10 litų už "visą tiesą apie jūsų vyrą"

Nežinau, ar prašančios išmaldos moteriškės atsitiktinai renkasi gyvenamuosius rajonus, namus ir butus, ar, tarpusavyje pasitarusios, dalijasi turima patirtimi apie tam tikrose Klaipėdos vietose gyvenančius dosnuolius. Taip pat neturiu duomenų, ar mūsų dvylikaaukštis kuo nors išsiskiria iš kitų - rodos, tokių pačių vienodų namų Kretingos gatvėje daug, o gal jame tiesiog gyvena itin jautrūs kitų sunkumams piliečiai? Gal ir taip, nes vos ne kiekvieną savaitgalį keliskart per dieną čirškiantis durų skambutis praneša apie prasidėjusį išmaldos prašančiųjų šturmą.
Kiekvienas gyvena pagal savo sugebėjimus ir išgales, tad nesmerkiu tų prie durų stoviniuojančių įvairaus amžiaus moteriškių, kurios, išgirdusios klausimą "kas čia?" atsako "padėkite, kuo galite". Juk žmogus ne tik pinigo prašo - džiaugiasi gavęs duonos riekutę ar kokį tau nebereikalingą drabužį. Tačiau praeitą šeštadienį sulaukiau "viešnios", kurios išsakyti žodžiai ne tik papiktino, bet ir prajuokino.

"Gal šlakelį aliejuko įpiltumėt?"

Šeštadienio popietę, išleidusi vyrą į parduotuvę, ruošiau kūdikį miegui. Nuskambėjus durų skambučiui, pažvelgiau pro skylutę ir išvydau už jų stovinčią mergaitę. Kokių 12 metų panelė tuoj pat ėmė guostis, kad tėvai girtuokliai, kad neturinti ko valgyti... Kadangi tai buvo pirmoji viešnia, iškrapščiau iš piniginės litą ir atidaviau. Praėjo pusvalandis. Vėl - skambutis. Šįkart prie durų stovėjo garbaus amžiaus kukliai apsirengusi liūdno veido moteriškaitė, kaip žirnius į sieną staiga ėmusi berti žodžius: "Jėzau, ale padėkite, žmonės gerieji - valgyti, apsirengti neturiu ką. Ir ligota esu, ir vaistų neturiu. Gal aliejuko šlakelį įpiltumėt, kokį konservą duotumėt ar bent lituko nepagailėtumėt. Tuomet ir Dievas jus laimins..." Atsakiau moteriškei, kad čia gyvena ne kokie nors bankininkai, kad jau padėjau skurstančiam vaikui ir mano aukojimo misija šiandien baigta.

Moralinis reketas

Po kelių minučių į duris vėl paskambino. Ta pati moteriškė ėmė porinti: "Palaukit, ponia, nenueikit nuo durų. Aš kai ką žinau apie jūsų vyrą. Jeigu duosit man 10 litų, papasakosiu, koks jūsų Darius netikėlis, kaip jus negražiai apgaudinėja..." Tiesą sakant, jau po šių žodžių galėjau pasiųsti įžūliąją moteriškaitę šunims šėko pjauti, nes esu ištekėjusi ne už Dariaus, bet vis tas žurnalistinis interesas... Taigi ryžausi tęsti pokalbį, idant galėčiau jums pateikti naują išmaldos prašymo pavyzdį.
Pro uždaras duris, matyt, viską apie visus žinanti pilietė, mano ištartą frazę "Negali būti!" suprato kaip sutikimą mokėti pinigus už jos žinias ir tęsė toliau: "Miela ponia, jūsų Darius suviliojo mano dukrą, "užtaisė" jai du vaikus, o vedė jus. Negi mano anūkai kalti, kad jūsų vyras nenorėjo vesti jų mamos? Ponia, vargstam su Loretėle kaip išmanydamos, galo su galu nesuduriam: mažajam vos keli mėnesiai, dukra pieno nebeturi, o mišinėlių neturim už ką nusipirkti... O vyresnėlis į "technikumą" įstojo, reikia juk ir drabužį jam nupirkt, ir sąsiuvinį... " Klausiu, kiek vyresniajam metų. "Ogi devyniolika",- atsako. Nebeiškentusi atveriu duris: "Pirmiausia, mano vyro vardas - ne Darius. Antra, jam - tik 28-eri metai. Nejau jis galėjo tapti tėvu būdamas devynerių?" Moteriškė kiek sutrinka. Bet tik sekundei. Tada aukštai pakėlusi galvą mesteli: "Gerai jau gerai. Gal vyresnėlį dukrai "užtaisė" ir ne jūsiškis, bet mažąjį - tai tikrai jis. Tikras kiaulė! O jūs, tokia jauna, turit kęsti jo melą..." Na, man labai nepatinka, kai apie mano vyrą šnekama nepagarbiai, tad nebeliko nieko kito, tik vietoj 10-ies litų pasiūlyti moteriškei iškviesti policijos ekipažą, jeigu ši tuoj pat neišsinešdins lauk...

Vietoj pabaigos

Netrukus išvydau tą pačią moteriškę, pėdinančią gatve kartu su girtuokliaujančių tėvų atžala pasivadinusia mergaite, kuriai paaukojau litą. Abi smaguriavo ledais...