Vertingiausios gyvenimo pamokos

"Esu dėkingas mokytojams, kurie leido mokytis pačiam"

"Atsigręžęs į praeitį, matau, kad būtent mokykloje prasidėjo tai, kas nulėmė mano tolesnį kelią ir kuo gyvenu dabar, - paklaustas, kokios gyvenimo pamokos buvo vertingiausios, atsakė švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius.

- Mano mokykla buvo tolerantiška įvairiems "neformalų" judėjimams, kuriuose radau bendraminčių. Esu dėkingas savo mokytojams, kad jie buvo supratingi ir nesistengė tramdyti mūsų jaunatviškų maksimalistinių pažiūrų, leido būti savimi ir mokytis patiems. Turiu galvoje ne dalykų pamokas - čia jokių nuolaidų.

Iš mokyklos išėjau žinodamas, kuo noriu būti ir kaip noriu gyventi. Nedejuoti ir neaimanuoti, kad yra blogai, o galvoti ir veikti, kaip pakeisti padėtį ir išspręsti problemas."

"Svarbiausioms pamokoms neįmanoma pasiruošti"

Klaipėdos Hermano Zudermano gimnazijos direktorė Jolita Andrijauskienė, matematikos ir vokiečių kalbos specialistė, vertingiausiomis gyvenimo pamokomis laiko tas situacijas, kurios mus užklumpa netikėtai, kurioms visiškai nesame pasirengę.

Ar teko laimė sutikti ypatingą mokytoją?

Sutikau, ir ne vieną. Aš baigiau "Baltijos" gimnaziją - buvusią 18-ąją vidurinę mokyklą. Šiluma užlieja prisiminus mokyklinius metus, o ypač - lietuvių kalbos mokytoją Beatričę Vaitkuvienę, vokiečių kalbos mokytoją Danguolę Jankauskienę ir matematikos mokytoją Zinaidą Jankauskienę, kuri ir lėmė mano pasirinkimą studijuoti matematiką Vilniaus universitete.

Su dėkingumu ir susižavėjimu prisimenu ir mūsų Hermano Zudermano gimnazijos buvusią direktorę Angelę Klitienę, iš kurios perėmiau vadovavimo vairą. Stebėdama jos darbą mokiausi sąžiningumo, tolerancijos, vadybos meno pagrindų. Jos žodžiai niekada nesiskirdavo nuo darbų: jau jeigu šis žmogus ką nors pasakydavo, pažadėdavo - tai žinok, kad taip ir bus.

Ko neįmanoma išmokti iš vadovėlių? Kokias gyvenimo pamokas laikote vertingiausiomis?

Iš vadovėlių neišmoksi meilės tėvynei, artimui, tikėjimo, bendravimo. Čia nėra jokių receptų nei mokymo metodikų, galimi tik bandymai padėti. Iš knygos net mašinos neišmoksi vairuoti - ką jau kalbėti apie svarbiausias gyvenimo vertybes. Jas suvokiame per patirtį, ugdydami patys save.

Švietimo ir mokslo ministras G. Steponavičius jaučiasi dėkingas mokytojams, kurie buvo supratingi ir nesistengė tramdyti jaunatviškų maksimalistinių pažiūrų.

Vertingiausias gyvenimo pamokas suteikia iššūkiai, kuriems nesi pasirengęs, kurių neįmanoma suplanuoti. Ir pats gauni, ir kitam svarbią pamoką duodi visiškai netikėtai, iš anksto tam nepasiruošęs. Tik išbandymai žmogui parodo, kiek jis turi stiprybės, kiek gali pakelti, nepasiduoti ir kiek jis sugeba prisiimti atsakomybės.

Svarbiausių vertybių pamokas, gyvenimo pamatus man suteikė tėvai. Jie neturėjo nieko bendro su pedagogika profesine prasme, užtat savo širdyse buvo patys tikriausi pedagogai.

Kokių svarbiausių dalykų, be privalomų disciplinų, linkėtumėte išmokti savo mokiniams, iki išeis į gyvenimą?

Savo mokiniams visada sakau: kelkite kartelę kuo aukščiau. Klupkite, griūkite, bet ir vėl kelkitės, bandykite, darykite ir nepasiduokite. Ir tik iš dešimto karto nepavykus - tik tuomet leiskite kartelę žemiau. Skatindama juos siekti maksimumo, kartu linkiu neprarasti atjautos, ugdytis toleranciją ir sąžiningumą, nes tai pats svarbiausias gyvenimo variklis.

"Ieškok balanso tarp rezultato ir proceso"

Iš Gargždų kilęs, Klaipėdos universitete istorijos studijas baigęs, krepšinį komentuojantis, istorinę knygą "Trečiojo Reicho triumfas" parašęs ir šiuo metu TV3 televizijoje laidą intelektualams "Kas? Kurs? Kada?" vedantis Robertas Petrauskas sako, jog vertingų pamokų ir mokytojų kiekvienas iš gyvenimo gauname kasdien. Kartais to net nepastebime.

Ar galima išmokti intelekto?

Manau, kad intelektas ir erudicija - ne tas pats. Žmogus, kuris daug mokėsi, daug žino, yra perskaitęs daug knygų, nebūtinai yra intelektualas. Intelektas, sakyčiau, yra labiau psichologinė savybė. Ja ne kiekvienas gali pasigirti. Tai prigimties dalykas.

Bet intelektualas be išsilavinimo...

Be abejonės, intelektą reikia nuolat lavinti. Kaip sakė Einšteinas, išsilavinimas yra tai, kas lieka, kai pamiršti viską, ko mokeisi mokykloje. Gyvenime taip yra visose srityse: jei tik sustosi - iškart prarasi pusiausvyrą. Protas, mąstymas reikalauja nuolatinių treniruočių.

Ką laikote savo didžiausiu mokytoju?

Vieną man sunku išskirti. Per savo gyvenimą sutikau tikrai daug žmonių, iš kurių buvo verta mokytis. Pirmiausiai prieš akis man iškyla mama, kuri išmokė mane skaityti ir įpratino pamėgti, tiesiog "valgyti" knygas. Kitas iš atminties išnyrantis vaizdas - vasaros stovykla ir Leonidas Donskis, kurio erudicija stebėjausi ir žavėjausi, dar vėliau universitete sutikau daug puikių dėstytojų.

Kaip manote, ar švietimo sistema padeda mokytojui ugdyti kūrybiškas asmenybes?

Kad ir kokia švietimo sistema būtų sukurta, visiems niekada nebus vienodai įdomu mokytis. Visi niekada nebus vienodai viskuo patenkinti.

Man irgi nepatiko mokykloje ta būtinybė iškalti faktus, vertimas žinoti ir prisiminti, bet kur dingsi: turi prisitaikyti, nes tau reikia rezultato - gero pažymio. Juk nuo jo daug kas priklauso.

Anot R. Petrausko, gerų mokytojų kiekvienas savo gyvenime sutinkame kasdien. Kartais to net nepastebime.

Žinoma, būtų idealu, jeigu mokiniai ir studentai mokytųsi tik dėl pasitenkinimo pačiu procesu - čia jau viskas priklauso nuo mokytojo asmenybės, kaip jis pateikia savo dalyką. Bet, kita vertus, jei visi mokytojai būtų fanatikai, mokiniui reiktų domėtis viskuo iš eilės, o tai irgi neįmanoma. Taigi vis dėlto tenka rinktis pačiam ir atrasti balansą tarp žinių kaupimo ir kūrybinio mąstymo, arba kitaip tariant, tarp pastangų gauti gerą pažymį ir pasitenkinimo pačiu mokymosi procesu.

"Vaikai neturi bijoti"

43 metus pedagoginį darbą dirbusi, prieš keletą metų į pensiją išėjusi Marytė Pluščiauskienė sako iki šiol gatvėje ar autobuse išgirstanti šaukiant "Mokytoja!"

"Mano buvę pradinukai, dabar jau abiturientai, atskuodžia per gatvę ar iš kito autobuso galo ir visų žmonių akivaizdoje apkabina, pabučiuoja - netgi berniukai! Na, kaip nesistebėsi..." - šypsosi susigraudinusi mokytoja.

Ilgus metus mokėte vaikus skaityti, rašyti, gyventi. Ko iš jų išmokote pati?

Labai daug... Vaikai moko gerumo, meilės, užuojautos. Aš dirbau ir vaikų namuose, ir darželyje, ir mokykloje - ir visą mokytojavimo laiką prisimenu su dėkingumu: ir vaikams, ir jų tėveliams, ir savo vadovams. Visi buvo man mieli, protingi, su visais sugyvenome, sutarėme, vieni kitus palaikėme.

Nesakote, jog mokytojo duona - nesaldi?

Ne. Niekada taip nesakiau. Man nebuvo sunku, aš į darbą eidavau su malonumu. Sunkiausia mokytoju dirbti tiems, kurie suklydo pasirinkdami profesiją. Tų žmonių man tikrai visada nuoširdžiai būdavo gaila, nes jiems tikrai nelengva.

Aš labai pasiilgstu vaikų, dažnai galvoju apie juos, širdyje ir dabar "tebedirbu". Mano mokiniai iki šiol aplanko mane. Buvo tas dvasinis ryšys, jis ir liko.

O kaip jis atsiranda?

Pasakysiu pavyzdį. Žinote, kodėl vaikams taip sunkiai sekasi pasakoti prieš klasę? Ne todėl, kad nemoka teksto. Todėl, kad jie bijo. Jie jaučia baisų stresą. Pašalinkite tą baimę - ir pasakos kaip iš pypkės. Mano mokinukai niekada nebijodavo pasakoti, nes nebijodavo nusišnekėti: pas mus nebūdavo jokių ten chi chi cha cha, jokių pašaipėlių ir pasityčiojimų. Na, nusikalbėjo - na, ir kas? Nereikia bijoti suklysti.

Aš savo dukrai vis kartoju (ji irgi pradinių klasių mokytoja): nebijok paglostyti, priglausk, apkabink. Pagirk. Vaikui tai labai svarbu. Pirmoji mokytoja iš tikrųjų yra labai svarbus žmogus, ji, aišku, turi būti griežta, reikli, bet vaikas neturi jos bijoti.

"Širdyje iki šiol "tebedirbu": pasiilgstu vaikų, galvoju apie juos. Buvo tas dvasinis ryšys, jis ir liko", - sako M. Pluščiauskienė.

Agnė SINKEVIČIŪTĖ, 17 metų:

Vertingiausią pamoką gavau visai neseniai. Ją man suteikė istorijos mokytojas. Keista, bet ši pamoka nebuvo susijusi su istorija. Užteko vos penkių minučių, kad pasikeistų labai svarbus mano mąstymo aspektas.

Mokytojo žodžiai man padėjo suprasti, kad gyvenime niekas, absoliučiai niekas, nevyksta be reikalo.

Kad ir kaip blogai kažkas mums atrodytų, viskas turi prasmę; kad ir kaip burbėtume ant gyvenimo už tai, kad jis mums siunčia sunkius išgyvenimus, jie vis dėlto galiausiai atneša mums gera. Nors dažnai tuo ir labai sunku patikėti.Taip pat supratau, kad gyvenime niekada nesi auka. Niekas tau negali padaryt nieko blogo, jeigu tu to neleisi, jei būsi stiprus."

Indrė ČEDAVIČIŪTĖ, 20 metų:

"Mano lietuvių kalbos mokytoja Vilma Dulevičienė kadaise yra pasakiusi: tau ant pečių užkraunama tokia našta, kokią tik tu pats sugebėsi panešti, todėl jei sunku, žinok, tikėk, kad vis tiek viską įveiksi." Išmokau šią frazę, ir nešu, kas man priklauso.

Romas DMITRIJEVAS, 16 metų:

"Vertingiausias dalykas, kuri išmokau per savo gyvenimą, yra lankstumas. Turiu galvoje - tu visada turi būti lankstus, kai nori ko nors pasiekti, turi mokėti prisitaikyti prie žmonių, prie aplinkos, prie viso mikroklimato, kitaip liksi nesuprastas ir atstumtas, o to nenori niekas. Išmokau šią pamoką ne iš konkretaus asmens, o iš gyvenimiškų situacijų."

Rapolas JANKAUSKAS, 17 metų:

"Iš mokytojų išmokau, kad reikia padėti jaunam žmogui ir visuomet atsižvelgti į jo nuomonę. Svarbiausia - išklausyti ir patarti. Kai būsiu vyresnis, tikiuosi to nepamiršti."