"Dabar yra mano auksinis laikas"

" Juvelyrikoje riboja medžiaga, dydis, tai, jog negali taip gerai išreikšti emocijų, kaip akvarelėje. Nesvarbu, kad iš mano akvarelių ciklo "Klaipėda - Memelis: prarasto laiko beieškant" nupirko tik tris darbus; gal po šimto metų išpirks. Atrodo, niekam nerūpi senoji Klaipėdos architektūra, istorinis paveldas, bet man rūpi",- sakė klaipėdietis skulptorius ir juvelyras Aurimas Anusas. Kalbamės nedidukėje jo studijoje, tvarkingoje it operacinė, kurioje gimsta įstabūs darbai.

Pinigai, gauti už akvareles, vos padengė jų parodos, surengtos Baroti galerijoje, išlaidas. Net neatėjo tie, kuriuos kvietei ir kurie galėjo sau leisti paišlaidauti. Tačiau, priklausydamas auksakalių gildijai, regis, negarbini aukso veršio.

Susitinkame su kolegomis, nieko apie juos nesakysiu, nes jie pyks, kad aš, dar kojų neapšilęs, turiu kažkokių pretenzijų. Aš mokytojauju, nors irgi norėčiau gyventi iš juvelyrikos, bet labai komercinių dalykų nedarau, o darau, kas man patinka ir ką laikau tikru menu. Jeigu buvai Auksakalių gildijos darbų parodoje, matei, kaip akcentai sudėlioti: brangios medžiagos, brangūs akmenys, o mano akmenukai paprasti, pusbrangiai, nes pati idėja rūpi kur kas labiau.

Atrodo, kai kurie kolegos visiškai negalvoja, kaip papuošalai bus nešiojami, man norisi, kad jie būtų mažytės skulptūros, bet drauge - funkcionalūs, nepjautų odos, nesuplėšytų kojinių. Apyrankių viduje yra visokių fiksatorių, neprireikia grandinėlių, prilaikančių, kad nenukristų.

Ko nori tavo užsakovai, ar labai užgaidūs?

Kažkokią idėją, nesąmonę susigalvoję atsineša. Kartą padariau gražią gėlytę, po kurio laiko jos savininkė įstatė į ją smaragdą, pripažinsiu, tikrą, bet papuošalas padvelkė "širpotrebu", mačiau, tas žmogus visiškai nesuprato, ką nusipirko iš manęs. Ačiū Dievui, man sekėsi su vienu užsakovu bendrauti daugelį metų, ir mūsų skoniai sutapo, jam patiko geometrinės formos, minimalizmas, kad nedarau kryželių, plokščių it blynai. Tokie dalykai patinka architektėms, kitiems, nesidomėjusiems absrtrakčiuoju menu, toks geometrinis stilius per griežtas, sako, kad vyriškas.

Man, tarkime, patinka papuošalo idėja "Banga ant molo" - tarytum tykštanti, nefritas - tarsi žalias vanduo, man molas Klaipėdos pakraštyje - ekstremali situacija.

Dabartiniai penkiasdešimtmečiai, kadaise pasivadinę "Prarastąja karta", padarė įsimintinų darbų, rengė publicistines meno akcijas gatvėse.Ar pastebi mieste šmėžuojant naują bohemos kartą?

Pastebiu. Ten, prie Biržos tilto, kur yra dvi jų kavinės, bet ta naujoji karta man atrodo kažkokia nesusitupėjusi. Ar internetas juos sugadina, kad jiems miesto istorija visiškai neįdomu. Man Klaipėda - pasaulio centras, nuo tos dienos, kai iš kitur čia atvažiavau, ją atradau. Ypač pakerėjo Kęstučio Demerecko fotografijos - nebesančių pastatų.

Prieš penkerius metus tyliai, ramiai, matyt, su kažkokio architekto palaiminimu buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus klinkerinių plytų pastatas prie senojo tiltelio, į kurį stulbdamas stebeilijausi. Susiradau jį internete, nuliejau akvarelę.

Už Klaipėdos išgriovimą galime padėkoti ne karui - architektams, kurie darko paveldą savo sprendimais ir darbais, ir turi įžūlumo ateinančioms kartoms palikti mėžti šį mėšlą.

Leonardo da Vinčio šedevre "Paskutinė vakarienė" matyti ne tik autoriaus būsena, bet ir tuometės Renesanso Italijos civilizacija. Šiuolaikiniai autoriai siekia šokiruoti, kol apsipranti, ir paralyžiuoja abejingumas. Kokia, tavo galva, meno paskirtis?

Priklauso nuo to, kas tą meną daro. Pažiūrėk į Kultūros komunikacijų centrą; ne man vienam bloga, ten nėr ką žiūrėt ir iš ko mokytis. Dar į galerijas atveža vieną kitą sukrečiančią, išverčiančią iš koto autorinę parodą, kurią prisimeni ir kaifuoji keletą metų, o ten, kur susibūrusios menininkų bendruomenės, gauna už projektus pinigus ir daro mėšlą.

Kai nedirbi išsijuosęs, bastaisi po gamtą. Fotomenininkas Remigijus Treigys ant jūros kranto rado bangų išskalautą butelį su jo viduje įdėtu čekiu nusipirkti knygų už tūkstantį litų. Tavo rastas lobis pelno neatnešė...

Semiuosi įkvėpimo pajūryje ne sezono metu, kai žmonių nėra - galvą pravalyt tai geriausia vieta. Vieną ankstyvą pavasarį išėjau prie Olando kepurės, kur molyne gali paslysti ir išsipurvinti ligi ausų, bet tada dar uoliena buvo sušalus. Pusmetris nuo vandens, žiūriu, "šmotas" guli - iškart supratau, kad tai kaulas. Naivuolis - galvojau, kad jis - dinozauro. Galvojau neimt, bet kai pavaikščiojęs sugrįžau, jis manęs laukė. Parodžiau "Balsinės" chebrai, jie suprato, kad čia kažkas rimto, pasikvietėme akmens amžiaus archeologijos "specą" Laisvūną Kavaliauską, šis kaulą ištyrė Universitete, ir paaiškėjo, kad kaulas priklausė mamutui, gyvenusiam prieš tūkstančius milijonų metų prieš mūsų erą.

Nesu sutikusi menininko, kuris būtų aistringas žvejys arba medžiotojas. Nežaidžiate vyriškų žaidimų?

Didžiosios žuvies savo laiku nesugavau, nes jei būtų pasisekę, gal irgi būčiau "užsikabinęs", pirkęs įrangą. Pasitenkinau puskaršiu, ir dabar žvejybai neturiu laiko. O medžioti negalėčiau, man gaila žvėries.

Supeikei jaunąją kartą, o kokie tavo mokiniai?

Balsio menų gimnazijos vaikai labai skiriasi nuo "gatvinių". Galiu sakyt, tarp pirmųjų yra unikalių žmonių: labai gerai paišo, kas reta šiais laikais, valdo "kompus" ir turi neblogą skonį. Šiais metais jie įstojo į akademijas užsienyje, net Amerikoje, manau, iš jų tikrai kažkas bus. Bet aš jiems primenu, kad jų garbės reikalas - atiduoti skolą Lietuvai, nes mokslą gavo už dyką. Jiems dabar tai tik žodžiai, bet kai suaugs, tai supras.

Sakei, kad niekad nesivartei ant psichoanalitiko kušetės, nors kartais pasileidi nuo saito. Tave geriausiai atpalaiduoja vynas ir moterys. Ar yra ta, dėl kurios gyveni?

Man moterys yra viskam; ir kūnui, ir protui, ir dvasiai. Dėkui Dievui, patikėjau likimu, ir dabar šalia yra moteris, kuri atperka viską, nors turėjau jų labai daug. Gal mano sunkų charakterį sunku ištverti. Draugė yra medikė, tad jos kolegos tapo mano draugais, ir man labai įdomu pabendrauti su kitą patirtį, poreikius turinčiais žmonėmis. Šiaip turiu labai mažai draugų, ypač tarp menininkų, nes kai pagalvoji, kas tie draugai - tie, su kuriais kažkada kažką kartu nuveikei, ar tiesiog sugėrovai. Nesakau, kad aptingau ar pasidariau asketas, man tik norisi patirti ką nors giliau ir rimčiau.

Yra toks romanas, kuris vadinasi "Žuvys neprisimena savo vaikų". Tikriausiai toks nesi?

Padedu materialiai, o dvasiškai kaip galėčiau? Iki trejų metų puikiausiai dalyvavau vaikų auklėjime, bet kažkodėl jų mama sugalvojo, kad gal to nebereikia. Su paauglėmis dukromis susitinkame mieste, pabendraujame, bet aš joms esu svetimas, jos - man, nes jų elgesyje kai kurie dalykai man visiškai nepriimtini, aš būčiau kitaip auklėjęs. Tėvas turi įdiegti moralinius principus, kad vaikai turėtų stuburą. Galvoju, kad laikas viską išspręs, atsiras artimesnis ryšys su vaikais. Bet mes su drauge turime krikšto dukrą, ji mums kaip vaikas.

Kada žaibas trinktelėjo per galvą, kai pasijutai menininku?

Kai įstojau į Talino dailės universitetą. Prieš tai kariuomenėje piešiau plakatus, kartą - Leniną, bet galiu pasigirti, kad sovietinį baisų šriftą pakeičiau kursyviniu ir Lenino kambarį apipavidalinau taip, jog dėl to, kad jis tapo geriausiu kambariu didelėje Maskvos karinėje apskrityje, mano vadai gavo antpečius ir išvažiavo į generalinį štabą. Su ideologija buvo prasčiau, "zampolitą" buvau taip užknisęs, kad grasino išsiųsiąs į kalėjimą - už mano laisvamaniškumą.

Kas tave padarė "laisvamanį"?

Amžinatilsį senelis, Šaulių sąjungos narys, buvo labai šviesus žmogus, ir už tai jo šeima buvo ištremta į Sibirą. Tėvai man nieko nepasakojo, ir kai buvau kaime, močiutė, supratusi, kad mano smegeninė jau pakankamai dirba, papasakojo šeimos istoriją. Man tai buvo šokas, tada ir prasidėjo "laisvamanystė" - nuo antisovietizmo. Esu dėkingas Telšių dailės technikumo auklėtojams už sąžiningumą, kad jie saugumo prisakyti nekėlė rankų balsuodami, ar mane išmesti iš technikumo.

Kas tave daro laimingą?

Paprasti dalykai ir mažmožiai. Gamta, aplinka, muzika, savaime suprantama - moterys, ir, aišku, menas - čia turbūt didžiausia palaima. Gaunu tą menką mokytojo algelę, užtat turi laisv as rankas daryti ką nori, nepaisydamas - nupirks - nenupirks. Žinia, būtų "kreizas" daryti papuošalus iš brangių medžiagų, kad suguldytum į stalčių. Daug užsakymų esu atsisakęs.

Šiuo metu jaučiuosi labai gerai, mano santykiai su "balsinkės" valdžia geri, su mokiniais - taip pat, jaučiu, kad vertina. Dabar yra mano auksinis laikas...