Ją vadina antrąja Julia Roberts - dėl akinamai plačios šypsenos. Ir antrąja Julie Andrews - nes gali profesionaliai dainuoti. Bet jeigu jūs pamatytumėte, kaip ji įeina į Niujorko restoraną "Water's Edge", nesuabejotumėte: ji negali būti nei antrąja Roberts, nei antrąja Andrews. Ji apskritai negali būti antrąja.
Tarp Julia ir Julie ji būtinai ras savo, ir tik savo, vietą. O pirmosios nė nesieks... Štai ji praleido pirma savęs oficiantą su padėklu. "Todėl, kad jis dirba, o aš tik pakalbėti atėjau", - paaiškina vėliau. Jos manieros - tikros niujorkietės: laisva plastika ir mimika, pastabumas; didelio miesto vaikas, ji įpratusi atsižvelgti į kaimyno interesus. "O tėtis man sako: tu seniai metro buvai? Aš jam atsakau: man nereikia atnaujinti įspūdžių, metro visada su manimi - jis mano kraujuje."
Ji nekoketuoja ir nevaidina, ji tiksliai žino, kas yra ir iš kur. Mergina su džinsais, žydrais languotais marškinėliais ir mėlynais zomšiniais mokasinais, žvaigždė ir gražuolė, stulbinamai panaši... į berniuką, kampuotą berniuką, padaužą ir akiplėšą.
Ar grožis jums padeda gyventi?
Ačiū už komplimentą, aišku. Manau, kad mano veidas išties turi pranašumų - jis išraiškingas. Naudingas dalykas mūsų darbe. Dėl grožio... Nemanau, kad tai labai jau reikalingas dalykas. Milijonai žmonių gyvena be jo ir yra laimingi. Su juo irgi galima būti laimingam. Bet jau tikrai ne jo dėka.
Norite pasakyti, kad neteikiate reikšmės išorei?
Savo? Teikiu. Ji turi daug reikšmės: dėl jos man neatiteks daugelis įdomių vaidmenų, dėl jos man pakliuvus į bėdą nelabai kas užjaus - tarsi aš a priori sėkmingesnė už kitus. Aš išorę vertinu kaip instrumentą. Bet galima naudotis ir kitais. Smegenimis, pavyzdžiui.
Jūs taip manėte ir būdama paauglė?
Vaikystėje buvau padauža, o paauglė - akiplėša. Be to, visai nebuvau gražuolė. Iki 14 metų vilkėjau tik vyresniojo brolio marškinius ir avėjau berniukiškus batus, o po 14... Na, aš gi iš 10-ojo dešimtmečio, iš "grunge" kartos. Žinoma, vilkėjau kažkokius draiskalus su etnomotyvais ir niekinau kosmetiką. Ir tėvai su manimi kamavosi: paaugliškas hormonų maištas man pasireiškė depresijomis, įniršio ir neapykantos sau, taip pat ir savo kūnui, priepuoliais. O vėliau - ir visiems aplinkiniams.
Maždaug apie 18 metus pažvelgiau į save iš šalies ir lioviausi atrodžiusi be galo provokuojamai. Be to, viena mokyklos draugė gavo kvietimą dviem veidams "make-up" seansui iš "Lancome". Kai vizažistas baigė darbą, buvau sukrėsta! Aš patikau sau, ir tai buvo šokas. Ir svarbiausia - man patiko tas ritualas - savęs gražinimas, puošimas, netgi pataisymai. Čia buvo to tikrojo moteriškumo. To, apie kurį aš neįtariau anksčiau: iki tol maniau, jog dažytis - tai dažyti veidą. Bet tada supratau: šitas savęs pagerinimo procesas yra priemonė patraukti dėmesį - savigarbos sinonimas. Jo man ir trūko. Nuo tol aš ramiai žiūriu į savo... fizinį įsikūnijimą.
Kitaip tariant, jūs atskiriate save nuo savo kūno? Jūsų kūnas - tai ne jūs?
Pakeliavusi po kai kurias šalis, kur tūkstančiai žmonių nukentėjo nuo minų, ir susitikusi su tenykščiais žmonėmis, aš pasakiau sau: kvaila gailėtis, kad neturi talijos ir kad tavo "apatinis aukštas" kiek sunkokas, - tu bent jau gali vaikščioti. Kūnas nuneša mane ten, kur noriu, - karjeros ir teritorine prasme. Aš jį treniruoju sporto salėje ir rengiu. Bet aš ne iš tų, kurioms reikia trijų garderobo patalpų. Širdyje aš beveik "downshifter" (angliškai "downshif" vadinama "paprasto gyvenimo" koncepcija. - Red. past.).
Taip, daugelis žino istoriją, kaip jūs atsisakėte paimti visus tuos dizainerių drabužius, kuriais vilkėjote filmuodamasi "Ir velnias dėvi Pradą"...
O kam jie man? Oficialiems atvejams kostiumas atsiras, o mano aplinkoje taip nesirengiama.
Kitaip tariant, jūs, Holivudo žvaigždė, esate tam tikrame žmonių rate, kur nedėvima Prados?
Ir Dievas nedėvi Prados! O mano aplinka pastovi: universiteto draugė Teresė, pusseserė Meredit, broliai Maikas ir Tomas. Maikas dirba mano asistentu, tiksliau - sąjungininku ir patarėju, o Tomas mokosi Britanijoje, Oksforde, mes su juo dažnai kalbamės per "Skype"; kai pas jį naktis, pas mus Niujorke - vakaras... Dar aš turiu tris mokyklos draugus ir nuostabią kompaniją iš koledžo, - štai kas iš tikro moka uždegti! Ir, žinoma, tėvai. O iš kino į gyvenimą aš atsivedžiau tik vieną draugę - Emily Blunt, su kuria kaipsyk vaidinome "Velnyje..." Ir kartu badavome - nes mano herojei iš "Andy, a 6-th dimension" reikėjo tapti "Andy, a 6-th", ir Emily išgyveno tą pačią dramą. Neįmanoma užmiršti, kaip mes verkėme apsikabinusios - iš bado. Tai kone fronto draugystė.
Jeigu jau paminėjote Dievą... Kalbama, kad jūs, kaip ir visa jūsų šeima, palikote katalikų bendruomenę, kai jūsų vyresnysis brolis nutarė nebeslėpti esąs gėjus, - mat Katalikų Bažnyčia smerkia homoseksualizmą. Jums norėtųsi rasti daugiau kantrybės pas Dievą?
Man apskritai norėtųsi rasti Dievą. Aš procese. Nežinau, ar rasiu Jį. Ir kame Jis. Bet mes atsisakėme katalikybės ne todėl, kad ieškotume komfortiško tikėjimo, o iš solidarumo. Ne pats blogiausias jausmas, sutikite. Kam man tokia religija, kuri išskiria mane su artimu žmogumi? Man buvo svarbu parodyti broliui, kad esu su juo bet kuriomis aplinkybėmis, kad ir kas jis būtų. Kad jam nereikia kovoti už tai, kad mes jį priimtume tokį, koks jis yra. Tai pati blogiausia kova, patikėkite.
Jūs gi ir pati dalyvavote tokioje kovoje? Turiu galvoje jūsų buvusį vaikiną...
... nuteistą už finansines aferas. Žinote, dvejus metus, kurie prabėgo nuo to laiko, aš vengiau kalbėti šia tema. Skandalas, susijęs su Raffaello, sukėlė daug triukšmo, tad visiškai išsisukti nepavyko - pavyzdžiui, per interviu televizijoje. Ir aš laidydavau apie tai juokelius. Bet mane sukrėtė, tiesiog sukrėtė, kaip lengvai mane žmonės teisė.
Bet, Anne, juk iš tiesų: išsiskyrėte su Folleri, kai horizonte jau švietėsi teismo procesas. Daugelis nusprendė, kad jūs sutikote su juo būti "džiaugsme ir turte", bet ne "sielvarte ir varge". Kad išsiskyrėte dėl žalos, kurią jūsų karjerai darė su juo susijęs skandalas.
Nesiruošiu teisintis, bet manau, kad svarbu paaiškinti. Man buvo 21 metai, kai susipažinome. Įsimylėjau. Be proto, fatališkai. Buvome kartu apie ketverius metus. Iki mano 25-erių. Ilgai. Ir tai buvo šaunu, prabangu, žavinga, - aistra, viršutinis Trumpo bokšto aukštas Manhetene, labdaros fondas... Galiausiai aš gi labai tradiciškai auklėta, mes tiesiog vidurinė klasė, tėvai neturėjo atliekamų pinigų - tik būtinų pragyventi šeimai su trimis vaikais. O čia - ir pirmoji sėkmė, legendiniai mylimojo turtai. Aš nesigaudžiau, iš kur jie. O jūs susigaudytumėte? Atsakymas man buvo akivaizdus: jis uždirba tiek daug, nes jis stulbinamas - stulbinamai protingas, žavingas, verslus, įžvalgus. Man gi pagaliau irgi nemaži pinigai atitekdavo ne už dažymo darbus! Bet paskui, kažkaip palaipsniui, santykiai ėmė irti. Prieš metus iki skandalo. Kalbos apie kažkokius modelius, su kuriais matė Raffaello, kol aš filmavausi. Ginčai. Skirtinga nuomonė absoliučiai apie viską ir nuožmus jos gynimas.
Kartą aš gėlių turguje nusipirkau pražydusių vyšnios šakelių. Švelnūs rožiniai žiedeliai. Šios šakelės mėnesį stovėjo vandeny ir po mėnesio vis dar buvo nuostabios. Paskui išvažiavau savaitgaliui, grįžtu - nėra šakelių. Klausiu tarnaitės, ji atsako: "Senjoras Folleri paprašė jas išmesti." Raffaello visada vertino kokybę. O mano šakelės jau buvo nešviežios... Man tapo aišku, kaip skirtingai mes vertiname dalykus. Ne ta prasme, kad jis nejautė grožio. Atvirkščiai: jis italas, užaugo grožyje - architektūra, kultūra, žmonės... Toskana! Grožis jam kasdienybė. O aš amerikietė ir į grožį žiūriu su atsargia pagarba... Žodžiu, mūsų santykiai darėsi vis liguistesni... Pasikeitė mano požiūris į jį. Per tuos metus aš sužinojau kai ką nauja apie meilę - pasirodė, ji ne tik būdas duoti, dovanoti, bet ir būdas gauti dovanas. Ne daiktus turiu galvoje... Aš ėmiau jaustis nuskriausta - nepaisant bokšto ir specialaus virėjo mano šuniui. Ir man iškilo klausimas: ar santykiai verti skausmo? Pavyduliavimo ne be pagrindo? Aš nežinojau atsakymo. O čia tyrimas, FTB bute, mano dienoraštį konfiskavo kaip įrodymą. Ir aš išėjau. Neišlaikiau naujos skausmo porcijos. Išėjau į niekur.
Kažkur reikėjo gyventi. Šunį atidaviau tėvams. Pati apsigyvenau pas brolį. Jeigu ne jis, ne mama su tėčiu, nežinau, kas būtų man buvę. Bet savaime išplaukė kai kurie įpročiai iš vaikystės... Vaikystėje aš lengvai mušiausi. Jeigu įžeisdavo - iškart į akį. Aš nesiaiškindavau - atsakyti į įžeidimą reikia smūgiu. Paaiškėjo, kad ir dabar galiu vožti. Iš principo.
Tai buvo ne įniršis, o būtent principai?
Klausykit, psichoterapeutai davė ne tik daug naudos, bet ir daug žalos - dabar vietoj normalaus moralinio vertinimo visi gauna diagnozę! Tingiam vaikui pripažįstamas dėmesio deficitas, neraštingas mokinys - disleksikas. O štai man - ne principai, o neurozė.
Na, gerai, įsivaizduokite situaciją. Ji susiklostė netrukus po mano išsiskyrimo su Raffaello, bet iki jo arešto. Mes su broliu esame Los Andželo oro uoste, skrendam į Niujorką. Stovime eilėje prie saugumo patikros.Staiga į mane atsigręžia žmogus, stovintis priekyje, ir taip nerūpestingai klausia: "Anne, ar jūsų brolis - pedikas?" Aš užsimojau jam vožti, bet kažkas iš nugaros sučiupo mano ranką. Pagyvenęs vyriškis. Jis paskui paaiškino: trenkti chamui būtų tas pats, kas įdėti čekį jam į kišenę: tarp paparacų buvo aiškiai paskelbtas konkursas su aukso prizu už manęs verkiančios fotografiją... tas žmogus ir mano brolis suėmę mane išstūmė iš eilės ir nuvedė už kolonos, ir ten aš pratrūkau raudoti...
Aš, žinoma, suprantu: tas žmogus, kuris laikė mane, buvo teisus, ačiū jam. Bet, žinote, vis dėlto reikėjo vožti! Turi būti teisingumo pusiausvyra gamtoje.
Manote, jog geriau tikėti gėrio ir blogio pusiausvyra?
Žinoma. Teisybės pusiausvyra - taip. Aš labiausiai vertinu ištikimybę, galiu viską atleisti, išskyrus pasitikėjimo išdavystę. Aš pati esu ištikimas žmogus, pagal charakterį. O čia mane apkaltino išdavyste, o dar kažkas nusprendė iš to pralobti - ir negalima duoti atkirčio?
Kitaip tariant, jūs norite, kad būtų kaip kine, kaip filme "Ir velnias dėvi Pradą?" - viršininkė, monstrė ir tironė, galiausiai gauna ko nusipelno, o gera mergaitė tampa laiminga?
Gerai. Papasakosiu jums istoriją. Man ją pasakojo vienas žmogus, dabar prodiuseris, kai aš rinkau medžiagą kaipsyk "Velniui..."
Aš gi vaidinau mados žurnalo vyr. redaktorės asmeninę asistentę, taigi klausinėjau žmonių, kada nors dirbusių reikšmingų asmenybių asistentais. Ir tas prodiuseris papasakojo, kad jaunystėje dirbo vieno aktoriaus, garsenybės, tada megažvaigždės, asistentu. Kartą jam teko pranešti šefui labai nemalonias naujienas, ne tragiškas, bet nemalonias - apie pinigus. Jis kurį laiką kalbėjo, o aktorius atsivadėjęs kaip duos jam kumščiu tiesiai į veidą! Tas instinktyviai išsilenkė, nes mokykloje lankė boksą. Tik pajuto šalto oro gūsį į veidą.
Tą patį vakarą aktorius atsiuntė prie jo namų prabangią mašiną, dovaną. Ir tas asistentas ją priėmė. Ir tęsė darbą pas aktorių. Todėl, kad aktorius pabandė - taip, negrabiai, daiktu, tik daiktu - bet atkurti teisingumo balansą pasaulyje. Atsiprašyti.
O jūs jo vietoje priimtumėte dovaną?
Aš - ne. Jeigu būčiau priėmusi, visada būčiau jautusi tą šaltą oro gūsį į veidą. Pagal mano principus, žvaigždė turėjo atsiprašyti iš tikro, žiūrėdama aukai į akis. Nupirkti už pinigus teisingumo negalima. Neteisybė nekompensuojama daiktu. Bet aš įskaitau bandymą. Nes žinau, dabar žinau: kiekvienas gyvenimo minusas turi pliusą, nesėkmė - pamoką, netektis - naują galimybę. Mano išsiskyrimas su Raffaello privertė mane prisiminti principus.
Ar tiesa, kad prieš kurį laiką buvote nutarusi mesti savo profesiją?
Tiesa. Nesupratau, ką tokio svarbaus darau vaidindama princeses. Keliu savo aktorinį reitingą? Auginuosi karjerą? Kaipsyk tada Angas Lee man pasiūlė vaidmenį "Kuprotame kalne". Pamaniau, suvaidinsiu, o paskui žiūrėsim. O paskui mes nuvykome į Venecijos festivalį... Iki demonstracijos ten filmo nebuvau mačiusi.
Jeigu atsimenate, aš ten pasirodau toli gražu ne juostos pradžioje. Ir štai nedaug likus iki mano pirmojo epizodo aš išsėlinau iš salės. Išbėgau iš grupės ložės, iš savo garbingos vietos, ir užsidariau tualeto kabinoje, kad atgaučiau kvapą. Filmas buvo toks nuostabus, toks jausmingas, toks įžvalgus. Staiga suvokiau: aš pasirodysiu ir viską sugadinsiu.
Bet reikėjo grįžti, ir aš prisiverčiau. Įėjau kaip tik per savo nuogą krūtinę stambiu planu! O, tai ypatingas pojūtis... "Na, bent jau drąsu", - pasakiau sau. Ir man palengvėjo. Supratau, kad likusi aktore, aš galėsiu būti susijusi su tokiais filmais. Filmais, galinčiais pakeisti pasaulį.
Ir jūs supratote, kad norite pakeisti pasaulį į gera.
Kaip tik ne. Tai yra taip. Tai yra, suprantate, tada aš tarsi pabudau. Tėtis, mano tėtis, kuris reikalavo, kad stočiau į universitetą, nes išsilavinimas disciplinuoja smegenis, visada sako: bet kurią mintį reikia išmąstyti iki galo. Netgi jeigu baisu, jeigu nemalonu, negalima sustoti ties dabar tave tenkinančiu atsakymu. Reikia mąstyti toliau. Ir pajudėjusi toliau, aš supratau: tai perfekcionizmas.
Perfekcionizmas - manyti, kad privalai daryti kažką idealaus, neabejotinai svarbaus, keisti pasaulį gera.
Kinai turi tokią patarlę: "Pasaulį pakeisti lengviau nei savo gyvenimą." Žodžiu, nuo to laiko aš darau tai, kas man regisi svarbu ne absoliučiai, o nedideliu mano pačios masteliu: mokausi gaminti - o blogiau už mane to nedaro niekas! - vaidinu filmuose, kurie kam nors gali patikti, nors ir ne faktas, jog šedevruose.
O savo gyvenimo jūs niekaip neketinate keisti?
Ištekėti, pavyzdžiui? Keista: aš šeimos žmogus, patys artimiausi man žmonės - mama, tėtis, broliai. Mano tėvai kartu jau 28 metus, aš visai neromantizuoju jų santykių, jie patyrė visko, bet jie kartu, ir mes šeima.
Ir aš įsivaizduoju save šeimoje, bet visai neįsivaizduoju santuokoje, pasirašiusi tam tikrus įsipareigojimus. Aš nežinau, kaip išspręsti šitą prieštaravimą. Bet tikriausiai sužinosiu vėliau. Gyvenime visada anksčiau ar vėliau sužinai tai, ko nežinojai anksčiau.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą