Pajūryje daug metų pragyvenęs aktorius Vytautas Anužis (55 m.), šiuo metu repetuojantis Mariaus Ivaškevičiaus pjesę "Išvarymas", galų gale ryžosi kardinaliems gyvenimo pokyčiams - iš Klaipėdos jis persikraustė į Vilnių. Pirmiausiai jis įsidarbino Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ir drauge su žmona Velta Anužiene Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje subūrė pirmą vaidybos specialybės kursą. Ne, niekas aktorių šeimos neišvarė iš pajūrio, tiesiog jie natūraliai subrendo ilgai lauktoms permainoms.
Drąsus ėjimas
V.Anužis su žmona jau spėjo apsiprasti Vilniuje: čia nusipirko naują butą, gražiai susitvarkė buitį, o Klaipėdoje esantį būstą pardavė. Vilniuje jie jaučiasi puikiai, tad sulaukė kolegų pastabų, kad tokių didžiulių permainų reikėjo imtis gerokai anksčiau. O ką apie tai mano patys Anužiai? Velta jau seniai norėjo keltis į didesnį miestą, o Vytautas, kaip paaiškėjo, niekada negalvojo, kad taip ilgai užtruks Klaipėdoje po visų mokslų.
"Buvau įsitikinęs, kad vis tiek kur nors išvažiuosime, todėl mūsų persikraustymas į Vilnių buvo aptartas gana seniai. Dar ir teatras užsidarė ilgalaikei rekonstrukcijai, kuri sustabdė visus kūrybinius procesus. Juk fiziškai sudėtinga repetuoti ir vaidinti, kai teatras neturi savo namų. O dar gavome tokių malonių pasiūlymų vaidinti Lietuvos nacionaliniame dramos teatre bei dėstyti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Viskas vyko labai organiškai. Tik reikėjo apsispręsti: ar priimti tokius gyvenimo ir konkrečių žmonių pasiūlymus, ar išsigąsti ir pasilikti patogiai įprastoje vietoje. Pasirinkome drąsesnį ėjimą ir tikrai nesigailime - būtų nuodėmė skųstis dėl savo pasirinkimo", - savo apsisprendimo motyvus dėsto dabar jau Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius.
Nelegalus emigrantas
Charakteringą biurokrato vaidmenį V.Anužis sukūrė režisieriaus Jono Vaitkaus premjeriniame spektaklyje "Visuomenės priešas". Šiuo metu jis intensyviai repetuoja Oskaro Koršunovo statomoje M.Ivaškevičiaus pjesėje "Išvarymas", kurioje paliečiama skaudi šiuolaikinės lietuvių emigracijos tema. "Spektaklyje veikia pagrindinis personažas Benas, tiksliau, tarsi du jo asmenys: išvažiuojantis Benas jaunystėje ir mano įkūnijamas Benas, kuris viską išgyvena iš naujo, tarsi atsukdamas praeities juostą, kai įsėdo į autobusiuką ir išriedėjo link Londono ir ten gyveno. Tai, kas yra parašyta M.Ivaškevičiaus pjesėje, man yra taip pažįstama..." - prisipažįsta V.Anužis.
Aktoriui nesunku įsijausti į kuriamą personažą, mat jis pats pusę metų buvo atsidūręs emigranto (dargi nelegalaus!) kailyje. Pasirodo, atgavus Nepriklausomybę jis plušėjo viename Londono greitojo maisto restorane - tepė sumuštinius ir ruošė salotas išsinešti.
"Tada Lietuvoje buvo susiklosčiusi tikrai sudėtinga situacija. Mūsų šeimai iš viso teko gyventi iš labai nedidelių pinigų - iš teatre gaunamo nedidelio mano atlyginimo ir iš to, ką gaudavau dirbdamas puse etato kaip teatro pedagogas. O namuose augo du vaikai ir buvo jaučiamas nepriteklius. Labai sunku buvo skaičiuoti centus, nebežinojau, kaip verstis toliau, ir iš nevilties išvykau į Londoną", - dažnam lietuviui pažįstamą situaciją pasakoja aktorius.
Įdomiausia, kad visi kompanijoje atsidūrę emigrantai iš Rytų Europos turėjo įgiję aukštąjį išsilavinimą. "Atsimenu, priimdamas į darbą įstaigos vadybininkas turkas paklausė: kur tu dirbi? Jam prisistačiau ne kaip aktorius, o kaip universiteto katedros vedėjas. Nemelavau - tuo metu kaip tik pusę metų Klaipėdos universitete pavadavau vieną kolegą. Nusistebėjęs turkas iš karto man pasiūlė ruošti salotas, taigi tik atėjęs dirbti užėmiau gana aukštą hierarchinę vietą, - šypsodamasis atsidūsta aktorius. - Dirbdamas galvodavau tik viena - suspėti salotas padaryti laiku, kad nuo turko negaučiau į kuprą. Jaučiau nuolatinį nuovargį ir baimę, kad manęs neišgrūstų lauk, nes už durų stovėjo eilės kitų nelegalių emigrantų iš Rytų Europos. Keltis reikėdavo labai anksti - antrą trečią nakties, kad spėtum darbą pradėti ketvirtą ryto, todėl labai bijodavau pramiegoti. Buvau labai pavargęs ir išsekęs nuo psichologinės įtampos ir fizinio nuovargio. O kartą, atsimenu, paryčiais policija apsupo visą kvartalą ir gaudė mus, nelegalius emigrantus. Ir penktą ryto bėgome su prijuostėmis slėptis. Porą emigrantų pagavo, bet aš su vienu lenku pasprukome".
Kad ir kaip ten buvo, nelengva emigranto patirtis aktoriaus nesuluošino - pačiais sunkiausiais momentais jį gelbėdavo iš Lietuvos atsivežti keli širdžiai brangūs knygų tomeliai.
"Londono centre yra tokia ypatinga vieta, vadinamoji teatro žemė, kurioje yra įsikūrę labai daug teatrų. Atsimenu, žiūrėjau garsaus amerikonų dramaturgo David Mamet pjesę "Oleana" - tuo metu tai buvo populiariausias spektaklis Jorko karališkajame teatre. Per pertrauką išėjau į balkoną ir pamačiau, kaip atvažiuoja taksi ir limuzinai, skirstosi žmonės. Tada pajutau, kad man reikia kuo greičiau iš čia dingti... Apimtas emocijų kitą dieną iš karto pranešiau, kad po dviejų savaičių išvažiuoju namo. Ir nesigailiu, kad išvažiavau..." - atsidūsta aktorius. Užtat dabar kas jei ir išgirsta apie jo emigranto patirtį, sunkiai gali patikėti, kad tiek įspūdingų vaidmenų teatre sukūręs V.Anužis kadaise sunkiai lenkė nugarą Londone.
Duetas su žmona
Asmeniniame gyvenime aktoriaus būta nepaprastai pastovaus žmogaus. Jau daug metų jis gražiai sutardamas gyvena su rygiete žmona aktore ir teatro pedagoge Velta Žygure-Anužiene, su kuria susipažino studijuodamas Maskvoje. Sutuoktiniai susilaukė dviejų sūnų: dvidešimtmetis Matas studijuoja Šefilde (Šiaurės Anglija), o trisdešimtmetis Andrius tęsia medicinos studijas Vilniuje. Aktorius spėja, kad vyresnėlis keliauja senelių pėdomis, nes iš žmonos pusės yra daug gydytojų.
Vytautas ir Velta sudaro puikų kūrybinį duetą. Šiais metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje drauge subūrė pirmą vaidybos specialybės kursą. Ne vieną studentų laidą jie išleido Klaipėdos universitete, paskutinį kartą aktorystei ruošė nemažai apdovanojimų jau pelniusius latvių studentus.
Latviškai aktorius pramoko iš Veltos - jis nenorėjo, kad dėl jo vieno žmonos draugai iš Latvijos kalbėtų rusiškai arba angliškai. "Ne veltui mes, lietuviai ir latviai, esame dvi atskiros tautos. Net ir susidūręs su latvių studentais pamačiau, kad jie yra visiškai kitokie negu mūsiškiai. Pasakysi lietuviui, ir jis šoks į etiudo ar dramaturgijos situacijos vandenis, per daug nesusimąstydamas varys į kitą krantą - nuskęs ar išplauks, bet jis tai padarys. Latvio tu neįstumsi ir su botagu - siekiant tikslo, jam būtinai reikia viską išanalizuoti. Tik racionaliai išsiaiškinęs jis užduotį gali atlikti labai emocionaliai. Ir gal puikybės pas juos šiek tiek mažiau. O tai viena iš didžiausių lietuvių nuodėmių. Pagalvoji, gal dėl to Dievas ir baudžia mūsų tautą, gal dėl to dažnai iš visų pusių gauname per galvą. Puikybė yra Dievo prerogatyva - tik jis turi būti puikus ir išdidus. Bet mes labai dažnai iškeliame save aukščiau - dar nieko, jeigu kitą už nuopelnus paglostome. Latviai yra kuklesni - nors, žinoma, ne visi..." - svarsto V.Anužis.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą