"Aš visada aplipusi žmonėmis"

"Prisimenu, kai buvau maža, mano seneliai pasakojo apie Onciuką. Jis ypač mylėjo gyvulėlius, ir, nors mažo ūgio, neįgalus žmogelis, buvo puikus piemuo. Atvažiavo prūselis ir išsivežė jį į Klaipėdos kraštą karvių ganyti. Gaspadinė buvo labai skūpa, ir prastai maitino. Onciukas, gavęs duonos riekę, trynė akis ir šaukė, kad apako - sviesto ant duonos nemato. O gaspadinė sako: "Yra to sviesto, tik - plonai." Tai ir sugrįžo piemuo į Šukes", - pasakojo Liuda, su kitais kaimo gyventojais švenčianti Onciuko dieną.

Viską dirbo rankomis

Ji ir pati ganė veršius kolūkyje, vos aštuonerių metų sulaukusi, šiltais milo drabužiais savo motinėlės, siuvėjėlės ir audėjėlės, aprengta. Po karo laukuose buvo užsilikę daug visokių sprogmenų. Kartą piemenėliai surinko šovinių, užkūrė laužą, ir pyškėjo tos kulkos. Atbėgo rėkdama mama, kailį dukrai išdyžė. Ir bajorus, Šukėje gyvenusius, prisiminė pasakotoja. Kaip neprisiminsi - jos senelis dirbo jiems kalviu, o tėvas buvo vertinamas darbininkas gretimame Žiogelių kaime stūksančioje grafo Tiškevičiaus vasaros viloje. Paskui joje įsikūrė septynmetė mokykla, kurią Liuda lankė.

Vėliau moteris visą gyvenimą dirbo fermoje, šėrė 50 motininių kiaulių, kurios tris kartus per metus atvesdavo šimtus paršelių. Tarybiniais laikais vos sukergus kiaules jau planuodavo, kiek tų jauniklių atsives, ir skaičių ataskaitose iš anksto parašydavo.

"Buvo linksma gyventi Kašučių kolūkyje, nors viską rankomis dirbau. Kad turėčiau jėgų ir neskaudėtų rankos, ir šiandien mielai dirbčiau", - sakė moteris.

Liuda užaugino šešis vaikus, vieno jau nebėra, kiti po svečias šalis ar didžiuosius Lietuvos miestus pasklido, tik viena dukra liko gyventi su mama ir šiuo metu remontuoja jųdviejų trobą. Aplink ją veši dekoratyviniai krūmai ir gėlynai, kuriuos senjora prižiūri. Troba nuolat pilna vaikaičių, kurių užderėjo dešimt. Tai paguodžia našle tapusią moterį. Liuda savo vyrą prisimena su švelniu humoru, sako, kad jis ją, gal dėl valdingo būdo, gal dėl ūkiškumo vadindavo Prunskiene.

"Man Šukėje gyventi labai gera, čia gimiau, užaugau, iš čia manęs surišę neišvežtų. Vaikai kvietė gyventi į miestus, bet aš verčiau juos čia parsikviesiu. Žmonės sąžiningi, geri, visi man padeda, iš repeticijų parveža arba parveda, puikūs yra kaimo vaikai. Visus kaip nuluptus pažįstu. Išeidami galime durų nerakinti, be to, kaimynystėje policininkas Tomas gyvena, tai ir mušeikų neliko. Tik būk žmogus, ir tave visi gerbs", - sakė Liuda.

Ji pasidžiaugė, kad kaime yra gintaro apdirbimo įmonė, nemažai moterų joje dirba.

Gieda kaip lakštingala

"Aš ir apie gyvulėlius sukdamasi dainavau, ir folkloro ansamblyje "Šukupis". Ir žemaitiškus kalnus giedojau nuo mažens dvi naktis iki šeštos ryto per budynes prie "nabašniko", pamenu, suklupdydavo mama, o mes klūpom ir miegam. Bet labai skaniai valgyti žmonės duodavo giedorkoms. Ir ta mada iki šiol gyvuoja - kalnus giedoti per pakasynas. Man tik duok pagiedoti, gali valgyt neduoti", - juokiasi pokalbininkė.

Ir į respublikines dainų šventes su šukiečiais važiuodavo, tautinius šokius trypė. O dabar gastroliuoja aplinkiniuose kaimuose. Kai išaušta kaimo šventė, senjora linksmina susirinkusiuosius ir pačios sugalvotais pasakojimais - ne vien meluoja, bet ir tikroviškumo krislą prideda. Ir mums papasakojo liaudišką anekdotą apie šykštuolį, kuris kaupė pinigus maiše, o kai numirė, pradėjo vaidentis kriokdamas, kad už tas santaupas nieko nusipirkti negali.

Geriausia moters draugė yra Kretingos kultūros centro Šukės filialo, kuriame gyvenimas kunkuliuoja, vedėja Violeta Ruikienė. Kartu ir pyragus vakaronėms, gimtadieniams kepa. Kol kojos dar nešė, Liuda dainuodama grybaudavo, pririnkdavo didžiausius krepšius baravykų ir raudonikių. Čia grybautojų mažai - daug grybų, tad rinko tik jų galvas. Suskynusi lauko gėlių Liuda kuria puokštes, kurias varduvininkams įteikia ar krikštynų proga.

Šukiškiai pynė vainikus ir statė gėrybėmis apkrautus, išpuoštus stalus kiekvienoje kaimo gatvėje, kai rinko joms pavadinimus. Vieną pavadino grafo Čižo garbei. Jis buvo itin darbštus, geras savo darbininkams, pastatė karvidę iš akmenų, pieninę. Kai užėjus sovietams, grafus ištrėmė į Sibirą, kolūkis ilgai dar jo statytais būstais naudojosi, antai žaliojoje viloje vykdavo šokiai. Dar vieną gatvę pavadino buvusio kolūkio pirmininko pavarde, o Liepų gatvėje auga per 80 šių išlakių medžių.

Šukių kultūros darbuotoja Violeta Ruibienė sakė, kad maro kapinaites kaimo žmonės prižiūri. Jose yra sena koplytėlė su mediniu Kristumi karste.

Pateks į knygą

Liuda pagyrė vietinę muzikantų kapelą, kurios vyrams ir šelmišką eilėraštį pritaikė. Jį išmoko dar penktoje klasėje, prieš 50 metų - apie žvėrelius muzikantus, kurie nelabai į toną pataiko. Liuda daug atsimena, daug ir skaito - romanus, žymių tautiečių autobiografijas, politikos veikalus.

Lapkričio mėnesį atūš Derliaus šventė. Pernai iš viso Kretingos rajono buvo susikvietę pasakorius, muzikantus - su bandonijom, skrabalais, o šiemet kviesis visą Girkalių kaimą, su kuriuo broliaujasi, nes ir ten etnografiją žmonės puoselėja.

Melstis Liuda važiuoja į Darbėnų bažnyčią. Tik juokauja, kad jauno kunigo šiuolaikiškus pamokslus ne visada "perkanda". Užtat nėra žmogaus, kuris Liudos Paulienės širdies kalbos nesuprastų. Ji taip ir sako: "Aš visada aplipus žmonėmis." Gali būti, kad ponia pateks į archeologo, istoriko Juliaus Kanarsko rašomą knygą apie Darbėnų seniūniją.