Netrukus Alvydas su savo šeimyna išvyko stažuotis į Vokietijos "vargonų lopšį", žymiąją "Oberlinger Orgeltau" firmą, ir amato "anatomijos" savarankiškai mokėsi pas visų cechų vargonų meistrus. Vakarais jam tekdavo uždarbiauti, nes firma mokėjo mažai, ir laimė, jog parėmė Kretingos pranciškonų vienuoliai. Mat jų būta įžvalgių: manė, kad reikia užsiauginti tėvynainių vargonų meistrų.
"Restauravimas - toks daiktas, kad tik skamba gražiai. Atsiraitoji rankoves, iš instrumento vidurių pelių mėšlą iškabini, ištraukai negyvus paukščiukus iš dūdų, ir žiūri, kur ko trūksta. Galvoje reikia turėti visą schemą", - sakė. Tam net absoliučios klausos nereikia; yra derinimo aparatūra, tačiau save gerbiantis meistras tiesiog ima ir vargsta pats. Gal kartais tai ilgiau trunka, bet garsų derėjimas yra kitoks, o vargonų skambėjimo netobulumas juos netgi puošia, suteikia individualumo.
"Iš principo tobulai suderinti ir neįmanoma, pakanka, kad kas atidaro duris, keičiasi temperatūra, keičiasi ir vargonų "balsas". Klausytojai gal to "falšo" ir nejaučia, bet jeigu kasdien ateitum, vis rastumei, ką derinti", - neslėpė meistras.
Šiandien jis turi nemažai kolegų, tačiau kai kurių darbo metodai tokie, jog vargonai ne sutvarkomi, o sudarkomi: vieni plastelinu užlipdo, kiti vėl ką pagadina. Kai kurie naujesni vargonai turi "genetinę" ydą: ne iš tų medžiagų padaryti, su drožlių plokštėm, plastmasėm, net su telefonų relėm...
Žemaičiai "kuokomis" groja
"Ar vargonų meistrui reikia būt religingam? Religingumas niekam nemaišo. Kai tvarkai instrumentą, kuris yra materialus, turi gaut atlygį, tačiau kai esi tikintis žmogus, kalbėjimas apie tai įgauna šventvagišką atspalvį," - sako Alvydas, save vadinantis devynių amatų meistru, nes vargonininkas turi būt ir skardininkas, ir metalo liejikas, dailidė ir kalvis.
Beje, su vargonais jis elgiasi kaip su gyvu padaru, kurį reikia išgydyt ir naujam gyvenimui prikelt. Jis patenkintas savo darbu Švedijoje, Stokholmo Šv. Gorano bažnyčioje: ten restauravo XVII-XVIII amžiaus unikalius vargonus. "Mane ištiko kultūrinis šokas, kai išvydau, kaip tie "senukai" gerai išsilaikę, matyt, juos remontavę ankstesni meistrai elgėsi atsargiai kaip su kiaušiniu. O mes imam ir "sudrožiam" savus instrumentus", - stebisi. Dar viename istoriškai švedams brangiame miestuke Rionsterbruke, kur viduramžiais kasė geležies rūdą ir buvo daugybė kalvių bei garsūs vargonai, jam teko dirbti. O vėliau Stokholme teko aptvarkyt Švedijos karaliaus pilies vargonus...
A. Šeduikio restauruoti vargonai griaudžia Vilniaus Šv. Jonų (Universiteto) bažnyčioje, Kauno švč. Trejybės bažnyčioje ir Telšių katedroje, ir daugelyje Žemaitijos bažnytėlių. Gal vargonų muzikos renesansas mūsų krašte įvyktų greičiau, bet bijomasi kviesti meistrą į parapiją, nes tuoj paminklosaugininkai apkraus mokesčiais.
"Po restauracijos matyti, kaip atgyja instrumento "plaučiai" - kaip po reanimacijos, kaip po elektros šoko. Po kurio laiko, gavę drėgmės, "plaučiai" plyšta jau kitoj vietoj. Tada reikėtų viską išrinkt į gabalus ir vėl sudėt", - atskleidžia savo amato ypatumus meistras. Jam apmaudu, kad suvalkiečiai, aukštaičiai sujudo restauruoti unikalius savo bažnyčių vargonus, o žemaičiai, rodos, kuokomis groja. Meistrui apkarto pačiam ieškot ir darbo, ir pinigų tam darbui, ir dar užsakovus įtikint, kad instrumento tikrai reikia. "Verčiau jau imi ir švilpuką išdroži..."- sako Alvydas.
Arčiau gamtos
"Žmona, griežianti smuiku Palangos folkloro ansamblyje "Mėguva", panoro išmokti groti cimbolais. Jai pirmuosius ir padariau", - sakė Alvydas, iš viso jau sumeistravęs tų cimbolų velnio tuziną. Šie labai skirtingi. O vėliau padirbo autentiškų kanklių.
"Pasidarai smuiko ar kito liaudies instrumento griaučius, o paskui stengiesi, kad būtų kuo nors originalus. Šiuo metu, sakė meistras, yra daug "pasimaišiusių" dėl dūdmaišių. Apie jų gamybą atsiklausiąs škotų. Lietuviškas dūdmaišis - panašus, tik paprastesnis: ožkos "skūros" maišas...
Liaudies instrumentų meistras ir eksperimentuoja: sykį gavo užduotį padaryt tokiam instrumentui - basetlai - stygas iš gyvulio žarnų - šlapių, šlykščių.
Trys meistro vaikai - muzikuoja: dukra Austėja smuikuoja, Rūta - fleitą pučia, abi groja gitara, sūnus Jurgis skambina fortepijonu. "Kuo daugiau šeimoje muzikantų, tuo daugiau muzikos", - sakė ponas Alvydas. Jo svajonių instrumentas - cimbolai.
"Šiaip jau norėtųsi prie vargonų sugrįžti... Šateikiuose stūkso tie, kuriais Čiurlionis grojo. Žemaitis yra gamtos dalis, bet jį reik mokėt "atidaryt", o tada vargu ar sustabdysi. Ir aš toks pat. O gražiausia man, kai sesuo Eglė vargonuoja. Kai svetimas groja - visas klaidas pastebi, kaip tas siuvėjas ne drabužį mato, o siūles, o kai groja mano sesuo Eglė - girdi tik galingą muzikos vandenyno ošimą..." - sakė.
Senosios lietuvių kanklės laidotuvėms buvo skirtos, bet neskambėjo labai graudžiai, nes baltų gentys į mirtį žiūrėjo kaip į kito gyvenimo pradžią. Man nuostabu, kad vėliau, skambant kanklėms, suktinius žmonės šoko. Nesakysiu, kad išsigimstam, tik reikia žiūrėti savo šaknų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą