Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius: situacija švietime kelia grėsmę valstybės ateičiai

Net valstybinės institucijos pripažįsta, kad Lietuvoje aukštojo mokslo situacija tokia prasta, jog panašu, kad pasiektas dugnas. Pastebėta, kad rodikliai studijų būklės srityje kasmet vis žemesni. Studentų mažyn, o studijų krypčių daugyn. Apie situaciją švietimo srityje – pokalbis su Vilniaus licėjaus direktoriumi Sauliumi Jurkevičiumi, Vilniaus kolegijos direktoriumi, Lietuvos kolegijų direktorių prezidiumo nariu Gintautu Bražiūnu, Kauno technologijos universiteto rektoriumi Petru Baršausku ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentu Robertu Dargiu.

– Pone Dargi, Seime įregistruotos prezidentės pasiūlytos aukštojo mokslo įstatymo pataisos, kurios numatytų, kad net į valstybės nefinansuojamas vietas galima būtų įstoti, tik gavus brandos atestatą ir išlaikius bent vieną valstybinį egzaminą. Pritariate tam?

– Be abejonės, kartelę reikia kelti. Pasiūlymas dėl bent vieno egzamino kol kas yra yra vienintelė kartelė, kad į aukštąsias mokyklas įstotų tik turintys gebėjimų žmonės. Lietuvos pramonininkų metinėje konferencijoje sakėme, kad nebetoli laikai, kai į universitetus susirinks žmonės, nemokantys nei rašyti, nei skaityti. Jei su 0,34 balo galima stoti į universitetus, tai kas bus toliau? Kas statys tiltus, gydys žmones, jei sistema be tam tikrų atskaitos taškų, be vertinimų? Jau pasigirdo kalbų, kad egzaminai sukelia stresą ir jų apskritai nebereikia. Eidami tokiu keliu, mes greitai pamesime visus orientyrus, o pasekmių sulauksime greitai.

– Pone Bražiūnai, ar prezidentės siūlomos pataisos keistų studentų skaičių kolegijose? Ar Jums šis klausimas aktualus?

– Manau, kad problemą bandoma spręsti iš dalies. Ir dabar visi, stojantys į aukštąsias mokyklas, laiko vieną valstybinį egzaminą. Mes turėtume atskirti abitūros ir stojamuosius egzaminus. Abitūros atestatui gauti reikia išlaikyti du egzaminus – valstybinį arba paprastą lietuvių kalbos ir dar vieną pasirinktinai, paprastai tai būna valstybinis egzaminas.

– Tačiau ir neišlaikę valstybinio egzamino įstoja į aukštąsias mokyklas?

– Taip, tokia mūsų realybė ir įdomybė. Manau, reikėtų pradėti nuo vidurinės mokyklos. Nes dabar aukštosios mokyklos šaukia, kad gauna blogą „žaliavą“. Mes iš tiesų jau semiame dugną, abiturientų skaičius mažėja.

– Pone Jurkevičiau, Jūsų vadovaujama mokykla yra geriausia Lietuvoje, čia mokosi gabiausi vaikai. Kaip Jūs vertinate situaciją, kai į aukštąją mokyklą gali įstoti bet kas?

– Jau ne kartą esu sakęs, kad susiklosčiusi situacija kelia grėsmę valstybės ateičiai. Švietimo tikslas – paruošti kokybiškus specialistus. Žmogus, norintis tęsti mokslus universitete, privalo turėti tam tikrą gebėjimų lygį. Dabar, matant, kas vyksta, darosi nesaugu gyventi. Manau, turi būti metamos didžiulės pajėgos, kad problemos būtų išspręstos ir Lietuvos ateitis užtikrinta. Žinant kiekvieno valstybinio brandos egzamino rezultatus, geriausiu atveju tik 40 procentų baigusiųjų mokyklą realiai galėtų studijuoti toliau. Visiems kitiems reikėtų arba pradėti mokytis iš naujo, arba ieškoti profesinio, bet jokiu būdu ne aukštojo mokslo.

– Pone Dargi, kokių esminių sprendimų būtina imtis?

– Norime to ar ne, tačiau reikia pradėti nuo mokyklos, nes būten čia prasideda bėdos. Teko kalbėtis su Tauragės savivaldybės darbuotojais. Apie kokį mokinių paruošimą galime kalbėti, jei pinigai skiriami ne išsilavinusių žmonių ugdymui, o mokyklų pastatų išlaikymui? Vienoje Tauragės mokykloje yra 11 mokinių ir 13 mokytojų, o mes nuolat kalbame, kad trūksta pinigų švietimui. Pinigų netgi per daug, reikia sistemos pertvarkos ir ji turi prasidėti mokykloje. Kalbant apie aukštąsias mokyklas, mes jų milijonui gyventojų turime 4 kartus daugiau negu Europos vidurkis. Prezidentė pabrėžė skaidrumą ir viešumą universitetuose, nes šiandien net statistikos neturime, kas ten darosi. Aiškėja, kad po visų priėmimų į aukštąsias mokyklas vyksta papildomi priėmimai už pinigus. Tapome diplomų pardavėjais. Nesakau, kad universitetus reikia uždaryti, juos reikia jungti, bendrinti programas.

– Universitetų steigėjas yra Seimas, viskas jo rankose?

– Taip. Pateiksiu Šiaulių pavyzdį. Čia yra Šiaulių kolegija ir Šiaulių universitetas. Kolegija puikiai suprato globalius pokyčius ir diversifikavo studentų ruošimą – yra ir technologų, ir biotechnologų, tik trečdalis studijuoja socialinius ir humanitarinius mokslus. O universitete net 75 procentai – socialinė, humanitarinė ir menų kryptis. Universitetas vis tebesvarsto, ar reikėtų imtis studijų krypčių, reikalingų regiono ateičiai. Dar vienas įdomus dalykas. Dabar visa mokslo sistema universitetuose yra orientuojama į mokslo žurnalus. Nuo to, kiek skelbiamasi tuose žurnaluose, priklauso universiteto finansavimas. Lietuvoje yra net 300 mokslo žurnalų, kurie įdomūs tik tiems, kas į juos rašo. O „vargšė“ Švedija turi tik 8 mokslo žurnalus. Taigi, į ką investuojame, tą ir turime.

– Pone Baršauskai, kokie esminiai sprendimai pakeistų studijų būklę?

– Jei norime kokybės, jei norime, kad keli mūsų universitetai būtų europinio lygio, turime pagaliau ryžtis rimtiems politiniams sprendimams ir universitetų finansavimo keitimui. Be to, būtina universitetų tinklo optimizacija, jungimas. Prezidentės siūlymai yra žingsnis į priekį, tačiau tai tik detalės. Reikia ryžtis finansavimo sistemos pokyčiams.

– Jūsų manymu, dabartinė sistema – valstybės finansuojamas krepšelis – yra neteisinga?

– Taip. Dabar ji orientuota į kiekybę. Ateina į universitetą studentas, ateina ir finansavimas. Manau, finansavimas turi būti orientuotas į kokybinius universiteto siekius, kokybinį rezultatą. Būtina aiškiai išvardinti prioritetus – kas yra universitetas, kas yra kolegija. Mokslo įstaigos, išduodančios aukštojo mokslo diplomus, turi būti kitame, kur kas aukštesniame lygyje.

– Pone Jurkevičiau, koks galėtų būti sprendimas? Ar valstybė turėtų apsispręsti ir pasakyti, kad, pavyzdžiui, mūsų prioritetas yra Vilniaus universitetas, Gedimino technikos universitetas, Kauno technologijos universitetas, o kiti užsiima kažkuo kitu?

– Universitetų turėtų būti mažiau ir tai turėtų būti politinis sprendimas. Kita vertus, galima būtų užkelti kartelę stojantiesiems. Kalbu apie tikrą kartelę, o ne vieno egzamino. Pavyzdžiui, Kembridžo universitetas net nekviečia mūsų mokinių pokalbiui, jeigu valstybinis egzaminas neišlaikytas 95 balais. Lietuvoje taip pat galima būtų nustatyti tam tikrą balą, kurį surinkęs abiturientas gali stoti į aukštąją mokyklą.

– Pone Baršauskai, ar Jūs matote politinę valią? Ar į Jūsų siūlymus atsižvelgiama vyriausybėje, Seime, Švietimo ir mokslo ministerijoje?

– Politinės valios nebuvo jau daug metų, nėra jos ir dabar, artėjant rinkimams. Jei iš Švietimo ir mokslo ministerijos yra transliuojama, kad universitetuose visiems vietos užteks, nė vienas nebus uždarytas, apie kokybę kalbėti neverta. Nes dabartinis siekis – visus įdarbinti, gauti vieną kitą balsą rinkimuose. O kalbant apie kokybę, mes šiandien einame priešinga kryptimi, nei eina visa Europa.

R. Dargis. Sutinku su rektoriumi, rimtoms švietimo sistemos pertvarkoms politinės valios kol kas nematyti. Manau, jau laikas inicijuoti nacionalinį susitarimą dėl švietimo, nes tai pamatinė valstybės bėda. Nereikėtų pamiršti dar vieno esminio dalyko – universitetai daug investavo į laboratorijas, nekilnojamąjį turtą, įdėtos milijardinės lėšos. Reikės šimtų milijonų eurų tų modernių pastatų ir infrastruktūros išlaikymui. Studentų kasmet vis mažiau, jų mažės iki 2022 metų. Sprendimų būtina imtis, tačiau aš sunkiai įsivaizduoju politinį spaudimą iš viršaus. Pati visuomenė turi suprasti, kad pertvarka būtina, kad mes kalbame apie pamatinius dalykus.