Dažnai mes, kunigai, mėgstame kartoti posakį: "Viešpaties keliai nežinomi".
Svarbu atsiduoti Viešpaties vedimui. Ilgą laiką galvojau, jog mano kelyje į kunigystę nebuvo kažko tokio ypatingo, stebuklingo. Būdavo minčių tapti kunigu, paskui tos mintys išblėsdavo ir vėl sustiprėdavo. Nors paskutiniais mokyklos metais jau buvau gana rimtai apsisprendęs kunigystei. Todėl baigęs vienuoliktą klasę, norėdamas geriau pasiruošti stojamiesiems į Telšių seminariją, iš 4-osios vidurinės mokyklos perėjau į katalikišką gimnaziją.
Išleistuvių rytą, einant saulės pasitikti, aš ir dar du klasės draugai jau buvome ryžtingai nusiteikę tą pačią dieną peržengti seminarijos slenkstį ir įteikti prašymus stoti į ją.
Tikriausiai bažnyčia jums buvo artima nuo vaikystės?
Kiekvieną sekmadienį tėveliai vesdavosi į bažnyčią, tačiau patarnauti šv. Mišioms nėjau iki pat vienuoliktos klasės. Paauglystėje mėgau dalyvauti gegužinėse ir birželinėse pamaldose. Būdavo labai gera pasvajoti žvelgiant į mirgančias žvakeles ir smilkalų dūmuose paskendusią Švč. Sakramento monstranciją, ką galėčiau tokio ypatingo, gražaus padaryti ar padovanoti bažnyčiai, kai užaugsiu. Bet tai buvo vaikiškos svajonės. Tuo metu dar negalvojau apie kunigystę. Pasirodo, tai buvo malda, kurią Viešpats išklausė ir padarė taip, kad pats save gavau padovanoti Bažnyčiai.
Kaip į sprendimą tapti kunigu reagavo jūsų artimieji?
Džiaugiuosi, kad tėveliai visada laikėsi nuostatos leisti man pačiam apsispręsti. Tačiau abu sakė, jog svarbu rimtai apsvarstyti, kad po to nereiktų gailėtis.
Baigęs Telšių kunigų seminariją ne vienerius metus studijavote Romoje. Romos Alfonsianumo moralinės teologijos akademijoje apsigynėte Moralinės teologijos daktaro disertaciją. Jos tema "Solidarumas su imigrantais. Etinis-pastoracinis aspektas" labai įdomi. Kodėl pasirinkote tokią temą?
2002 metais, kai pradėjau daktarato studijas, aktuali tema buvo artėjantis naujų Europos valstybių įsiliejimas į Europos Sąjungą. Todėl atsirado vis naujų, dar mažai gvildentų problemų imigracijos ir emigracijos kontekste. Viena iš jų - globalizacijos ir naujų kultūrų sankirtų padariniai. Man patiko Romoje stebėti įvairias kultūras ir jų tradicijas. Mėgau sekmadieniais lankyti įvairių kultūrų ir konfesijų krikščioniškas bažnyčias, pajusti tų bendruomenių dvasią. Todėl nenuostabu, jog norėjau gilintis būtent į tokią temą. Mano darbo esmė - Europos Sąjungos dokumentų etinė analizė ir gilesnio Bažnyčios požiūrio išryškinimas į imigracijos problemas.
Kiek laiko rengėte disertaciją, kas rašant buvo sunkiausia?
Disertaciją parašiau per 3,5 metų italų kalba. Tekstas turėjo atitikti visus italų kalbos reikalavimus, todėl teko ieškoti, kas padėtų su gramatika ir sintakse.
Ar sunku buvo išmokti italų kalbą?
Italų kalba nėra sunki, ji graži, daininga. Išmokti užtenka gero pusmečio. Svarbiausia yra nugalėti stresą, baimę, jog tu nesugebėsi pradėjęs mintį jos pabaigti. Reikia pradėti kalbėti, nors ir primityviais sakiniais.
Porą metų per Kalėdų ir Velykų šventes jums teko dirbti vienoje iš Milano parapijų. Kas labiausiai įsiminė iš tų laikų?
Prisimenu pirmas Kalėdas, kurių išvakarėse teko klausyti išpažinčių apie 10 valandų per dieną. Turbūt daugiau gyvenime tokio krūvio neteks patirti. Sakysite, negi tie italai tokie nusidėjėliai?.. Iš tikrųjų ten buvo labai gerai suorganizuota Atgailos pamaldų tvarka.
Visa diena buvo paskirta išpažintims. Iš ryto - viena mokykla, kitą valandą - kita, popiet - dirbantys žmones... O kunigai klausyklose buvome tik du: klebonas italas ir aš.
Beveik ketverius metus kiekvieną sekmadienį, o kartais ir šiokiadieniais padėdavote klebonui vienoje Romos parapijoje. Kokie įspūdžiai iš parapijinės veiklos Italijoje?
Visko būta. Ir pamokslauta, ir nuo kalnų su rogėmis bei slidėmis čiuožta. Sutuokiau keletą jaunų šeimų, pakrikštijau keletą vaikų, lankiau ligonius ir kalėdojau. O kiek kavos ragauta su parapijiečiais po pamaldų...
Pas juos įprasta per dieną apie 6-7 puodukus espreso kavos išgerti. Toks kiekis tikrai ne mūsų skrandžiams ir širdžiai. Greitai reiktų širdies stimuliatoriaus.
Plikių parapijoje dirbate jau kiek daugiau nei metus. Per tą laiką visi pastebėjo suaktyvėjusį parapijos gyvenimą. Kokiais būdais pavyko jį suaktyvinti?
Be parapijiečių klebonas vienas pats nieko nepadarys. Jie yra tas "variklis", kurie mane džiugina ir skatina neužsnūsti kasdienybės monotonijoje. Man didelė palaima, kai matau juos sekmadienio šv. Mišiose. Be to, esu labai laimingas matydamas ir svečius, kurie aplanko mūsų bendruomenę. Tikrai visiems yra smagu būti kartu maldos bendrystėje.
Ar kada nors galvojote, kad teks dirbti tokioje nedidelėje parapijoje? Kaip joje jaučiatės?
Labai džiaugiuosi, jog pirmoji mano, kaip klebono, parapija yra Plikiai. Ten, kur Dievas šaukia, ten esi reikalingas. Savo gyvenimo kelyje sutikau labai daug nuostabių žmonių. O Plikiuose tų perliukų tikrai netrūksta.
Galbūt studijų metais Romoje matytus įvairius parapijos veiklos būdus ir metodus stengiatės pritaikyti ir Plikių parapijoje?
Naujas dalykas parapijoje buvo per šv. Šeimos atlaidus sukviesti visus tuos, kurie per metus buvo sutuokti ir pakrikštyti. Visa parapija meldėmės už juos.
Dar viena idėja yra "vokiška", ne "itališka". Vienos Vokietijos šventovės koplytėlėje, skirtoje mirusiųjų atminimui, pastebėjau didžiulę atverstą knygą, kurioje buvo surašyti tais metais mirusių parapijiečių vardai.
Vėlinių dieną ten vykdavo specialios pamaldos, būdavo skaitomi vardai, meldžiamasi už juos, prisimenami jų artimieji. Tada pamaniau, jog būtinai tai pritaikysiu toje parapijoje, kur klebonausiu. Ir jau antri metai Vėlinių išvakarėse prisimename visus parapijos mirusiuosius.
Uždegame kiekvienam mirusiajam atminimo žvakelę, užrašome jų vardus knygoje ir pavedame juos parapijiečių maldoms. Šv. Mišių pabaigoje įteikiame tas žvakeles artimiesiems, melsdami jiems stiprybės pakelti netekties skausmą. Vėliau tą žvakelę artimieji uždega ant artimo žmogaus kapo. Ši apeiga labai suartina bendruomenę, leidžia pajusti, jog esame viena šeima, kuriai svarbus kiekvienas jos narys.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą