laisva Lietuva ir niekam to mano diplomo nebereikėjo. Bet gautos žinios man praverčia iki šiol. Aš ir vėliau nenustojau mokytis, savarankiškai krūvas knygų sugraužiau. Žinojau, kad tik mokslas žmogų padaro laisvą.

O jei dabar reikėtų rinktis profesiją?

Tikriausiai norėčiau būti interjero dizainerė. Alpstu, kaip man dabar tai įdomu. Jei kas paprašo pagelbėti susikurti namų interjerą, mane užplūsta tokios kūrybinės jėgos. Man nuolatos reikia vis ką nors kurti. Visada galvoje nešioju kokį naują projektą. Mano vyras išgirdęs naują idėją jau net bėga slėptis (kvatoja. - Autor. past.). O jei kas leistų pačiai namą pastatyti ir įrengti, turbūt numirčiau iš laimės. Tiesiog mūsų laikais tokių specialybių niekas net negirdėjo. Bent jau mano kaime.

Gal dar ne vėlu studijuoti dizainą?

Kas čia žino. Niekada nesakyk niekada.

Kur mokėsi Eugenija Odebrecht?

Stropelių kaimo pradinėje mokykloje, Kūlupėnų aštuonmetėje mokykloje, Kretingos vidurinėje mokykloje.

Kauno politechnikos institute studijavo pramoninės civilinės statybos specialybę. Baigė tik vieną kursą. Vienerius metus Klaipėdos prekybos mokykloje mokėsi kasininkės amato. Vilniaus universitete neakivaizdžiai baigė ekonomikos studijas. 

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder