Mūsų tėvai yra pratę derintis prie savo mažylio, o Prancūzijoje vaikas turi įprasti prie suaugusiųjų gyvenimo ritmo. Mažylis sodinamas prie stalo su visais, net jei jis turi savo režimą arba jau pavalgė: nieko, pačiulps duonos kriaukšlę, svarbiausia, jis dalyvauja šeimos pietuose, vadinasi, šeimos gyvenime. Arba kitas pavyzdys. Mūsų tėvai dažnai atsisako atostogų, baimindamiesi vežti mažylį į tolimas šalis. Kol vaikas ūgtelės, mama sėdi su juo geriausiu atveju sode ar kaime, skalbdama ir gamindama valgyti. Dar gerai, jei šalia yra močiutė arba auklė. Prancūzės elgiasi kitaip. Jei mama užsitarnavo atostogų kelionę, vadinasi, ji vyksta atostogauti. O vaikutis važiuoja kartu ir turės atlaikyti klimato pasikeitimą ir ilgą skrydį. Prancūzų gydytojai tokią poziciją palaiko. Jie laikosi nuomonės, kad vaikutis gali keliauti kur tik nori nors ir kelių savaičių amžiaus, svarbiausia, kad su juo būtų mama.
Teisės ir pareigos
Dar viena svarbi prancūziško auklėjimo dalis: vaikams anksti diegiamas supratimas, kad jie turi tam tikrų teisių. Labai linksma išgirsti, kaip trejų metų pipiras kreipiasi į auklę: „Tu negali man uždrausti valgyti pyragaitį. Mama sako, kad jei suvalgiau obuolį, turiu teisę gauti saldumyną“. Daugumai prancūzų vaikų žodžiai „laisvė“, „lygybė“, „brolybė“ ir „turiu teisę“ - ne tušti garsai, o veikimo vadovas. Bet kadangi teisės yra visada susijusios su pareigomis, jų turi net visiški pypliai. Daugelyje prancūzų šeimų galioja taisyklė: kiekvienas vaikas atlieka kokį nors nesudėtingą darbą - surenka nešvarius indus, kloja lovas, į pintinę sudeda nešvarius skalbinius, o švarius išdėlioja spintos lentynose, padeda padengti stalą. Prancūzų nuomone, jei vaikas to nedaro, jis užaugs egoistas.
Nieko baisaus!
Nesunku pastebėti, kad Vakarų europiečių, taip pat prancūzų, vaikai jaučiasi laisviau, mažiau varžosi, o jų tėvai yra ramesni, be amžinų „negalima“, „kur eini?“, „oi, atsargiai!“. Tai taip pat europietiškos auklėjimo sistemos dalis. Prancūzų tėvų devizas yra „Nieko baisaus!“ Vaikas nusibrozdino kelį arba įsidūrė pirštą - nieko baisaus, kitą kartą bus atsargesnis. Mokykloje vėjaraupių epidemija - na, ir puiku, geriau tegu persirgs dabar negu po dvidešimties metų. Visa, kas nekelia grėsmės vaiko gyvybei, padeda ugdyti jo asmenybę. O geriausia mama vaikui - ta, kuri yra laiminga ir rami. Dar vienas prancūziško auklėjimo modelio bruožas yra tas, kad nuo ankstyviausio amžiaus vaikai pratinami prie gyvenimo pagal taisykles. Mažyliams jos - paprastos, susijusios su laiku ir vieta: vakarieniaujama griežtai nustatytu laiku, žaislų gali būti tik vaikų kambaryje. Vaikui augant, taisyklės tampa sudėtingesnės. Bet kiekviena taisyklė turi išimčių. Pavyzdžiui, jei visą savaitę vaikas eina miegoti aštuntą vakaro, šeštadienį jam leidžiama gultis vėliau. Be to, nustatytose ribose vaikas turi visišką laisvę. Pavyzdžiui, prieš miegą vaikas būtinai turi paskaityti knygą, bet gali pats rinktis, kokią būtent. Galop kai kurie apribojimai tampa mažųjų prancūzų gyvenimo dalimi, ir jie jų nevertina kaip laisvės suvaržymo. Todėl tėvams nėra reikalo vaikų drausminti - jie ir patys žino, kas jiems yra leidžiama ir kaip toli jie gali eiti.
Dar viena svarbi auklėjimo dalis - ankstyva socializacija. Visa prancūzų kultūra yra nukreipta į bendravimą. Susitikę prancūzai pakšteli vienas kitam į skruostą. Vaikas, net mažiukas, taip pat privalo prieiti ir pabučiuoti suaugusįjį. Toks lengvas ir malonus fizinis kontaktas iškart suartina, nutrina bendravimo barjerus. Prancūzų vaikai yra atviri pasauliui, nesivaržo nepažįstamų žmonių. Be to, jie anksti pradedami mokyti reikšti mintis, nebijoti ginti savo nuomonę. Todėl jie labiau pasitiki savimi.
Mandagumas aukščiau už viską!
Prancūzai vaikus nuo mažų dienų moko gyventi visuomenėje. Užleisti vietą senyviems žmonėms visuomeniniame transporte, neįjungti televizoriaus visu garsu, nelįsti be eilės - šių taisyklių vaikas išmoksta nuo mažumės. Kaip kadaise sakė rašytojas Alfonsas Karas (Alphonse Karr), jei nebūtų mandagumo, žmonės susitikinėtų tik tam, kad galėtų pasipešti. Todėl reikia arba gyventi vienam, arba būti mandagiam. Be to, prancūzai aktyviai supažindina vaikus su kultūra: daugelyje muziejų, parkų, senovinių pilių yra specialių programų įvairaus amžiaus vaikams. Su istorija, tapyba arba muzika supažindinama žaidimo forma. Prancūzų manymu, vaiko negalima pernelyg apkrauti, jis turi turėti laiko pasvajoti.
Tiesa, ir prancūzai tėvai galėtų šio to pasimokyti iš mūsiškių. Pavyzdžiui, kartų solidarumo. Pas mus įprasta, kad močiutės prižiūri anūkus, o užaugę šie rūpinasi senukais. Prancūzijoje įvairios vienos šeimos kartos neretai susitinka kartą ar du per metus. Gerai, jei senyvi tėvai yra pasiturintys ir sveiki, gali savimi pasirūpinti - tokių Prancūzijoje nemažai... Bet yra ir tokių, kurių senatvė praeina vienatvėje. 2003 m. Europoje buvo anomaliai karšta vasara. Karštis laikėsi dvi savaites, temperatūra nenukrisdavo net naktį. Tą vasarą Prancūzijoje jo aukomis tapo daugybė senyvų žmonių: jie sėdėjo savo tvankiuose butuose, dėl karščio bijodami išeiti į lauką, ir tiesiog nebuvo kam atnešti jiems atsigerti arba maisto. Vaikai ir anūkai juos pamiršo... Pas mus tai gana sunkiai įsivaizduojama.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą