Atsimenu, nusipirkau dviaukštį autobusą, viską jame pakeičiau: viršuje padariau 12 lovų, apačioje įrengiau virtuvę. Norėjau šiuo autobusu keliauti po Europą, vežioti turistus ir taip užsidirbti pinigų, - pasakoja nenorėjęs būti įvardintas budistas.
Tačiau tokios savo svajonės neįgyvendinau, nes tada tokiais autobusais iš Anglijos į Europą įvažiuoti buvo draudžiama. Buvau nusivylęs, žadėjau grįžti į Japoniją.
Tada atsitiktinai sutikau "Reiyukai" viceprezidentą, jis pakvietė grįžti į Japoniją. Tada nežinojau, kas yra tas "Reiyukai", nebuvau ir linkęs į religiją.
Prisimenu, 78 metų viceprezidentas paėmė mane už rankos, ir pajutau iš jo sklindant ypatingą dvasinę šilumą.
Pagalvojau, jei jau toks žmogus praktikuoja "Reiyukai", tai turėtų būti geras dalykas. Nežinodamas dar apie šią religiją nieko, pasakiau, jog tapsiu "Reiyukai" nariu.
O viceprezidentas pasakė: "turite grįžti į Angliją, nes ten daug žmonių, kurie galbūt laukia šio mokymo".
Taip nuo 1973 metų Norviče ir gyvenu.
Jūs vadovaujate ir interreliginiam judėjimui. Kas paskatino tai daryti?
Aš budistas, vadovaujuosi viduriniojo kelio filosofija, nesiekiu kraštutinumų. Jei galvosi, kad tai, ką darai, yra geriausia, - tai bus neapykantos, žiaurumo ir net karų pradžia.
Viena iš nelaimių ir karų priežasčių ir yra tai, kad kiekviena šalis pradeda galvoti, jog ji geriausia. Nenoriu sakyti, kad Amerika arogantiška, bet...
Norėčiau pabrėžti, kad kalbant apie religiją pirmiausia reikia turėti galvoje žmones, nesvarbu, kokią religiją jie praktikuoja. Prieš 10 metų sudomėjau interreliginiu judėjimu, nes tai buvo reikšmingų konfliktų tarp krikščionybės ir islamo, tarp indų ir sikhų pradžia.
Pagalvojau: kadangi esu budistas, turiu ne tik skleisti savo judėjimo mokymą, bet ir pasistengti suprasti kitą religiją.
Štai taip ir pradėjau. Dabar Norfolko grafystėje vienijame 12 skirtingų religinių grupių. Norvičas - stiprus katalikiškas miestas, kuriame daug bažnyčių ir daug aludžių. Tai dėl to, kad viduramžiais bažnyčios gamino svaigalus ir juos pardavinėjo.
Interreliginis judėjimas - ko esate pasiekę šioje srityje?
Dalyvaujame vieni kitų šventėse - kartu būname per Kalėdas, Budos gimtadienį ir pan. Esu dar Jungtinių Tautų asociacijos Norfolko ir Norvičo regione viceprezidentas.
Todėl dažnai bendradarbiaujame su Jungtinėmis Tautomis, rengiame konferencijas už taikos judėjimą, prieš karą, propaguojame lygias vyrų ir moterų teises.
Gerus santykius palaikome su miesto savivaldybe, prisidedame prie labdaros projektų, tenka reprezentuoti japonų kultūrą įvairiuose miesto renginiuose.
Ar šiuolaikinei visuomenei svarbus religingumas? Ar gali jis užtikrinti moralumą ar dvasingumą?
Jei kalbėsime apie priklausymą bažnyčiai kaip institucijai - ne. Kad žmogus galėtų augti, nebūtina įsitraukti į religinę veiklą.
Pastebėjau, jog šių dienų jaunimas nepasitiki organizuotomis religijos institucijomis, kaip bažnyčia. Manau, taip yra todėl, kad jose neranda laisvės.
Ir Lietuvoje nemažai jaunų žmonių man apie tai kalbėjo. Sakė, jog bažnyčia nurodo tik kas neteisinga, kas blogai, reikalauja daryti tik teisingus dalykus, tikėti Dievą.
Tad dėl tos laisvės nebuvimo vis daugiau žmonių ir nusigręžia nuo krikščionybės?
Kartais vakariečius traukia budizmas, Rytų filosofija, nes jie mano, kad tos religijos suteikia laisvės. Bitlų laikais daugelis net hipių judėjimą buvo pradėję gretinti su Rytų filosofija.
Bet budizmas ir hipiai - nesuderinami dalykai. Budizmas nėra laisva filosofija. Sakau jaunimui: mokymas, kurį praktikuoju, nenurodo, kas teisinga, kas klaidinga - juk tai, kas vienam klaidinga, kitam gali būti teisinga.
Žmogui pačiam reikia patirti, kas yra blogis, kad jo nebedarytų. Reikia patyrimo.
Lietuvoje, kaip ir kitose pasaulio šalyse, vis išgirstame apie katalikų kunigų ryšius su mafija, seksualinį vaikų išnaudojimą, paleistuvavimą. Kaip manote, kokios tų nuopuolių priežastys?
Jau besimokydami šventikai neturėjo laisvės. Jų būseną galima palyginti su tuo, tarsi kažkas aukštesnis būtų juos prislėgęs savo autoritetu, jie nieko negalėjo daryti kaip savarankiškos asmenybės, negalėjo išgyventi natūralių dalykų, laikė juos užspaudę savyje.
Tapę kunigais jie atsipalaiduoja, nori kaip kempinė sugerti visa, ko jiems nebuvo leista. Štai ir šventikas, kuriam draudžiama gyventi su moterim, ima santykiauti su berniukais.
Tai galime laikyti savotišku jų protestu prieš suvaržymus.
Dėl to, kad taip nebūtų, kad nebūtų puolama į kraštutinumus, ir reikalingas vidurinysis kelias. Tai svarbiausia budizmo filosofija. Kraštutinumai suardo dvasios balansą, sukelia psichikos sutrikimus, pyktį, gimdo kvailas idėjas.
Jei siela subalansuota - galima išvengti pykčio. Buda mokė: geriausias būdas gyventi - išlaikyti proto ir širdies balansą. Juos subalansuosim tik eidami viduriniuoju keliu.
Ar Anglijoje gausu religinių judėjimų, kurie renkasi užsidarymo nuo visuomenės, atsiribojimo kelią?
Taip, daug dar yra tokių judėjimų. Ekstremistinės organizacijos, linkusios į kraštutinumus, pritraukia tam tikrus žmones. Žmones, kurie nori, kad juos kas nors valdytų, kontroliuotų - gal Dievas, gal kokios žmonių sukurtos taisyklės.
Juk sunkiausia praktikuoti ką nors turint visišką laisvę, nes atsakomybė gula ant tavo paties pečių. Budistai turi tą laisvę.
Nemanau, kad tokie religiniai judėjimai kada nors išnyks. Visada bus žmonių, kurie nori būti kontroliuojami. Jiems laisvė nereikalinga.
Kaip pas jus, Norviče, bendrauja krikščionys su budistais?
Budizmo ir krikščionybės santykiai Anglijoje labai geri. Anksčiau krikščionys net ir kviečiami neužsukdavo į mūsų šventyklą. Dabar visi jie džiaugiasi, kad gali ten ateiti, jie net dalyvauja mūsų dvasinėse praktikose.
Prieš 10 metų ir manęs netraukė bažnyčia. Dabar dažnai ten nueinu ir gerai jaučiuosi.
Ar dažnai pasitaiko, kad krikščionys atsisakytų savo religijos?
Tai nėra masinis reiškinys, bet pas mus, "Reiyukai" centre, yra keletas buvusių katalikų. Būtent katalikų, bet ne anglikonų. Gal tai susiję su anksčiau minėtais suvaržymais. Katalikai budizme randa tą laisvės jausmą, kurio neturėjo išpažindami krikščionybę.
Jūs Lietuvoje svečiuojatės ne pirmą kartą, aplankėte daugiau nei 50 šalių. Kuo, jūsų akimis, mes, lietuviai, išsiskiriame iš kitų?
Lietuvos žmonės labai nuoširdūs. Tai išskirtinis jų bruožas. Jauni lietuviai, kuriuos pažįstu, labai panašūs į japonų jaunimą prieš 40 metų. Ar žinote kodėl?
Nes prieš 40 metų Japonija buvo vargana šalis. Man tada buvo 17 metų, aš lankiau mokyklą, neturėjome daug pinigų. Mes norėjome sukurti Japonijoje geresnę visuomenę, geresnį gyvenimą, todėl nuoširdžiai siekėme to tikslo. Dabar Japonija tapo per daug turtinga, o jaunuoliai - viskam apatiški.
Išeitų, kad pinigai gadina žmogų?
Taip. Geriau niekada netapkite turtinga šalimi. Pažvelkit į Ameriką, Japoniją - kokios tai visuomenės, kurios remiasi pinigais. Ir čia galim pritaikyti viduriniojo kelio filosofiją.
Geriausia laikytis vidurio, geriausia būti nei per daug turtingam, nei visai varganam.
Dar būtinai noriu pridurti: Lietuva turi labai gražią gamtą.
Turite didžiuotis Kuršių nerija, kuri yra viena gražiausių vietų pasaulyje. Lietuva yra viena gražiausių šalių iš visų 50, kurias aplankiau.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą