„Šiandien manau, kad psichologines problemas vienareikšmiškai padeda spręsti nuoširdus savęs pažinimas, o tai daryti gali atidžiai stebėdamas aplinką, draugus, artimuosius, vaikus. Taigi mus supanti aplinka tam tikra prasme yra mūsų veidrodis“, - sako atlikėjas Alanas Chošnau.
- Alanai, esate sakęs, kad nė nesvarstėte apie šeimą ir vaikus, neplanavote vesti? Ar tai savaime suprantama būnant scenos atlikėju?
- Šiuo aspektu savęs labai neįvertinau. Tiesiog nemačiau galimybės kurti šeimą, nemaniau, kad kam nors gali patikti mano gyvenimo būdas, charakteris. Kita vertus, nejaučiau poreikio kuo greičiau sukurti šeimą, nejutau spaudimo iš šeimos.
Beje, tėvai dažnai dėl visko spaudžia vaikus, nori sureguliuoti, kaip šie turi gyventi, kuo užsiimti, kad darbas ateityje būtų pelningas, o šeima sėkminga. Tokia artimųjų pozicija užgniaužia vaikų talentą.
- Mamos netekote dar būdamas vaikas, augote su močiute. Ar ji nedarė įtakos jūsų pasirinkimams?
- Labai silpną. Močiutė tik primindavo, kad savo gyvenimo talentą atradau ir tai jai atrodė svarbiausia. Manau, kad intuicija močiutės neapgavo. Man pasisekė, kad anksti supratau, ką gebu geriausiai ir kokią profesiją noriu pasirinkti. Taigi, brendau ir gyvenimą susikūriau pakankamai laisvai.
- Manote šiandien būtumėte kitoks, jei būtumėte augęs pilnoje šeimoje?
- Būdamas aštuonerių suvokiau, kad netekau šeimos. Supratau, kad turiu stotis ant savų kojų ir eiti į gyvenimą vienas. Kabinausi, ėmiau, ką galėjau. Nors kol močiutė buvo gyva, jaučiau jos rūpestį. Vis dėlto tėvų ji neatstojo, stipraus tuštumos jausmo neužpildė. Vienatvę ir tuštumą užpildžiau muzika.
- Kodėl nelikote gyventi su tėčiu?
- Taip ir likau nesupratęs, kodėl jis išvyko mane palikęs. Iki šiol šito su juo neišsiaiškinome. Kažkokių priežasčių lyg buvo rasta, kalbėjomės... Pirmą kartą su tėvu susitikome praėjus dešimčiai metų po mamos mirties. Aš jau buvau pilnametis. Sesuo Greta užaugo su tėčiu Bagdade. Iš vis to supratau viena, kad pasaulis yra siaubingai negailestingas ir kad viskas yra ne taip, kaip rodoma Holivudo filmuose.
- Matyt iki tol augote kaip lokio ausy?
- Gimiau tikrai ne auksinėje ložėje. Tėveliams reikėjo daug stengtis, kad susikurtų gerovę. Pradžioje visa šeima gyvenome susispaudę viename kambaryje, o pasiturimas gyvenimas Bagdade atėjo tik vėliau. Gyvenau jaukiai, šiltai, nieko netrūko, bet ir ši idilė ilgai nesitęsė – virš mūsų galvų ėmė skaidyti reaktyviniai lėktuvai, gausti sirenos, trūkinėti sienos, dingti elektra. Prasidėjo Irako karas su Iranu. Tuo metu lankiau karinę mokyklą, mums jau pirmoje klasėje diegė karinę dvasią ir parengtį. Karą išgyvenome, tačiau didžiausias smūgis ištiko po jo - mama susirgo sunkia vėžio forma sarkoma ir tėtis nieko mums nesakęs išvežė ją gydytis į Vokietiją, o mus - pas močiutę į Lietuvą. Grįžusi iš Vokietijos mama neilgai pagyvenusi mirė, o mūsų šeima negrįžtamai iširo.
- Kas jums tuomet padėjo atsitiesti?
- Kai patiri tokį stresą ir supranti, kad likai vienas, užsigniauži savyje. Nežinau, kas suveikė, bet praėjus trims dienoms po mamos mirties pripažinau netekties faktą ir nebeleidau sau puoselėti iliuzijų, kad šeima kada nors sugrįš. Daugelis teigia, kad tokios patirtys užgrūdina, padaro mus stipresnius ir panašiai. Manau, kad tai - netiesa. Vienintelis dalykas, kuo tikiu, - tai, kad norint suvaldyti skaudžią netektį turi visų pirma ją sąmoningai pripažinti ir nuo tos akimirkos įvyksta psichologinis lūžis bei kelias į balansą. Kuo žmogus labiau kenčia, tuo labiau panyra į save slėpdamasis nuo visuomenės, atsiriboja, užsidaro, prisistato sienų manydamas, kad skausmas yra tik jo vieno ir užsisuka pavojingame minčių rate. Nenoriu net svarstyti, kas būtų su manimi atsitikę, jeigu tuomet nebūčiau pripažinęs sau mamos netekties. Tikiu, kad tai yra vienintelis būdas pradėti valdyti skaudžią situaciją.
- Vadinasi, pagalba iš šalies tėra tik iliuzija?
- Manau, kad mes patys esame pakankamai stiprūs įveikti gyvenimo negandas. Mums duota viskas - protas, sąmonė, intuicija, gebėjimas analizuoti ir daryti logines išvadas, empatija, netgi gebėjimas gydyti save. Tik ar mes tai vertiname ir iš tikrųjų vystome? Gyvenimą reikia priimti tokį, koks jis yra, turėti drąsos ir ryžto, o ne ieškoti pagalbos, kas už tave galėtų išspręsti tavo paties problemas, sumažinti širdgėlą, kokia situacija bebūtų. Mes augame ir stiprėjame tik savo pastangomis. Taip kaip kūnas atgauna jėgas, taip ir siela, jeigu tik skiri tam laiką ir mintis. Kita vertus, galima tik apgailestauti, kad gyvenime iš kartos į kartą perduodama „tradicija“ kentėti, gilinti skausmą, prisiminti praeities skaudulius, o tai jau barjeras vidiniam išsivadavimui.
- Galima manyti, psichologines problemas jums pavyko apeiti?
- Psichologinių problemų apeiti neįmanoma, tačiau tvarkytis su jomis galima ir būtina. Neneigsiu, gyvenime turėjau įvairių virsmų, tačiau ilgą laiką gyvenau paviršutiniškai, įsisukęs į darbus, projektuodamas muzikinę ateitį. Kam gi yra laiko pasižiūrėti, kas su mumis vysta čia ir dabar? Šiandien manau, kad psichologines problemas vienareikšmiškai padeda spręsti nuoširdus savęs pažinimas, o tai daryti gali atidžiai stebėdamas aplinką, draugus, artimuosius, vaikus. Taigi mus supanti aplinka tam tikra prasme yra mūsų veidrodis.
- Jei jau daug kalbamės apie psichinę pusiausvyrą, sakykite, kaip žinomumas veikia psichinę sveikatą? Dažnas prisipažįsta, kad viešumas jiems sukelia daug streso.
- Žinomumas labai sustiprina įgimtą ego, o štai įtampą sukelia nuolat pučiamas susikurtas įvaizdis. Norisi rodytis vis daugiau ir daugiau, būti matomam visose žiniasklaidos priemonėse, konkuruoti. Toks nepasotinamas susidomėjimas pačiu savimi ilgainiui virsta į tarnystę savam ego, kurį reikia vis maitinti. Žmonės dėl to kenčia, elgiasi neadekvačiai ir kaip bebūtų juokinga tampa itin jautrūs ir įžeidūs, jeigu juose visuomenė ima ieškoti ir atranda trūkumų, kurių visuomet yra. Vis dėlto svarbu pastebėti, kad išpūstas įvaizdis yra būdingas ne tik žinomiems veidams. Kiekvienas žmogus kažkuria prasme yra savo paties susikurto įvaizdžio tarnas ir tai neretai trukdo eiti savęs pažinimo ir pašaukimo keliu.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą