Aš gėdijausi jį bučiuoti - man atrodė, kad esu jam per prasta. Aš nemačiau Keanu nuo to laiko, kai filmas "Mylėti(s) smagu" buvo baigtas filmuoti.
Ar jūs kada nors turėjote daug jaunesnį draugą?
Kartą man tai nutiko, tačiau aš nebuvau sužavėta. Manau, jis taip pat. Tai buvo pernelyg ekscentriška ir nekomfortiška. Panašu kaip: "Taip... bet..."
Turite galvoje socialinį santykių aspektą?
Ne, ne tai. Nors šis aspektas irgi buvo, tas tiesa. Bet aš turėjau galvoje intymumą. Mes daug kuo negalėjome vienas su kitu pasidalinti - mūsų gyvenimiškoji patirtis egzistavo skirtingose plokštumose.
Jūs išsidavėte, jog skaitote bulvarinę spaudą.
O taip! Kaskart, kai tik einu pasivaikščioti po parduotuves, nusiperku žurnalą "People" arba "National Enquirer" ir su malonumu žiūrinėju paveikslėlius, - juokiasi.
Mėgstate apžiūrinėti kitus, tačiau pati vengiate viešumos.
Kaip ir jūs: žiūrėti įdomu, bet atsidurti pačiai tuose puslapiuose - ne. Aš niekada nebuvau didelė kino žvaigždė iš dalies ir dėl to, kad nemėgau būti dėmesio centre, spaudos akiratyje. Progų buvo, bet visad savęs klausdavau: ar tikrai to noriu. Ar noriu išgarsėti bet kokia kaina? Ir atsakydavau: ne. Aš nenorėjau, kad mano gyvenimas tekėtų publikos akivaizdoje.
Kurį iš bulvarinių leidinių mėgstate labiausiai?
Turbūt "Star". Man patinka jų skyrelis, kuriame dideli ir stori žmonės apsirengę mažyčiais aptemptais drabužėliais, - juokiasi.
Kai jūs vilkite kelnių kostiumą, ryšite kaklaraištį ir dėvite skrybėlę, primenate Žorž Sand. Kuo jus traukia šis stilius?
Šarvais. Ruošiuosi sukurti tokių šarvuotų drabužių liniją savo amžiaus moterims. Madingi drabužiai - tai mano hobis. Ketinu šiemet tuo rimtai užsiimti.
Ką bendra turi tie garsūs vyrai, su kuriais jus siejo artimi ryšiai?
Humoro jausmą. Pats seksualiausias vyro bruožas - tai humoras.
Nepaisant ilgų meilės romanų, jūs niekuomet nebuvote ištekėjusi.
Man niekada nesiūlė. Aš traukdavau vyrus tuo, kad buvau gera klausytoja. Paskui jie imdavo nuobodžiauti.
Kokia meilė jums patinka labiau - ekrane ar gyvenime?
Žinoma, ekrane. Filme tu moki savo vaidmenį, jis - savo, todėl jokių netikėtumų nesitiki. Romantiška meilė greitai praeina. Žinoma, malonu, kai tave dievina, bučiuoja, sako, kokia tu graži. Prie to greitai priprantama. Bet tai nėra tikra meilė. Romantiškos meilės idėja labai pavojinga, ypač dabar, kai man šešiasdešimt. Aš myliu vyrus, bet privalau žiūrėti tiesai į akis.
Vis dėlto atskleiskite, kas nauja jūsų meilės fronte...
Aš visą savo meilę atiduodu vaikams. (Kiton turi du įvaikius - dešimtmetę dukrą Dekster ir ketverių metukų sūnų Diuką, kuriuos auklėja viena). Atsiradus vaikams, gyvenimas pasikeičia. Tai pats nuostabiausias darbas pasaulyje - auginti vaikus. Jie viską sudeda į savo vietas: jūs pagaliau suvokiate, kas esate, kur esate ir kodėl. Įmote aš tapau tik 49-erių metų. Iki tol nebuvau tam pasirengusi.
Ar jūs patenkinta savo vaikais?
Jie padovanojo man patį įstabiausią, neprilygstamą, šokiruojantį tarpusavio ryšį mano gyvenime. Aš praradau labai daug laiko jaudindamasi dėl to, myli mane vyrai ar ne. Buvau siaubingai reikli tiems, kuriuos pamildavau. Maniau, kad vyras privalo nuolat galvoti apie mane: kokia aš patraukli, žavi ir nuostabi. Paskui supratau, kad meilė vaikams yra pati nesavanaudiškiausia ir humaniškiausia meilė, kokia tik gali būti.
Motinystė mane pakeitė iš pagrindų. Juk mes visi galime sėdėti ir kalbėti apie tai, kokie esame puikūs. Kas kita - mūsų poelgiai. Aš keliuosi penktą ryto, kad nuvežčiau dukrą į plaukimo pamoką. Anksčiau nieko panašaus nebūčiau net pagalvojusi: esu pelėda ir įsisiūbuoju tik apie vidurdienį.
Ar jūs auklėjate savo vaikus panašiai kaip jus auklėjo tėvai?
Mano mamai dabar 84-eri. Bet aš ją ėmiau suprasti visai neseniai - kai pati tapau motina. Iki tol aš apie mamą galvojau vienpusiškai: ko aš iš jos noriu, kuo ji dar gali man pagelbėti. Dabar aš tikrai galvoju apie ją pačią. Žaviuosi jos tvirtybe, meile gyvenimui ir sugebėjimu išlikti.
Mano tėvas numirė nuo galvos auglio, kurio nebuvo galima operuoti. Mes negalėjome jam padėti, nežinojome, kaip palengvinti jo kančias. Bet tėvas pasirodė esąs stipresnis ir drąsesnis už mus visus kartu paėmus, ir tai mums padėjo ištverti jo išėjimą. Tėvas dažnai man sakydavo: "Naudokis savo smegenimis, o ne impulsais".
Aš išties buvau labai impulsyvi ir viską nuspręsdavau žaibiškai. Dabar jau suprantu, kad su meile vaikams privalau elgtis atsargiai: turiu galvoti, kaip ją parodau ir ko tikiuosi mainais, kad paglostyčiau savo egoizmą.
Ar vienišos motinos statusas jus visiškai tenkina?
Aš neturiu konkrečios nuomonės apie tai, bet šiaip sunkiai save įsivaizduoju ištekėjusią. Kaip ir visi kiti, aš priklausau nuo savo biologinio laikrodžio. Anksčiau svajojau apie vyrus, mylėjau juos ir mane jaudino viskas, kas su jais susiję. Bet dabar to nejaučiu. Viena vertus, malonu pajusti, jog esi nepriklausoma nuo vyrų. Bet aš tikiu meile.
Ar jūs žiūrite savo senuosius filmus?
Aš nemėgstu gręžiotis į praeitį. Bus geriau, jei viskas liks mano atmintyje taip, kaip joje įsispaudė. Gyvenimas eina į priekį, ir aš nesiruošiu atsisėsti ir žiūrėti į save buvusią.
Didžiąją savo gyvenimo dalį aš praleidau tikėdamasi, kad mane kas nors pastebės, susidomės, kad manęs kam nors prireiks. Bet, matyt, niekas į mane nedėjo daug vilčių. Niekas niekada apie mane nesakė: "O! Jos laukia didinga ateitis!" Aš ėjau link tos ateities lėtai, bet atkakliai, kibausi į kiekvieną pasitaikiusią galimybę.
Kažkada esate sakiusi, jog garsenybėms dažnai trūksta žmoniškumo.
Dauguma iš mūsų taip įsitraukia į savo karjeros siekius, kad dažnai pamiršta paprastus dalykus, kurie iš tiesų žmones ir daro žmoniškus. Aš - ne išimtis. Manau, kad iki motinystės mano žmoniškumas buvo mažesnis nei vidutinis.
Ar režisūra jums, kaip aktorei, padarė kokios nors įtakos?
Ne, manau, kad tai skirtingi pasauliai. Mano aktorinė pareiga - papasakoti istoriją. Nuo filmavimo momento ši istorija daugiau man nepriklauso. Aš nemėgstu režisuoti pati save. Man patinka vaidinti savo vaidmenį. Kai esu režisieriaus kėdėje, svarbiausia man - darbas su aktoriais. Tai pavojingas darbas: jeigu režisierius daro per didelį spaudimą aktoriams, jis labai rizikuoja savo sumanymu. Aš stengiuosi suteikti aktoriams galimybę patiems pasirinkti, kaip perteikti herojaus charakterį. Aš to išmokau iš Vudžio Aleno.
Ką jūs patartumėte jauniems aktoriams?
O, žinote, aš galiu pasakyti tik tiek: dirbkite, ir kuo daugiau, tuo geriau jums. Ir dar - neįklimpkite į prašmatnias manieras.
Tikriausiai jūs puikiai įsivaizduojate savo ateitį. Jūsų laukia bene šeši nauji projektai...
Aš visada domiuosi naujais scenarijais. Mano amžiuje gauti vaidmenį labai sunku, todėl į kiekvieną iš jų žiūriu kaip į stebuklą. Kai moteris pasiekia "vidutinį amžių", ji tarsi išnyksta iš šios planetos. Nepaisant visų ateities planų, kiekvieną dieną pagalvoju apie mirtį. Aš netekau daugybės savo draugų. Jie mirė netikėtai. Manau, kad taip gali nutikti ir man.
Verčiau pakalbėkime apie gimimą. Kuris iš jūsų gimtadienių buvo geriausias?
30-asis buvo blogiausias. Žmonės jį pamiršo, taip pat ir Alenas... 40-asis nebuvo toks blogas. Per 50-ąjį buvau kompanijoje su Bete Midler ir Golde Houn, su kuriomis tuomet filmavomės "Pirmųjų žmonų klube". Dabar man 60, ir aš daug geriau suprantu, kas nutiko mano gyvenime ir kas laiko mane paviršiuje. Aš branginu kiekvieną akimirką. Galbūt todėl, kad laiko lieka vis mažiau, o greitis, kuriuo jis lekia, vis didėja. Liko gal keletas metų, o gal dienų - kiek, nežino niekas.
Jūs laiminga?
Nemanau, kad vartočiau žodį "laimė" savo būsenai apibūdinti. Aš paprasčiausiai supratau, kad negaliu turėti visko - gyvenimas kur kas sudėtingesnis nei aš ir mano norai.
Jūs aktorė, prodiuserė, režisierė, fotografė... Ką jūs dar norėtumėte nuveikti?
Aš turiu susitaikyti su mintimi, kad tai, kas man gyvenime pavyko, - didelė sėkmė. Bet viltis, kad dar galėsiu išbandyti ką nors nauja, - tarsi leidimas naujiems nuotykiams.
Išvertė A. Milinienė
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą