Daug laiko ir energijos išeikvojame perstatinėdami dekoracijas. Žiemos diena trumpa, oras nepalankus, gaila šaltyje dirbančių artistų. Norisi viską greičiau nufilmuoti. O kai skubu - pradedu klysti.
Dauguma jūsų filmų sukurti pagal nacionalinius veikalus. Kodėl būtent dabar ėmėtės Balio Sruogos "Dievų miško"?
Laikas "Dievų miško" ekranizacijai pribrendo seniai, dar 1982 metais... (Pokalbį nutraukia Algimanto Puipos žmonos ir pirmosios režisieriaus asistentės Janinos Lapinskaitės kvietimas. Režisierius atsiprašęs nuskuba planuoti kitos dienos filmavimo darbus. Po pertraukėlės pašnekovas puikiai prisimena klausimą.) ...
Tada sukurtas filmo scenarijus laukė savo eilės dvidešimt metų. Norėjau filmuoti "Dievų mišką" prieš porą metų, nes tada jis buvo atsidūręs Kultūros ministerijos finansuojamų projektų sąrašo viršuje. Reikėjo įvykdyti tik vieną sąlygą - susirasti partnerį iš užsienio. Dabar atėjo tas momentas, nes filmu susidumėjo prodiuseris iš Didžiosios Britanijos.
Kuo filmas aktualus šiandienos žiūrovams?
Laukiant filmo realizavimo sutapo keli paradoksalūs dalykai. Aš tapau Balio Sruogos amžininku. Man dabar tiek pat metų, kiek buvo jam, kai kalėjo lageryje.
Šiandien galiu naujai pažvelgti į skaudžią žmogaus menininko nesugebėjimo prisitaikyti agresyvioje visuomenėje problemą. B. Sruogos atsiminimų stilistika leidžia filme atskleisti lagerį kaip vietą, kurioje kaliniai naikina vieni kitus. Tai man atrodo naujas žvilgsnis į plačiai eksploatuojamą temą.
Be to, mūsų scenarijuje yra tai, ko neparašė Sruoga. Stengiamės atskleisti paties rašytojo likimą represinėje sistemoje, jo pastangas nepalūžti. Tai yra centrinė filmo tema.
Tiek B. Sruogos kūrybai, tiek jūsų režisuotiems filmams būdinga ironija. Kuo jums artima tokia kalbėjimo maniera?
Iš tiesų situacija, kurią romane aprašo B. Sruoga, buvo šiek tiek kitokia. Jam rašant suveikė dramaturgo talentas. Mes filme vaizduosime ne tokį lagerį, koks jis buvo, bet kokį Sruoga norėjo matyti. Subtiliai ironizuosime patį Sruogą ir neatsisakysime pakaruokliško jo humoro.
Lietuviai nemėgsta lietuviško kino, nes jis lėtas, per daug vaizdingas, mąslus. Būtent už tai lietuviški filmai skina laurus užsienio kino festivaliuose. Kaip suprasti tokį skirtingą vertinimą?
Nereikia sakyti "lietuviai". Tai skirtingos kartos skirtingai vertina ir skirtingai kuria lietuvių kiną. Pastaruoju metu atsiranda nemažai jaunų kino režisierių, vis mažiau dirba vyresnioji kino kūrėjų karta. Aš save priskiriu vidutinei kartai.
Jaunų žmonių suvokimą apie kiną iš esmės formuoja įvykiais ir veiksmu paremta Holivudo produkcija. Tokie žiūrovai neina į mano filmus. Mano režisuotus filmus vertina žiūrovai nuo 35-erių iki 60-ies metų amžiaus. Jie priima natūralų istorijos pasakojimą ir ieško jame sau peno.
Negaliu skųstis žiūrovų trūkumu. Mano paskutinis filmas "Elzė iš Gilijos", nors ir buvo lėtas, surinko daugiausiai žiūrovų iš visų lietuviškų filmų.
Be to, mes lygiuojamės į skandinavų kiną, kuris taip pat yra gana lėtas ir labai geros kokybės. Tad jei mano kūrybą prilygina skandinaviškai kinematografijai, - aš labai didžiuojuosi.
"Dievų miškas" turėtų sudominti ir anglišką kino publiką. Tiesa, montažo režisierius iš Anglijos mane šiek tiek išgąsdino pareiškęs, jog montažas bus padarytas toks, kad filmas būtų įdomus. Tikiuosi, kad sėkmingai sujungsime lietuvišką lėtumą, anglišką racionalumą, ir išeis geras europinis filmas.
Kiek jums kuriant filmą svarbi žiūrovų, kritikų nuomonė?
Žinoma, labai svarbi. Nejauku, kai po kelerių metų į mano režisuotą filmą, rodomą kino teatre, ateina vos keli žiūrovai ir labai malonu, kai į "Elzę iš Gilijos" susirenka pilna žiūrovų salė.
O kino kritikų, kaip ir kino menininkų, yra įvairių. Aš juos skirstau į talentingus ir netalentingus.
Kino kritikė Ada Paukštytė viename straipsnyje apibūdino jus kaip "beveik amžiną kelių paskutiniųjų dešimtmečių lietuvių kinematografijos viltį, kuri nepriklausio nei nuo sėkmių, nei nuo nesėkmių". Ką jūs apie tai manote?
Labai originalus pastebėjimas. Kiti sako, kad man laikas pasitraukti iš kino arenos, šis teiginys suteikia vilties dirbti toliau.
Dirbate ne vienas. Dažniausiai jums talkina žmona, taip pat kino režisierė Janina Lapinskaitė. Kodėl?
Aš įpratęs, kad Janina man padeda. Ji mano asistentė, jai skiriu vaidmenis savo filmuose, tačiau aš į jos kino filmus nesikišu ir ji manęs neprileidžia.
Kodėl? Ar jūsų tai neskaudina?
Kai Janina pradėjo kurti dokumentinius filmus, kuriuos lydėjo sėkmė tarptautiniuose festivaliuose, ironiški kolegos ėmė replikuoti, kad tai mano darbai, paslėpti po jos pavarde. Mane tai labai įžeidė, todėl sąmoningai nesikišu į jos kūrybą. Janina - savarankiška ir talentinga menininkė.
Ar galima paklausti asmenininį klausimą? Kas režisuoja jūsų šeimyninį gyvenimą?
Įvairiai. Esame pasiskirstę pareigomis. Ūkis, mašinos vairavimas, buto priežiūra ir finansiniai reikalai - Janinos veiklos prioritetai. Aš atsakingas už sodybą, maisto tiekimą į namus ir ant stalo. Gyvename su dar vienu kino žmogumi. Mano sūnus studijuoja kino vadybą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą