"Vienas maloniausių dalykų - matyti, kaip vaikas patiria atradimo džiaugsmą"

Klaipėdoje ir už jos ribų vertinami šios talentingos pedagogės gebėjimai puikiai paruošti mokinius skaitovų konkursams, žavi sukurtos sceninės kompozicijos, spektakliai ir netgi filmai. Seniai išaugusi mokyklinio teatro suvokimo ribas, A. Lenkauskienė neslepia nelabai mėgstanti, kai bandoma teatrus rūšiuoti: šitas profesionalus, o anas tik mokyklinis.

"Nemėgstu, kai sako "mokyklinis teatras" tarsi norėdami sumenkinti čia dirbančių žmonių triūsą. Galbūt anksčiau mokyklinis teatras buvo labiau siejamas tik su ugdomuoju procesu, buvo siekiama, kad vaikas nebijotų į sceną lipti, o dabar drąsiai stebėdama savo kolegų darbus, galiu sakyti, kai su vaikais dirbama profesionaliai - galima ieškoti ir gilesnių plotmių", - įsitikinusi A. Lenkauskienė.

Kaip pavyksta šiuolaikinius vaikus sudominti teatru? Juk sako, kad jiems dabar įdomu tik televizorius ir kompiuteris.

Dalis tiesos yra tame, kad dabar vaikai daugiausia domisi technologijomis. Tačiau tikrai ne visi. Beje, pastebiu tendenciją, kad dažnai ir patys tėvai nenori, kad jų vaikai rinktųsi menines specialybes. Deja, mano nuomone, kone 90 procentų tėvų yra linkę nukreipti vaiką ten, kur jiems norėtųsi, o ne ten, kur vaikas jaustųsi geriausiai. O juk teatriniai gabumai niekam gyvenime nepakenkė. Ne mažiau svarbu vaikuose ugdyti ir gyvenimiškąsias vertybes...

Teatro studijas renkasi tik išskirtinių aktorinių gabumų turintys vaikai?

Nebūtinai. Kaip tu suprasi, ar tau tinka teatras, jei niekada neatėjai ir nepabandei? Žinoma, dažniausiai tokius užsiėmimus renkasi kūrybingi vaikai. Kiti susidomi teatru, pamatę, kaip jų draugai šauniai vaidina scenoje. Beje, mano tikslas nėra padaryti jų didžiais aktoriais. Tiesiog norisi, kad vaikai atsiskleistų ir nors tas kelias valandas per savaitę ištrūktų iš to nesibaigiančio bėgimo, lėkimo, didžiulių krūvių. Pasakysiu nuoširdžiai, man dabartinio jaunimo gaila, nes krūviai yra tikrai nežmoniškai dideli.

Vaikai teatro studijoje randa užuovėją?

Tikrai neretai tenka dirbti ir psichologinį darbą. Kartais vaikai ateina su didžiulėmis problemomis. Atrodo, kad jie namuose neturi su kuo nuoširdžiai pasikalbėti. Yra kilę net minčių įsivaikinti. Tenka kartais pabūti kai kuriems ir mama, ir geriausia drauge. Man geriausias įvertinimas iš moksleivių lūpų išgirsti žodžius, jog jie nebūtų pagalvoję, kad pedagogas gali tapti jų draugu. Kai yra geri santykiai, gali labai daug pasiekti. Bet ir aš dariau labai daug klaidų. Kai buvau jauna, norėdavau greito rezultato, tad reikalaudavau iš mokinių tarsi iš profesionalių aktorių. Tik per ilgametę darbo patirtį supratau, kaip reikia dirbti su vaikais, kad jie atsiskleistų, patikėtų savimi ir manimi.

O jums yra skirtumas - dirbti su itin gabiais ir vidutinių gabumų vaikais?

Su talentingu vaiku tiesiog reikia trumpiau dirbti, kad pasiektum tą patį rezultatą. Tačiau ir vadinamąjį vidutinioką galima puikiai atskleisti. Nėra negabių vaikų, tik su vienais reikia ilgiau dirbti, kol randi priėjimą.

Jūsų paruošti vaikai skina laurus įvairiuose skaitovų konkursuose. Kaip pavyksta juos taip paruošti?

Man labai patinka šita sritis, bet praėjo nemažai laiko, kol išmokau, kaip savo patirtį perteikti vaikams. Dabar mano "seniai" - taip vadinu mokinius, su kuriais kūrinius konkursams ruošiame ne pirmus metus, mane supranta iš vieno žodžio.

Tokių konkursų pagrindas - rasti gerą tekstą. Pripažinsiu, tai yra juodas darbas. Aš esu daug skaitantis žmogus, bet ir skaitymo malonumą dažnai prarandu, nes tuo metu dirbu darbą - ieškau geros ištraukos. Kitas malonus procesas - kartu su vaiku nagrinėti tekstą kone po žodelį, padėti atskleisti kūrinio giluminius klodus. Matyti, kaip vaikas patiria atradimo džiaugsmą - vienas labiausiai džiuginančių dalykų mokytojo darbe. Pedagogas vis turi kilstelėti vaiką. Taip ir vyksta ugdymo procesas, pamažu kartelę keliant vis aukščiau ir aukščiau, tačiau nepamirštant, kad tai yra tik vaikas, o ne profesionalus aktorius.

Jau galite didžiuotis su moksleiviais sukūrusi du meninius filmus "(Ne)meilė" ir "Vinys". Kaip subrendote tokiam, atrodytų, drąsiam žingsniui, kuriam ryžtasi tikrai ne kiekvienas baigęs režisūros studijas?

Viskas prasidėjo nuo to, kad kuriant vieną spektaklį sugalvojau nufilmuoti dalį vaizdų, kuriuos teatrinėmis priemonėmis sunku išreikšti. Galų gale viskas baigėsi tuo, kad vietoje spektaklio sukūrėme filmą. Pirmasis filmas buvo apie patyčias. Rodėme tą filmą ne vienoje mokykloje. Ne kartą išgirdau frazę, kad mokyklose nebereikėtų ir socialinių pedagogų, jei mokiniams dažniau būtų rodomi tokie filmai. Didžiausias įvertinimas buvo, kai viena mama, iš pradžių nenoriai ėjusi į šio filmo peržiūrą, paskui priėjo prie manęs ir pasakė: "Supratau, kad parėjusi namo su vaiku turiu pasikalbėti..." Iš tiesų dažnai tėvams su vaikais pritrūksta laiko pabendrauti. Neretai po mažytės negandos vaikai užsisklendžia, neturėdami kam išsipasakoti, ir tarsi iš mažos sniego gniūžtės pradeda rutuliotis didesnės bėdos.

O antrasis filmas?

Matyt, pagavo azartas. Radau gerą medžiagą. Kadangi teatro ir kino specifika skiriasi, man atrodė, kad ta medžiaga tinkamesnė filmui. Buvau prieš keletą metų sukūrusi spektaklį "Vinys", vis atrodė, kad ne viską jame išsakiau, tad pamaniau, kodėl nepadarius kinematografinio pjesės sprendimo? Teko pjesės scenarijų perrašyti ir pritaikyti kino reikalavimams. "Vinyse", kitaip nei filme "(Ne)meilė", kartu su vaikais filmavosi ir profesionalus aktorius Aleksandras Šimanskis bei teatro mokytoja Vilhelmina Paniuškienė. Tad vaikams buvo puiki patirtis dirbti kartu su profesionalais. Neidealizuoju tų filmų, bet džiaugiuosi, kad ir aš, ir mokiniai turėjome galimybę išbandyti ir šį meno žanrą. Nors visgi mano režisuotuose filmuose daug teatrališkumo.

Jaučiate grįžtamąjį ryšį iš mokinių?

Tai ir yra ta vertybė, dėl kurios verta dirbti pedagoginį darbą. Kai ilgus metus dirbau "Ąžuolyno" gimnazijoje, kur turėjau teatro studiją "Erdvė", ant durų turėjome pakabinę popieriaus lapą, kurį vadinome jausmų sugertuku - visi galėjome rašyti,ko širdis geidžia. Iki šiol įstrigo vienas smagus įrašas: "Mes visi apibarstyti Lenkauskienės prieskoniu." Gražiausia dovana, kurią esu gavusi - jubiliejaus proga vaikų dovanotas katinas Erdvius.

Ištrauka iš Audros Lenkauskienės režisuoto filmo "Vinys".

Su daugeliu buvusių moksleivių iki šiol sieja puikūs santykiai. Labai smagu, kai buvę mokiniai pasirenka aktoriaus profesiją. Tiesa, anksčiau aš vengdavau skatinti juos sukti tuo keliu. Tiesiog bijojau prisiimti atsakomybę, juk visi žinome, koks nelengvas tas menininko gyvenimas. Vienas profesorius mane net pabarė, esą nuodėmė, matant vaiko gabumus, jo nepaskatinti rinktis tos specialybės, kuri jam prie širdies. Jei jaunuolis dvyliktoje klasėje žino, ko nori, tai labai daug, nes juk dauguma pasirenkamas specialybes vardija miestais, sako: "Stosiu į Vilnių, Kauną, Londoną."

"Norisi, kad vaikai atsiskleistų ir nors tas kelias valandas per savaitę ištrūktų iš to nesibaigiančio bėgimo, lėkimo, didžiulių krūvių", - apie darbą su moksleiviais pasakoja Audra Lenkauskienė. Audros LENKAUSKIENĖS albumo nuotr.

Beje iki šiol man skauda širdį, kad vieno moksleivio taip ir nepastūmėjau ta linkme, nors jis iš manęs to laukė. Mokyklos laikais buvo puikus aktorius, o ją baigęs ilgai bastėsi po pasaulį savęs ieškodamas. Po kurio laiko grįžo į Lietuvą ir atėjęs pas mane teiravosi, ar jis turėtų rinktis aktoriaus profesiją. Aš bijojau jam ką nors sakyti, nuspręsti už jį. Jis dabar atrado save - yra puikus šefas, dirba populiarioje kavinėje, bet man iki šiol gaila, kad tuomet nepalaikiau jo idėjos, nepaskatinau. Kūrybiškumo jis nepametė, filmui "Vinys" sukūrė garso takelį.

Pedagoginį darbą dirbate jau ne vieną dešimtmetį. Ar stebėdama vaikus įžvelgiate laikmečio skirtumų?

Man Dievulis leido sutikti gerus vaikus, arba išmokė juos "atsirakinti". Žinoma, ši karta greičiau gauna informaciją, jų nykščiai patys greičiausi, daugelio Dievas - dėžutė (kompiuteris). Tiesa, pastebiu vieną man nerimą keliantį pokytį - dabartiniams vaikams mažiau svarbus tas bendrystės pojūtis, dažnai juos reikia mokyti palaikyti santykius. Mes mokomės išklausyti, girdėti, matyti, atjausti vieni kitus. Man buvo keista girdėti mokinius pasakojant, kad jie baigę dvyliktą klasę iš feisbuko draugų ištrina buvusius klasės draugus ir nebepalaiko su jais jokių ryšių. Tarsi brūkšnį užbrėžia. O juk anksčiau bendraklasis būdavo visam gyvenimui svarbus žmogus. Svarstau, kad gal šitaip nutiko todėl, kad dabar vaikai per mokyklinius metus turi pakeisti ne vieną mokyklą: pradinė mokykla, progimnazija, gimnazija...

Bet tikrai yra labai "fainų" ir gilių vaikų. Sako - vaikai neskaito. Kai kurie ir dar kaip skaito. Net ir man atneša knygų paskaityti.

Kokie artimiausi planai?

Dabar intensyviai ruošiamės lapkričio 5 d. Kaune vyksiančiam tradiciniam respublikiniam skaitovų konkursui, kuris vyks Maironio muziejuje. Vietoje vieno ar dviejų skaitovų ruošiu net šešis. Tiesiog negalėjau nė vienam pasakyti "Ne", ypač jei vaikai patys nori dalyvauti.